Medikai nori imtis griežtesnių priemonių: gąsdina pramoga, galinti palikti vaiką neįgaliu

Kokios tos traumos ir kodėl tiek daug vaikų atvyksta papasakojo Santaros klinikų Vaikų priėmimo skyriaus vedėja Ingrida Sapagovaitė.

– Su kokiomis traumomis atvyksta vaikai?

– Traumos labai įvairios, priklausomai nuo to, kas įvyko. Batutas – tik pirminė grandis, o paskui, ar jie šokinėdami iškrito už batuto ribų, ar jie sugriuvo į vieną krūvą, ar stumdėsi, žodžiu, priklausomai nuo to, ką jie veikia. Traumos gali būti ir visai paprastos lengvos, pavyzdžiui, nubrozdinimai, sumušimai, kai vaikas tiesiog iškrenta bešokinėdamas, ar mažesnis išgriūna iš batuto.

Tačiau gali būti ir pakankamai sudėtingos. Dažniausiai būna rankų, kojų lūžimai, išnirimai, galvos traumos. Tais atvejais, kai nukenčia daug vaikų, šokinėja vienu metu ir sugriūna vienas ant kito bešokinėdami ant batuto, dėl skirtingo svorio mažesnis vaikas būna išsviedžiamas už batuto ribų. 

Po sudėtingų alkūnės sąnario, žasto lūžimų, po sudėtingų galvos smegenų traumų gali likti kažkokie liekamieji reiškiniai arba riboti galūnės judesiai.

– Ar šių traumų, jūsų akimis, būtų galima išvengti? Kaip tai padaryti?

– Na, kaip ir visur, visų traumų būtų galima išvengti, jeigu tėvai, mokytojai, pirmiausia, vaikams išaiškintų tuos pavojus, kurie gali įvykti. Ir nežiūrint to, kad yra išaiškinta, reikėtų dar nepatingėti ir priminti, perspėti, jeigu matome, kad pats žaidimas vyksta ne visai taip, kaip turėtų būti. Na, ir vis dėlto turiu pasakyti, kad jeigu yra viešose vietose batutų parkai, žaidimų aikštelės, tai visą laiką turėtų būti kažkoks suaugęs ar vyresnis asmuo, kuris prižiūrėtų vaikus. Be abejo, ne telefone savo įlindęs, o matantis, kas vyksta.

– Ar turite liūdnų atvejų, kada vaikai lieka galbūt net neįgaliaisiais?

– Dėl neįgalumo, tai sakyčiau, kad galbūt mažiau tokių galimybių, kadangi, kad ir kokia sunki trauma bebūtų, yra stengiamasi padėti pilnai, kiek įmanoma. Bet, be jokios abejonės, po sudėtingų alkūnės sąnario, žasto lūžimų, po sudėtingų galvos smegenų traumų gali likti kažkokie liekamieji reiškiniai arba riboti galūnės judesiai, ar kažkokia neurologinė simptomatika esant galvos traumai, bet tokių labai rimtų pasekmių kol kas mes nesame dar turėję. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Seime batutų klausimu taip pat susirūpinta. Apie tai plačiau papasakojo Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Jurgita Sejonienė.

– Ko ir kodėl ketinama imtis siekiant apsaugoti vaikus, žaidžiančius ant batutų? 

– Kol kas tikrai nėra konkrečių ketinimų, ko reikėtų imtis, bet norime išklausyti ir medikų atstovų, kurie dirba su nukentėjusiais, mato tas traumas labai dažnai, ypač vasaros laikotarpiu. Taip pat su pačiais batutų nuomotojais. Gal jie galėtų kažką pasiūlyti.

– Kodėl į vaikų pramogas reikia įsikišti politikams? Atrodo, tokia nekalta pramoga – šokinėjimas ant batuto. Ar nebeužtenka tik tėvų atsakomybės?

– Žiūrėkit, tai labai panaši analogija būtent ir su paspirtukais. Kaip žinote, dabar yra didesnės saugumo taisyklės ir didesni reikalavimai paspirtukų vairuotojams. Seimas čia irgi įsikišo, nes matė būtinybę, girdėjo medikų balsą, kurie sakė, kad tikrai yra labai daug galvos, veido, žandikaulių traumų, kad didesnes saugumo priemones nustatyti įstatyme reikia.

Norėčiau išgirsti konstruktyvius argumentus, ką galima būtų padaryti, kad būtų saugesni tie, kurie naudojosi batutais.

Ar šiuo atveju reikės įstatymų pakeitimų? Aš tikrai nežinau, norėčiau išgirsti konstruktyvius argumentus, ką galima būtų padaryti, kad būtų saugesni tie, kurie naudojosi batutais. Žinoma, pirmiausia, vaikai. 

– Jūsų akimis, kur yra didžiausia bėda arba mažiausiai saugumo? Nuosavuose kiemuose, batutų parkuose, pramogų parkuose?

– Žinoma, kiekvieno kiemo, matyt, sukontroliuoti neįmanoma. Ten jau tikrai didžiausia atsakomybė tenka tėvams, tiems žmonėms, kurie pasistato tuos batus. Žinoma, jie ir turėtų prižiūrėti, ar saugiai ir tinkamai jais naudojamasi, ar ten yra apsaugos, nes dažnai jos nuimamos, nes vaizdą gadina, nes nepatogu vaikui lipti. Tai, žinoma, tas nėra teisinga. Tačiau batutų parkuose atsakomybė tenka ir organizatoriams, ir nuomotojams. Žinoma, suaugę artimieji turėtų prižiūrėti vaikus, bet jeigu galėtume kažką bendromis priemonėmis dar padaryti dėl saugumo, tai būtų labai gerai. 

– Bet ar yra galvojami kažkokie ribojimai? Ką siekiama riboti?

– Kol kas konkrečių ribojimų numatę neturime. Kol neišgirdom nuomonės, ką galima būtų padaryti, jų ir negali būti. Turėtų būti nuomonės ekspertų, tų, kurie dirba su tomis traumomis, tų, kurie užsiima tuo verslu, kurie nuomoja. Mes tiesiog norėtume išgirsti tą nuomonę, nieko neprimesti. Seimas neturėtų primetinėti, bet turėtų išklausyti nuomonę.