Prie Lietuvos mokslų akademijos, kur pašarvotas velionis poetas Justinas Marcinkevičius, driekiasi norinčių atsisveikinti žmonių eilės.

Su Just.Marcinkevičiumi atsisveikinti nori visa Lietuva. Likus keliolikai minučių iki trečios valandos popiet, kai įleidžiami visi norintys paskutinį kartą pagerbti poetą, Gedimino prospekte prie Lietuvos mokslų akademijos jau buvo išsirikiavusios eilės žmonių. Dauguma jų – nešini gėlėmis, kai kuriems sunkiai sekėsi suvaldyti ašaras.

“Jis buvo mūsų tautos sąžinė, sužinojusi apie jo mirtį, dvi dienas negalėjau suvaldyti ašarų“, - sunkiai žodžius rinko vilnietė Gražina. Aplink susirinkę žmonės jai pritarė ir dalinosi gražiausiais su poetu susijusiais prisiminimais, taip atiduodami duoklę jo gyvenimui ir kūrybai. Jie tikino, kad pareigą ateiti pas Poetą jautė ne mažesnę nei anapilin išėjus artimam draugui.

"Tai buvo žmogus, kuris man reiškė Lietuvą. Mes buvome maždaug bendraamžiai, todėl jis man ir mano jaunystė, ir pokaris, ir visi atšalimo atšilimo metai, galiausiai - kova už nepriklausomybę. Man tai labai daug, tai mano gyvenimas, tai Lietuva. Kai sužinojau apie tai, kad Just.Marcinkevičius mirė, man į galvą atėjo tokia mintis, kad, Dieve, tu išplėšei Lietuvos sąžinę. Ką darysi, toks gyvenimas, visi ne amžini, bet atminimas ir pačios geriausios mintys surištos su juo", - graudinosi inžinierė Rūta.

Signataras Saulius Razma prisiminė dar studijų laikais deklamuodavęs Just.Marcinkevičiaus eilėraščius, pavyzdžiui, garsųjį "Motinai", mėgdavo stebėti pagal jo kūrybą sukurtus spektaklius.  "Tai buvo tautos poetas, tautos garbė, visi žmonės jį nepaprastai gerbė ir mylėjo. Labai vertinu Justiną už didžiulę toleranciją ir meilę žmonėms, kuri pasireiškė mūsų tautos svarbiausiais gyvenimo momentais", - kalbėjo jis.

"Aš visą savo gyvenimą atidaviau Vilniaus universiteto bibliotekai, todėl nereikia net klausti, kas man yra knyga, ir kas man yra Justinas Marcinkevičius. Tai man yra gyvenimas, su juo aš ir užaugau, ir pasenau. Man tai labai svarbu, todėl, kai išgirdau liūdną žinią, verkiau dvi dienas, paskui gėriau širdies lašus", - prisipažino bibliotekininkė Birutė Butkevičienė. 

Asmeniškai velionį pažinojusi moteris prisiminė jį kaip puikų, kuklų žmogų: "Jis yra ir visada bus, nesvarbu, kad šiandien reikia atsisveikinti. Ant mūsų bronzinių Vilniaus universiteto durų iškalti jo žodžiai. Jos buvo padarytos M.Mažvydo „Katekizmo“ 450 metinėms. Aš tuomet paskambinau Justinui ir sakau: reikia kažkaip užbaigti tas duris. Jis man pasiūlė -  yra tokie gražūs mano žodžiai, eilėraštis, užrašykite juos: "Tiems žmonėms, žodžio stogą kėlusiems, toms knygoms, mūsų lopšį supusioms". Mes juos ir užrašėme". 

Prieš atveriant Lietuvos mokslų akademijos duris visuomenei su Poetu atsisveikino šalies vadovai, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai,  Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, užsienio valstybių ambasadų atstovai.