Naujasis Sausumos pajėgų vadas nerimauja dėl kariuomenės personalo kaitos (interviu)

– Suprantu, kad visuotinio šaukimo nebuvimas jūsų per daug neliūdina. O kaip dėl didesnio procento nuo BVP gynybos finansavimui?

– Mes pradžioje kalbėjome apie priimančios šalies infrastruktūrą, poreikius. Tai jei mes norime priimti sąjungininkus, tai prie dabartinių 2,5 proc., manyčiau, mes nelabai pasieksime tuos įsipareigojimus.

Grubiai paėmus, pusė sumos nuo šito procento eina dabartinio potencialo išlaikymui, turiu minty kovinį rengimą, padalinių veiklą, toliau kita pusė skirstosi: kiek galime leisti įsigijimams, kiek galime leisti atsargoms, nes įsigijus naują sistemą lygiagrečiai perkame jai atsargas.

Mes vystytume žymiai greičiau pajėgumus, jei greičiau gautume naują įrangą.

– Ar tai reiškia, kad esate šiek tiek nusivylęs partijų susitarimu?

– Ne, matot... Palyginus tai, ką mes turėjome prieš 10 metų ir ką turime dabar... Mūsų visą laiką siekinys buvo bent 2 proc., tai jau patvirtinus juos buvo didelis pasiekimas, dabar patvirtino 2,5 proc., tai yra žymiai geriau nei 2 procentai.

Natūralu, kiekvienas nori, kad būtų daugiau, tada greičiau galėtume pereiti prie naujų standartų.

Iš kitos pusės žiūrint, procesas yra kompleksinis, nes tie nauji įsigijimai nėra labai paprasti: dabartinis konfliktas daug kam atvėrė akis ir visi puolė labai greitai didinti procentus gynybai, bet karinė pramonė neturi prigaminusi įrangos. Sunku įvertinti, ar būtų karinė pramonė pajėgi greitai pagaminti tai, ko mes norėtume, turint tą finansavimą.

Natūralu, kad valstybės turi kariuomenes ir tie patys piliečiai „maitina“ tas kariuomenes: arba ateidami į tarnybą, arba būdami savanoriais, arba prisidėdami kitaip.

– Tai kaip jūs įvertintumėte susitarimą? Ar jis jus tenkina?

– Sunku dabar įvertinti, nes daug dalykų yra tarp eilučių. Mes iš principo judėti pirmyn galim, galbūt ne taip sparčiai, kaip galėtume judėti su didesniais procentais, bet mūsų procesų tai nestabdo.

– Susitarime numatytą parengti valstybės gynimo planą, kuris apimtų civilinių įstaigų, privataus sektoriaus ir piliečių vaidmenį. Kokį civilių vaidmenį matote šalies gynyboje?

– Nėra tai lengvas klausimas. Natūralu, kad valstybės turi kariuomenes ir tie patys piliečiai „maitina“ tas kariuomenes: arba ateidami į tarnybą, arba būdami savanoriais, arba prisidėdami kitaip.

Dabartiniame kontekste mes matome, kad sistema yra pakankamai subalansuota. Nes jei mes eitume į mobilizaciją, mes turime planus, mes žinome, kiek turime mobilizacijoje esančio potencialo, mes žinome, kokia situacija su aprūpinimu, ir mes matome, kaip galėtume atitinkamai išaugti kaip kariuomenė.

Čia, aš sakyčiau, kad gal šiek tiek sureikšmintas dalykas yra, bandant parodyti, kad to, kad mes turime, nepakanka ir turime atsigręžti į visuomenę.

– Suprantu, kad čia labiau kalba eina apie tai, ką civiliai apskritai turėtų daryti karo atveju.

– Karo atveju yra labai daug dalykų, jis reikalauja funkcijų įvairovės: yra reikalingos ligoninės, reikalingos įvairios infrastruktūros. Būtų daug visokių dalykų, kur būtų galima panaudoti civilių pajėgumus.

Civilinės saugos reikalai yra grynai kita dalis, už kurią iš principo kariuomenė neatsako.

– Dalis visuomenės, pavyzdžiui, medžiotojai, įsitraukimą supranta kaip ėjimą kariauti su ginklu. Ką jūs jiems patartumėte?

– Suprantu jų entuziazmą ir pilietinį užsidegimą, bet jie turi suprasti, kad yra du skirtingi dalykai: būti medžiotoju ir būti kariu. Vienas dalykas, kai tu medžioji, kitas dalykas, kai turi turi išgyventi mūšio lauke, nes tave irgi medžioja. Dėl to mes ir darome mokymus, kad jie pajustų tą atmosferą.

– O ką patartumėte tiems, kurie ginklo baiminasi, nors karo atvejų jiems galbūt ir tektų jį paimti?

– Patarčiau nebijoti, nes jei esu savo žemės šeimininkas, tai turiu ją ginti, kito pasirinkimo nėra.

– Ir dar šiek tiek apie susitarimą: ar pritariate politinei valiai sukurti atskiras kibernetines pajėgas, ar vis dėlto jos turėtų būti integruotos esamų pajėgų struktūrose?

– Nelabai esu įsigilinęs į šį klausimą. Bet esu girdėjęs labai skirtingų nuomonių, tikrai labai skirtingų. Kiekviena valstybė turi skirtingą požiūrį.

Neužtenka sukurti pajėgas, jos turi būti aprūpintos. Kitas klausimas – koks yra poreikis, ar tikrai tos pajėgos reikalingos kaip atskiros pajėgos.

Šiuo metu aš neturiu atsakymo į šį klausimą.

– Suvalkų koridorius dažnai įvardijamas kaip Lietuvos Achilo kulnas, tad tarp politikų dažnai girdimas siūlymas fortifikuoti šią teritoriją. Ar matote tame prasmę?

– Šiuo metu asmeniškai aš poreikio tam dalykui nematau, nes tiesioginės realios grėsmės nėra: mes turime žvalgybą, matome šiek tiek toliau, tikrai turėsime laiko, kad pastebėtume, pasirengtume ir atliktume savo funkciją.

Išankstinis fortifikavimas neduos nei naudos, nei efekto. Fortifikavimas reiškia, kad turi būti nusavintos teritorijos, jos turi būti paverstos į apkasus, tranšėjas, privažiavimo kelius ir taip toliau. Turėtume didžiulį kliūčių ruožą, į kurį niekas negali įvažiuoti, niekas negali įkelti kojos.

Tai būtų apribotos veiklos zona, iš kurios dabar galbūt būtų galima gauti kitokią naudą, kai nėra tokios didelės grėsmės.

– Ačiū už pokalbį.