Pareiga laisvei – su samčiu rankoje

Prie puodų – darni komanda

„Sausų davinių pratybose neužtenka. Kas nors turėjo imtis iniciatyvos gaminti kokybišką šiltą maistą šauliams, ir mums pavyko“, – džiaugiasi Lietuvos šaulių sąjungos Gen. Povilo Plechavičiaus 6-osios rinktinės šaulys V. Jankauskas, vadovaujantis šaulių maitinimo pajėgumui.

„Daug kas galvoja, kad kareiviška arba šauliška košė – tai grikiai su  konservuota troškinta mėsa. Toli gražu ne. Ieškojau tų šaulių perliukų, kurie įneštų naujovių gaminant maistą šaulių pratyboms, žygiams, kitiems renginiams. Komanda yra, nors kai kurie žmonės keičiasi, bet turime branduolį ir sukamės“, – pasakoja Vytautas, vienu iš tų perliukų vadinantis sesę šaulę S. Baltutienę.

„Simona kartais gerai čia mus pavaiko“, – juokiasi Vytautas ir sako, kad vyrai šauliai nesiginčija – paklūsta moteriai su samčiu rankoje, nes prie puodų labai svarbu sutarimas ir komandinis veikimas, ypač dirbant kur nors miške ar lauko sąlygomis viešame renginyje.

Specifika: Vytautas nesiskundžia, kad vadovauti šaulių maitinimo pajėgumui nelengva – kaskart skirtingi ir dideli maisto kiekiai, kintanti žmonių komanda, kruopštus darbų planavimas. / L. Kasparaitės-Balaišės, R. Dokšienės, A. Gadliausko, S. Baltutienės asmeninio archyvo nuotr.

Abi rankos užimtos

Jeigu Vytautui ir Simonai reikėtų susikurti savo herbus, juose neabejotinai samtis kryžiuotųsi su šautuvu.

Radviliškyje gyvenantis keturių suaugusių vaikų tėtis ir jau keturių anūkių senelis V. Jankauskas eina šaulių apsaugos kuopos vado pareigas. Tai jo darbas, o maisto gamyba – hobis, kuriam šaulys atiduoda visą save ir savo laisvalaikį.

S. Baltutienė dirba apsaugos pamainos vyr. šaule, tad šaunamieji ginklai jai irgi nesvetimi. Šiaulių rajone gyvenanti trijų puikių sūnų mama neslepia: jos hobis, kaip ir Vytauto, – maisto gamyba.

Dar 1991 m. davęs šaulio priesaiką, didžiąją dalį savo gyvenimo V. Jankauskas praleido Lietuvos kariuomenėje, o išėjęs į atsargą 2012 m. stačia galva pasinėrė į šauliškas veiklas. „Lietuvos kariuomenėje tarnavau logistikos daliniuose, maitinimo sritis – man nesvetima, todėl ir su šauliais norėjosi pasidalyti šia patirtimi“, – sako Vytautas.

„Prieš dešimt metų tapau šaule ir atėjau dirbti apsaugos šaule. Vytautas pastebėjo mano sugebėjimus gaminti maistą ir pakvietė prisijungti prie maitinimo pajėgumo“, – savo darbo pradžią šaulių gretose prisimena Simona.

Pasiteiravus, kodėl abu pasirinko ne ginkluotas šauliškas veiklas, o būtent maitinimo pajėgumą, Simona turi labai konkretų atsakymą: „Alkanas karys – ne karys.“

Vytautas sako ne vienus metus dalyvaudavęs ir ginkluotose šauliškose veiklose. „Vis dėlto amžius savo daro – kartu su jaunais nebespėju pratybose po miškus su šautuvu bėgioti, – juokiasi pašnekovas. – Norisi būti kartu su visais broliais ir sesėmis šauliais ir prisidėti prie bendro tikslo, todėl dabar geriausia mano vieta – gaminti maistą.“

Žmonės niekaip nesupranta, kad mes tai darome be atlygio. Kas nors juk turi dirbti tėvynės labui, o ne tik už pinigus.

Pareiga bet kokiu oru

V. Jankauskas nesiskundžia, kad vadovauti šaulių maitinimo pajėgumui nelengva: kaskart skirtingi ir dideli maisto kiekiai, kintanti žmonių komanda, kruopštus darbų planavimas ir pasiruošimas, kad nė vienas neliktų alkanas.

