Naujasis Sausumos pajėgų vadas nerimauja dėl kariuomenės personalo kaitos (interviu)

„Kai mes turime didelę kaitą žmonių, parengties lygis po truputį pradeda žemėti“, – interviu BNS sakė šią savaitę pajėgoms pradėjęs vadovauti karininkas.

Anot jo, tą lemia eilė priežasčių – nuo karių noro išbandyti save kitose srityse iki darbo užmokesčio, kuris neatspindi patiriamo krūvio ir darbo sąlygų.

„Per ateinančius trejus metus turi pagerėti sąlygos kariams tiek uždarbio, tiek garantijų, tiek specialybės įvertinimo atžvilgiu. Galvojame, kad gal šitas dalykas pristabdys šitą kaitą“, – kalbėjo generolas.

Anot jo, problema išryškėjo pastaraisiais kelių krizių metais.

„(...) buvome privesti ir pasieniui padėti, ir pandemijos metu policijai padėti. Turėjome viską krūvą papildomų užduočių prie to, ką mes turime daryti kaip kariuomenė“, – sakė jis.

A. Radvilas prieš paskyrimą vadovauti Sausumos pajėgoms vykdė Gynybos štabo viršininko pavaduotojo operacijoms pareigas, yra vadovavęs Motorizuotajai pėstininkų brigadai „Žemaitija“, Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionui, 15-ąjai Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG-15) Afganistane.

– Sausumos pajėgoms pradėjote vadovauti prieš mažiau nei savaitę. Didžioji dalis visuomenės iki šiol greičiausiai apie jus nebuvo girdėjusi. Ką jie turėtų apie jus žinoti?

– Sunku man apibūdinti, ką jį turėtų žinoti, bet, sakyčiau, kad turiu tikrai nemažai visokios patirties, nes teko tarnauti įvairiose pozicijose, įvairiuose lygiuose, dalyvauti misijose, tarnauti ir užsienyje, pabūti tarptautiniuose štabuose, taip pat Gynybos štabas daug davė.

Sakyčiau, esu pabuvojęs daug įdomių pareigybių, kurios man padėjo sukaupti nemažą patirties bagažą, kad galėčiau toliau sėkmingai tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Šis kariuomenės vado pasirinkimas paskirti mane į šias pareigas yra šioks toks įvertinimas. Garbė būti šiose pareigose, bet tai yra ir įsipareigojimas, atsakomybė.

– Kodėl jūs apskritai pasirinkote kario profesiją?

– Matyt, tai buvo užprogramuotas veiksmas, nes kariniai dalykai nuo vaikystės mane domino, bet tuo metu sąlygų nebuvo gerų.

Pamenu, 1991 metais mokiausi Smalininkų aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje – čia toks mano tėvelio noras buvo, kad po devynių klasių eičiau ir įgaučiau specialybę – ir tuo metu Smalininkuose kažkaip laikinai buvo padėtas Tauragės junginys. Jie ten ateidavo pas mus į valgyklą, aš juos pradėjau matyti. Mane vieną kartą pakvietė pažaisti krepšinį, futbolą už savanorius.

Paskiau, kai perėjau į ketvirtą kursą, vienas iš vadų manęs paklausė, ką norėčiau veikti baigęs mokslus ir pasiūlė Vilniuje stoti į lietuvišką karo mokyklą. Mane labai stipriai sudomino tas dalykas ir pasakiau: „Kodėl gi ne?“.

Tėvai truputį buvo suirzę, nelabai norėjo, kad važiuočiau į Vilnių, bet manyje tuomet atsirado vidinė ugnelė.

I. Gelūno / BNS nuotr.

– Vadovauti Sausumos pajėgoms pradedate tarp Vakarų ir Rusijos tvyrant didžiausiai įtampai nuo Šaltojo karo metų. Reaguojant į pasikeitusią geopolitinę situaciją, ankstinami ginkluotės įsigijimai, spartinamas infrastruktūros įrengimas, taip pat priimtas sprendimas stiprinti NATO pajėgas rytiniame sparne. Kaip jūs dėl to jaučiatės, kokį savo vaidmenį matote šiuose procesuose?

– Mes, kaip Sausumos pajėgos, daugiausiai esame tie, kurie rengiamės iškeltų uždavinių vykdymui ir lygiagrečiai prisidedame prie sąlygų sukūrimo. Jūs paminėjote rytinį flangą, vokiečių sprendimą, atitinkamai, kadangi tie dalykai yra po mumis, tai žiūrime, ką galėtume padaryti ir ko mums reikėtų, kad tai įvyktų.

Jei tas vienetas turi padidėti (NATO priešakinių pajėgų batalionas – BNS), tai žiūrime, kokios infrastruktūros reikėtų ir kaip mes atrodytume kaip sausumos pajėgos šitame kontekste.

Kitą savaitę atvyksta delegacija iš Vokietijos kalbėtis dėl to būsimo modelio, kuris buvo priimtas Madride, kaip tai atrodys laiko ašy. Kalbos vyksta pakankamai intensyvios ir progresyvios.

