Minint 80-ąsias tremties metines valstybės vadovai akcentavo viltį

Kalbas renginyje sakę Lietuvos vadovai akcentavo tremtinių išsaugotą ryšį su tėvyne, kantrybę, ryžtą ir drąsą.

Prezidento Gitano Nausėdos teigimu, daugelyje kultūrų tremtis per amžius reiškė vieną griežčiausių bausmių. Sovietų Sąjungos režimas 1941-ųjų birželį ir vėlesniais metais šimtus tūkstančių Lietuvos žmonių pasmerkė būtent tokiai lemčiai.

„Pasmerkė niekuo nenusikaltusius. Baudė tuos, kurie neįtiko režimui, buvo „netinkamos“ tautybės ar profesijos. Nekaltomis aukomis pildė statistikos lenteles“, – vaizdo kreipimesi sakė valstybės vadovas.

Jo teigimu, tremtiniai bei politiniai kaliniai, atplėšti nuo gimtinės ir nublokšti už tūkstančių kilometrų, išsaugojo ryšį su savo tėvyne.

„Kas su savimi pasiėmė saują gimtosios žemės, kas išsaugojo paslėptą trispalvę, o kas nepaliovė dainuoti lietuviškų dainų“, – kalbėjo G. Nausėda.

Jis pridūrė, kad ir po 80 metų „mes vis dar gedime. Kovojame už istorinį teisingumą“.

I. Šimonytė: šalia gedulo stoja viltis

Premjerė Ingrida Šimonytė renginyje teigė, kad „galime tik pasvajoti, (...) kokia Lietuva būtų buvusi, jei ne išorinė agresija, pamynusi teises, sunaikinusi daugybę gyvybių ir sukėlusi tiek skausmo“.

„Tai trauma, kuri, kaip pabrėžia psichologijos profesorė Danutė Gailienė, dar veikia mus, dar kausto patirto siaubo atminties čiuptuvais“, – kalbėjo Vyriausybės vadovė.

Tačiau ji pabrėžė, kad šalia gedulo stoja viltis.

„Kaip priminimas to, kad net sudėtingiausiomis aplinkybėmis, susidūrę su brutalia jėga, ištremti į amžino įšalo žemę, savaitėmis keliavę gyvuliniais vagonais, niekinami ir žudomi mūsų pirmtakai nepalūžo, neišnyko ir neišdavė savęs, sugebėjo išgyventi  sunkiausiomis sąlygomis, atsigauti, grįžti į Tėvynę, kovoti už laisvę, kurti ir kantriai dirbti, auginti vaikus“, – teigė I. Šimonytė.

Seimo pirmininkė: tremtis palietė visų tautybių žmones

Savo ruožtu Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad okupacija ir trėmimai buvo košmaras, kuris sukrėtė visą šalį, „palietė visus gyventojų sluoksnius, visas tautines bendrijas – lietuvius, lenkus, žydus“.

Vis dėlto ji akcentavo, kad „įvykius patys, sąmoningai ar nesąmoningai, deriname prie datų, kad būtų atstatyta istorijos pusiausvyra“.

„Kartais datos ir įvykiai prisiderina patys“, – kalbėjo parlamento vadovė.

Pasmerkė niekuo nenusikaltusius. Baudė tuos, kurie neįtiko režimui, buvo „netinkamos“ tautybės ar profesijos. Nekaltomis aukomis pildė statistikos lenteles.

V. Čmilytė-Nielsen minėjo 1949-ųjų birželio 14 dienos Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto paskelbtą Lietuvių chartiją, kurioje įsipareigota, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė vienytų visus už Lietuvos ribų gyvenančius tautiečius, taip pat šią dieną 1978-iais įkurtą pogrindinę organizaciją – Lietuvos laisvės lygą.

„Dar po ketverių metų JAV prezidentas Ronaldas Reaganas (Ronaldas Reiganas), itin daug nusipelnęs atkuriant Lietuvos valstybingumą, birželio 14-ąją paskelbė Baltijos laisvės diena. Būtent šią birželio dieną 1992 metais, jau valstybingumą atkūrusioje Lietuvoje, įvyko referendumas „Dėl buvusios TSRS kariuomenės, dabar priklausančios Rusijos Federacijai, besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos teritorijos ir padarytos žalos atlyginimo“, – kalbėjo parlamento vadovė.

„Galop – birželio 14-ąją 2005-iais įvyko pirmasis oficialus Europos Parlamento komiteto narių vizitas į Lietuvą, tapęs reikšmingu žingsniu integruojantis į Vakarų pasaulį“, – sakė V. Čmilytė-Nielsen.