„Didžiausi yra du iššūkiai: kad tiekėjai laiku atgabentų produktų ir dar būtent tų, kuriuos užsakėme, o kai pradedame gaminti daugiau maisto, visada galvoju, ar atlaikys mūsų senutė virtuvė“, – šypteli pašnekovas.

Simona prisipažįsta mėgstanti iššūkius. „Gaminti maistą – mano aistra. Su gera komanda paprasta įveikti visus išbandymus net ir sudėtingomis sąlygomis, – optimizmo nestokoja šaulė ir džiaugiasi galinti gaminti maistą žmonėms, kurie mokosi ginti valstybę ar padeda kitiems ištikus krizėms. – Jaučiuosi naudinga toje visoje valstybės gynybos grandinėje.“

Maitinimo pajėgumas reikalauja iš šaulių ne tik kulinarinių įgūdžių, bet ir gebėjimo veikti greitai, organizuotai, kartais ekstremaliose situacijose. Neretai dar vienu iššūkiu lauko sąlygomis dirbančiai šaulių virtuvės komandai tampa oras. Juolab kad šauliškos pratybos ir kitos veiklos vyksta ne tik vasarą, bet ir darganotą rudenį, šaltą žiemą ar žvarbų pavasarį, tiek sningant, tiek lyjant.

Dermė: „Gaminti maistą – mano aistra“, – prisipažįsta trijų sūnų mama Simona, savo pomėgį suderinusi su šauliška veikla. / L. Kasparaitės-Balaišės, R. Dokšienės, A. Gadliausko, S. Baltutienės asmeninio archyvo nuotr.

Motyvuoja padėkos

„Labiausiai įstrigo pirmosios pratybos, kuriose dalyvavau jau kaip maitinimo pajėgumo šaulė, kai reikėjo maitinti daug šaulių, virtuvės personalo buvo mažai, o dar ir oro sąlygos baisios“, – prisimena S. Baltutienė.

Tokiais atvejais, pasak jos, labiausiai padeda tikslingas darbų paskirstymas. „Tada visi procesai vyksta sklandžiai, be trikdžių, o visi būna sotūs ir laimingi“, – iš patirties žino šaulė Simona.

„Visko pasitaiko. Būna, kad lyja visas pratybų dienas, bet maistą gaminti vis tiek reikia, o vos tik pasibaigia pratybos, ima ir nušvinta saulytė, – sesei šaulei antrina maitinimo pajėgumo lyderis ir priduria: – Būna ir sunkių dienų, kai norisi viską mesti, bet motyvuoja ir vėl iš naujo uždega žmonės, kurie valgo mūsų pagamintą maistą, dėkoja, pagiria. Kartais šauliai sako: atėjome į pratybas, nes jūs tos skanios košės išvirsite. Taip kaip gali nevirti?“

Vytautas įsitikinęs: maistas krizės, ekstremalios situacijos ar karo metu tampa ne tik fiziniu poreikiu, bet ir moraliniu palaikymu žmogui. „Mano manymu, šiltas maistas – tarsi motyvacijos palaikymas“, – priduria S. Baltutienė.

Su gera komanda paprasta įveikti visus išbandymus net ir sudėtingomis sąlygomis.

Tėvynės labui

Kaip atrodo maitinimo pajėgumo pasiruošimas didesnėms pratyboms ar renginiams? Juk daugybė darbų yra iki tol, kol alkano šaulio rankose ima garuoti gardaus karšto maisto dubenėlis.

Anot V. Jankausko, pasiruošimo darbai labiausiai priklauso nuo to, kiek žmonių dalyvaus, koks renginys ar pratybos, kiek dienų truks.

„Trys paros, trys maitinimai per dieną, apie 1 tūkst. dalyvaujančių šaulių – tuomet virtuvėje darbuojasi apie 20 žmonių nuo ankstyvo ryto iki vidurnakčio“, – konkrečiai dėsto S. Baltutienė.

Vytautas sako, kad žodžiais nupasakoti maitinimo pajėgumo darbus sudėtinga, nes suprasti, kaip tai vyksta, geriausiai gali tas, kuris savo akimis pamato, o dar geriau – pats išbando gamindamas maistą.

„Dažniausiai kitiems sunku suprasti, kodėl skiriame savo laisvą laiką tokiam sunkiam darbui“, – sako šaulė Simona.

Vytautas prisipažįsta iš pažįstamų ar giminaičių kartais sulaukiantis klausimų, kur deda pinigus, nes tiek daug dirba ir tikriausiai labai daug uždirba. „Žmonės niekaip nesupranta, kad mes tai darome be atlygio. Kas nors juk turi dirbti tėvynės labui, o ne tik už pinigus“, – tokia nuostata vadovaujasi ilgametis šaulys.

