Ant mirties slenksčio atsidūrusi Ventos globos namų auklėtinė, pasak nevyriausybininkų, turėtų paskatinti valdžios atstovus imtis esminės globos sistemos pertvarkos.

„Darbas institucijose atbukina“

Dar kartą viešai prabilti apie įsisenėjusią problemą įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovus paskatino atvejis, kuomet į Kauno klinikas iš Akmenės r. Ventos socialinės globos namų atvežta kritinės būklės septynmetė, sverianti vos 5 kg. Medikams kilo įtarimų, kad mergaitė globos įstaigoje buvo marinama badu.

Žmogaus teisių instituto laikinai einanti pareigas direktorė Dovilė Šakalienė tikino, kad šis atvejis atskleidė problemą, tačiau iš valdžios atstovų pusės kol kas nenuskambėjo jokio pasiūlymo ją spręsti.

„Šiuo metu ši mergaitė medikų rankose, bet kas bus, kai ją apgydys? Ji vėl grįš į globos namus ir vėl taps viena iš tų 200 likimo nuskriaustų vaikų. Žinoma, tai gali tapti išskirtiniu atveju. Pavyzdžiui, gali būti pasielgta taip, kaip mėgsta pasielgti mūsų kaimyninių valstybių rytuose prezidentai. Tuomet ta mergaitė atsidurs šeimoje ir bus išgelbėta. Bet kiti 199 vaikai ir toliau kentės. Nubausti šiuo atveju instituciją – reiškia nenubausti nieko. O dabar pagalvokite, kas būtų su šeima, jeigu būtų sužinota, kad joje yra toks nukankintas vaikas“, – dėstė D. Šakalienė.

Pasak žmogaus teisių gynėjos, nevyriausybinės organizacijos yra paviešinusios ne vieną atvejį, kuomet vaikai globos namuose atsiduria ant išsekimo ribos ar yra suluošinami.

„Tai ne vienintelis atvejis. Ne paslaptis, kad vaikus ir prie lovų naktimis pririša, kad netrukdytų personalui išsimiegoti, ir skriaudžia, ir muša tuos vaikus. Bet tai ne žmonių, o sistemos problema. Globos įstaigose dirba tokie pat žmonės kaip mes, bet gyvenimas ir darbas institucijose atbukina žmones, padaro juos nejautrius vaikams. Vienintelis būdas pakeisti padėtį – atsisakyti vaikų apgyvendinimo institucijose“, – teigė D. Šakalienė.

Kiek kainuoja suluošinimas?

Šiuo metu vieno vaiko išlaikymui globos institucijoje valstybė per mėnesį skiria per 2 tūkst. litų. Tai keturis kartus daugiau nei skiriama vaiką įsivaikinti nusprendusiai šeimai. Sutrikusio kūdikio vystimosi namuose kūdikio išlaikymui kas mėnesį skiriama nuo 3500 iki 6 tūkst. litų.

„Keisčiausia, kad į kūdikių namus dažnai patenka sveiki mažyliai, tačiau ten jie tampa neįgalūs, suserga sunkiomis, dažnai nepagydomomis ligomis. Paradoksas, tačiau išeina taip, kad mokesčių mokėtojai kas mėnesį sumoka po 3,5 – 6 tūkst. litų už tai, kad kūdikis būtų suluošintas“, – teigė vaikų psichiatras, Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras.

Be to, kūdikio iki 3 metų gyvenimas institucijoje palieka neišdildomą žymę jo gyvenime – ilgesnį laiką neturėjusio galimybės užmegzti prieraišaus ryšio vaiko ateityje laukia rimtos psichologinės problemos.

„Vaiko iki 3 metų raidos etapas pats svarbiausias. Ilgiau nei trys mėnesius be prieraišaus ryšio, be tėvų pabuvęs vaikas, yra pasmerktas visam gyvenimui. Reikia žinoti vieną dalyką – mes nesam sukurti gyventi institucijose. Vaikai taip pat“, – pabrėžė D. Šakalienė.

Pavyzdys – skurdžiausios valstybės

Pasak D. Pūro, Rytų Europoje jau egzistuoja sektini pavyzdžiai, kai valstybės aktyviai ėmėsi reformų, ir globos įstaigos tūkstančiams nepilnamečių lieka tik kaip košmariškas praeities prisiminimas.

„Bulgarija ir Gruzija šiuo atveju geriausias pavyzdys Rytų Europoje. Kas savaitę ten be tėvų globos likusių vaikų klausimu vyksta Vyriausybės posėdžiai. Praktiškai sąvoka „kūdikių globos namai“ jau yra pamiršta“, – pastebėjo psichiatras.

Lietuvoje situacija kol kas kardinaliai priešinga. Už milijonus litų statomi nauji vaikų namai, o į viešumą patekus informacijai apie pažeidimus, baudžiami žemiausios grandies darbuotojai, neieškant problemos priežasčių.

„Gydomi simptomai, bet ne liga. Jeigu tie pinigai, kurie laidojami vaikų institucijoje būtų investuojami į vaiko aplinką, darbą su šeimomis, naujų šeimų paiešką, būsimų globėjų paruošimą, viskas būtų kitaip. Tačiau pradėti pertvarką reikėtų nuo viršaus. Būtų labai gerai, jei ne kažkoks departamentas, ar ministerija, bet Vyriausybė susirinktų ir aptartų šį klausimą rimtai“, – pastebėjo D. Pūras.