Jos teigimu, taip istorijos ratas „užsidaro, primindamas, kad ir juodžiausioje tamsoje visada išlieka vilties spindulėlis“.

Įvykiai, kuriems pasikartoti nevalia

Tremtinė, knygos „Manėme, kad plaukiame į Ameriką“ autorė Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė renginyje ragino žmones niekada neprarasti vilties.

„Patikėkite, nuostabiausios svajonės prišalusiais plaukais aplanko“, – kalbėjo moteris.

Ji taip pat džiaugėsi, kad Lietuvoje gyvenimas tik gerėja.

„Aš negaliu, man atrodo, kad mes tik geryn, gražyn, kad mūsų jaunimas – nuostabiausias. Vien savanoriai, pažiūrėkite, ką daro. Kur pirštą besi, ten rasi savanorį: kariuomenė, šauliai, skautai, koronaviruso punktai. Ir savanoris nėra bedarbis, juk visi po darbų, po rūpesčių“, – teigė tremtinė.

Aš negaliu, man atrodo, kad mes tik geryn, gražyn, kad mūsų jaunimas – nuostabiausias. Vien savanoriai, pažiūrėkite, ką daro.

Minėjime dalyvavęs 86-erių vilnietis Albinas Cibulskas BNS teigė tremtyje praleidęs daugiau nei ketverius metus.

„Mūsų moksleivių grupės buvo suburta Lietuvos tautinio išsivadavimo sąjunga, bet kadangi prie sovietų tokios organizacijos nebuvo numatyta, tai mus visus 1951 metais suėmė, tardė ir nuteisė 25 metams ir išvežė. Lygiai prieš 70 metų tai įvyko. Kurį laiką sėdėjom čia, Lukiškių kalėjime“, – kalbėjo jis.

Tremtinys teigė, kad vėliau jo byla peržiūrėta ir jam leista grįžti.

„Matot, praktiškai stebuklas įvyko. Jei mums 1951 metais būtų pasakę, kad bus laisva Lietuva, kad bus savo valstybė, tai būtume nepatikėję. Tai buvo ypač brutali jėga. Tie, kurie lengvabūdiškai žiūri į visą tai, turi ypač susimąstyti, ką turime“, – sakė A. Cibulskas.

Plungiškė 83-ejų Aurelija Staponkutė iš Lietuvos ištremta 1943 metais gegužės mėnesį.

„Buvome šeši šeimoje, ištrėmė mus keturis – mamą, tėtį, sesę ir mane. Du broliai buvo išėję į gimnaziją egzaminų laikyti ir jų neįleido pas mus į vagoną. (...) Mus ištrėmė, nes mūsų name buvo mokykla ir labai daug Antano Smetonos laikais lankėsi inteligentijos. Per daubą gyveno Povilo Plechavičiaus brolis. Mano tėvelis su juo irgi bendravo“, – kalbėjo tremtinė.

„Turėjome apie 30 ha žemės. Tai tokie žmonės nereikalingi buvo. Tremtyje praleidome dešimt su puse metų. Mus paleido, gavome leidimą grįžti į Lietuvą, buvome reabilituoti“, – pridūrė ji.

Pasak A. Staponkutės, šią dieną svarbu atminti, nes „nežinai, kas gali ateityje nutikti“.

„Istorijos ratas sukasi. Buvo maras, dabar pandemija, negali žinoti, kas gali ateity. Todėl žmonės turi stengtis, kad šito nebūtų, kad saugotų Lietuvos laisvę. Juk mes taip sunkiai kovojome. Dabar taip gerai gyvename, kiek prisimenu, mes niekada taip negyvenom: apsirengę, mokslo galime siekti, į užsienį galime važiuoti“, – sakė moteris.

Pirmoji trėmimų banga

Po renginio Lukiškių aikštėje prie Tremtinių aukuro, Aukų gatvėje, pradėta atminties akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Čia tradiciškai skaitomi tremtinių ir politinių kalinių vardai ir likimai.

Kiek vėliau okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukų pagerbimas vyks prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo.

1940–1941 metais iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės.

Pirmadienį Lietuvoje minima Gedulo ir vilties diena, skirta paminėti sovietų vykdytus trėmimus.

Šią dieną 1941 metais, 3 val. ryto, sovietų represinės struktūros pradėjo masiškai tremti Lietuvos gyventojus į atokias šiaurines teritorijas.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per pirmąją okupaciją sovietai ištrėmė, nužudė, įkalino apie 23 tūkst. šalies gyventojų. Iš viso iki 1953 metų iš Lietuvos ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta.

Sovietų Sąjunga Lietuvą okupavo 1940 metų birželio 15 dieną.