Kaip į tokią savanorystę reaguoja artimieji? „Žmona jau nebara,  susitaikė su tuo. Tik kartais paklausia, kada užleisiu vietą jaunimui“, – juokiasi Vytautas.

„Šeima dėl to šiek tiek nukenčia, bet žino, kad gaminti maistą – mano aistra“, – Simona vertina savo artimiausiųjų palaikymą.

Peržvelgus nuotraukas akivaizdu, kad tokia šauliška virtuvė galėtų konkuruoti ir su kavinių patiekalais, tad kodėl šie šauliai nesisuka savo kavinėje ar restorane? „Ne verslo žmogus aš, nors ir teko gyvenime šiek tiek tos maitinimo komercijos pabandyti“, – atvirauja V. Jankauskas.

Skaniai: daugelis klaidingai galvoja, kad kareiviška arba šauliška košė – tai grikiai su konservuota troškinta mėsa. Kokybiškas maistas šauliams – puikus motyvacijos palaikymas. / L. Kasparaitės-Balaišės, R. Dokšienės, A. Gadliausko, S. Baltutienės asmeninio archyvo nuotr.

Lauko virtuvės virtuozai

Pasiteiravus, ką skanaus gamina maitinimo pajėgumo šauliai, V. Jankauskas neabejotinai išskiria jau savo firminiu patiekalu vadinamą penkių grūdų košę su šonine.

„Savo tradicinę penkių grūdų šaulišką košę gaminame su aukščiausios kokybės šoninės – ją pakepiname. Stengiamės, kad nebūtų riebu, bet dedame ir sviestuko, ir aliejaus, visokiais prieskoniais pagardiname. Šauliai jau žino ir mūsų kopūstienę su kauliukais pietums, ir visokių troškinių išverdame. Gaminame tikrai įvairų maistą“, – pasakoja V. Jankauskas.

Vis dėlto šaulių maitinimo pajėgumo lyderis abejoja, ar namų virtuvėje ant kaitlentės pavyks pagaminti tokią pat skanią šaulišką košę, kokią Šiaulių krašto šauliai išverda savo lauko virtuvėje.

„Vien ką reiškia virti lauke! O ir mūsų lauko virtuvėje puodai nesiliečia su ugnimi, nes panardinami į karštą skystį, – taip gaminant netgi didelį kiekį maistas niekada neprisvyla“, – pranašumus vardija pašnekovas.

Anot Vytauto, maitinimo pajėgumo šauliai stengiasi nuolat tobulėti, ne kartą konsultavosi ir su kariuomenės karius maitinančiais šefais, įsiklausė į jų rekomendacijas ir patarimus, o kai bendravome, ruošėsi dalyvauti Lietuvos kariuomenės rengiamose maitinimo komandų varžybose „Kaitri ugnis 2026“. Šiose varžybose Lietuvos šaulių sąjungai atstovavo net trys maitinimo pajėgumo komandos iš Šiaulių, Vilniaus ir Žemaitijos.

„Pasistengsime pasisemti ir parsivežti dar daugiau patirties“, – prieš varžybas nedaugžodžiavo V. Jankauskas.

Svarbu nelikti nuošalyje

Ir Vytautas, ir Simona sako jaučiantys, kad tokia tarnystė keičia jų pačių požiūrį į Lietuvą, bendruomenę, žmones, – atsirado daugiau pasitikėjimo, užtikrintumo, saugumo ir supratimo, kad esi naudingas ir reikalingas.

Pasiteiravus, ką jiems patiems reiškia žodžiai „pareiga laisvei“, Simona nedvejodama atsakė, kad ji visada pasiruošusi padėti savo valstybei savo stipriausiais gebėjimais ir tai daro.

„Savo tėvynės laisvę aš ginsiu ir apginsiu. Kaip tik galėsiu. Valstybei, jos laisvei ginti reikalingi visi – nuo jauno iki senolio, kiekvienas gali būti naudingas pagal savo sugebėjimus. Nelikti nuošalyje verta todėl, kad tik aktyvus dalyvavimas suteikia galimybę kurti savo ateitį“, – priduria V. Jankauskas.

„Klausiate, kodėl verta veikti? Visada verta veikti tėvynės labui, o abejingumas – neproduktyvi savybė“, – įsitikinusi šaulė S. Baltutienė.