Ilgainiui Lietuvoje atsirastų brigados lygmens vienetas, kuris nori tomis pačiomis sąlygomis funkciuonuoti kaip ir mūsų brigados. Jie nori ateiti į tą patį lygį lygiavertėmis teisėmis ir būti pilnaverte proceso dalimi. Čia yra toks rimtas dalykas ir mes sudarysime visas sąlygas, kad tai įvyktų.

– Kokie jums vadovybės yra iškelti tikslai?

– Tikslai pakankamai yra dideli. Tikimasi, kad pajėgos toliau judės gan greitai ir sklandžiai į priekį, kas liečia naujos įrangos ir technikos įsisavinimą. Mes turime daug visokiausių naujų pajėgumų projektų, kur ateina nauja įranga, nauja ginkluotė, o mes turime ją integruoti į savo procedūras, išmokti naudotis. Natūralu, kad stengiamės padaryti tą kuo greičiau ir padidinti savo potencialą.

EFP (angl. enhanced forward presence, priešakinės kovinės pajėgos – BNS), kurios yra pas mus, tai – pagrindinis vienetas, kuris mums duoda dideles garantijas saugumo prasme. Natūralu, kad jo sklandus perėjimas į aukštesnio lygio vienetą yra vienas iš tokių uždavinių, kur būsime tiesiogiai į tą projektą įdėti. Tai irgi tam tikra kryptis, kur tikimasi, kad viskas kaip galima sklandžiau vyks.

Toliau, aišku, yra parengties išlaikymo reikalai. Mes turime tą dalyką palaikyti. Parengtis yra vienas žodis, bet tai susideda iš labai daug elementų: ir reikalingas personalas turi būti vietoje, ir reikalinga kvalifikacija turi būti vietoje, mes turime užtikrinti tęstinumą – senų kontraktų pabaiga, naujų kontraktų pradžia, kursai. Reikia žiūrėti, kad kryptingai, greitai ir sinchronizuotai tą darytume.

Kitas dalykas – teikiame pagalbą, kas liečia migrantų situaciją, kuri dar nėra pasibaigusi. Iki šiol duodame pagalbos pasienyje, kur reikia išlaikyti įsipareigojimą ir žiūrėti, kad dėl to nenukentėtų mūsų žmonių uždavinių arba užduočių vykdymas, nes ten yra netiesioginė funkcija, kurią mes darome.

Ir, žinoma, šauktinių karių rengimas. Mes visą laiką žiūrime į tai ir norime šį procesą tobulinti, kad geriau ir paprasčiau paruoštume jaunimą, kuris ateina pas mus devyniems mėnesiams.

– O kokius tikslus pats sau keliate?

– Mano tikslas – labai paprastas: kad pajėgos būtų parengtos uždavinių ir funkcijų vykdymui, kad tą darytų profesionaliai, tačiau lygiagrečiai žiūrėtų į priekį, kas liečia išmokas pamokas iš tarptautinių konfliktų, ir gebėtų tą adaptuoti prie esančių procedūrų.

– Užsiminėte apie tarptautinius konfliktus. Vienas iš jų vyksta mūsų regione – Rusija jau penkis mėnesius atakuoja Ukrainą. Kaip šis karas keičia Lietuvos karių rengimą?

– Matot, pirmiausia, reikia iš tikrųjų pasakyti, kad tai – pamoka. Stebėjimas, sekimas, vienoks ar kitoks, turi virsti į išmoktą dalyką: gerą procedūrą, gerą praktiką, gerą veiksmą arba tam tikrą žingsnį.

Šiuo atveju, natūralu, negerai, kad tai vyksta, bet tai yra vienintelis dalykas, kuris mus, kaip karius, realiai moko, kur yra silpnosios vietos vienos ar kitos pusės, ir kaip mes tame kontekste atrodome. Realūs įvykiai čia ir dabar yra skrupulingai analizuojami, tą daro visos valstybės, visos kariuomenės.

Mano tikslas – labai paprastas: kad pajėgos būtų parengtos uždavinių ir funkcijų vykdymui, kad tą darytų profesionaliai.

Sunku konkrečiai kalbėti, nes kai kurie dalykai yra įslaptinti ir aš negaliu atskleisti tam tikros informacijos, bet yra, pavyzdžiui, intensyvus artilerijos naudojimas ten. Mes žinome, kaip, kokiais kiekiais, kokiais atstumais jie (Kremliaus pajėgos – BNS) tą daro, kaip logistika atrodo.

Mes vertiname, kaip galėtume išnaudoti šitoje situacijoje tokius jų veiksmus. Kadangi turime tam tikras sistemas, žiūrime, ar jomis pasiektume, ar nepasiektume priešą ir ką reikėtų daryti panašioje situacijoje. Tai vienas iš paprastesnių pavyzdžių.

Daugiausia nuostolių visuose konfliktuose yra nuo tos netiesioginės ugnies, dėl to reikia sumažinti tą nuostolių kiekį. Iš tos pusės žiūrint, kas tą gali padaryti? Arba gerai kariai maskuojasi, arba yra gerai išsisklaidę, arba turi apsaugos elementą ant kūno, arba turi gerai apsaugotą transporto priemonę. Tad karo pamokos naudingos ir sprendžiant dėl karinių įsigijimų, kurie suteiktų tinkamą apsaugą.

Sakyčiau, neišsemiamas šaltinis informacijos dabar yra.