M.Brazauskas: „Esu keistas žmogus“
Archeologas Mindaugas Brazauskas įsitikinęs, jog kiekvienas kūrybingas istorijos tyrinėtojas neišvengiamai bando ją perrašinėti, kurti savo istoriją.
Karališkos datos neidealizuoja
Esą tik nuolatos tikslinami faktai, pasitelkiamos naujos įžvalgos, interpretacijos, kritinis žvilgsnis yra šio mokslo pažangos variklis. Kryptingą akademinį kelią pasirinkęs Klaipėdos universiteto doktorantas, archeologiją vadinantis savo gyvenimo būdu, prisipažino – jam visada įdomiau buvę ne sausa faktologija ir skaičiai, o patys procesai – kas kaip ir kodėl įvyko.
Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse jo bendravardis nepabijojo būti nepopuliarus ir nesuprastas – mūsų šalies istorijoje pašnekovas regi gerokai labiau dėmesio vertų įvykių.
– Visiškai pritarčiau istoriko Edvardo
Gudavičiaus minčiai, kad jis visus Lietuvos kunigaikščius išmainytų į vieną knygnešį. Mes gyvename modernioje valstybėje, visuomenėje, visai kitomis gyvenimo sąlygomis, idealais, ir mums svarbu tai, kas mus pagimdė. O mus pagimdė XIX a. antroji pusė. Kalbant apie Mindaugo karūnavimą – jis Lietuvai nei krikščionybės, nei kažko ypač reikšmingo nedavė, išskyrus pačią žinią, kad yra toks valdovas, tokia valstybė. Šis įvykis – viso labo graži Lietuvos šventė, legenda, savotiška šalies etiketė.
Algirdas, bet ne Mykolas
– Gal vis dėlto neatsitiktinai buvote pavadintas Mindaugu?
– Mano senelis, vienas iš ateitininkų lyderių, faktiškai iki pat Josifo Stalino mirties buvo tremiamųjų sąraše. Jo neištrėmė dėl, sakyčiau, komiškos situacijos. Senelio brolis, atėjus „raudoniesiems“ laikams, tapo vienu pirmųjų komjaunuolių – taigi, žiūrint iš tarybinės ideologijos pusės, buvo teigiamas pilietis. O mano senelis iš Vilniaus, kur dirbo universitete, turėjo bėgti į Kelmę, nors jį tąsė iki pat 1953-iųjų. Tad šioje situacijoje ir tais laikais vaiką pavadinti Mindaugo vardu, kiek man teko girdėti iš senelio, buvo nelabai gera pozicija.
Aš į savo vardą žiūriu lygiai taip pat, kaip ir į bet kurį kitą. Yra daug teorijų – kad vardas užkoduoja, įpareigoja ir panašiai, bet gyvenimas yra daug paprastesnis. Pasiknaisioję savo giminėje, kokioje jos nudžiūvusioje genealoginėje šakoje, turbūt visi surastume, tarkime, bajoro titulą. Tačiau kuo žmogus paprastesnis, tuo jis mažiau kreipia į tai dėmesį. Vardas, pavardė gali asocijuotis su kažkuo, bet koks skirtumas, ar tai tiesa.
– Spėju, kad tai sakydamas galvoje turite savo pavardę? Vis dėlto leiskite pasmalsauti – ar galima atrasti giminystės sąsajų su vienu žymiausių Lietuvos žmogumi?
– Ne. Pamenu, kai Algirdas Brazauskas buvo pakilime, mano sesers nuolatos klausinėdavo, ar jis jai ne giminė. Tada ji perklausdavo: „Koks Brazauskas? Algirdas? Giminė“. O tas Algirdas yra ne kas kitas, kaip žemėtvarkininkas Šiauliuose. Ir jis išties mūsų giminaitis. Tai toks šventas melas – žinome, apie ką eina kalba, bet kartu ir niekas nepameluota. Man, beje, teko sykį nugirsti tokią šaunią mintį, kad jei mes perverstume tą patį genealoginį planą, galėtume atrasti, kad visi esame bent tryliktos kartos giminės. Galbūt tai iš lubų laužta teorija, bet pažiūrėkime, kas yra tas lietuviškas etnosas? Jis toks niekingai mažas.
Atsiminimuose – ir P.Širvys
– Ar pačiam aplinkiniai dažnai įkyri klausimais dėl „garbingosios“ giminystės?
– Sakyčiau, kuo toliau, tuo mažiau. Veikiausiai dėl to, kad šiuo metu A.Brazauskas aktyvus ne politikos, o „Sodros“ veikėjas.
– Ar kaip istorikui jums svarbu domėtis savo šaknimis, šeimos praeitimi?
– Puikiai žinau, kad iš mamos pusės proseneliai, smulkūs bajorai, buvo kilę iš Biržų. Jie, kaip ir daugelis lietuvių tais laikais, patraukė į Peterburgą, buvo prakutę, turėjo savo krautuvėlę. Prosenelė buvo puiki siuvėja ir aktyvi Levo Trockio šalininkė. O viskas baigėsi tuo, kad atėjo revoliucija ir iš jų viską konfiskavo. Grįžimas į Lietuvą, į nulinę fazę buvo nelengvas. Senelis tapo ta pirmąja žvaigžde, kuris per vargus prasimušė į mokslą. Kitas senelis – iš tėvo pusės – buvo tarpukario Lietuvos savanoris, tačiau jis mirė porą metų iki mano gimimo.
Mano širdį slegia du dalykai. Vienas, kad nesuspėjau parašyti senelio autobiografijos, nes tai, ką jis praėjo, matė, jo atsiminimai apie pokarį – neįtikėtinai vertingi dalykai.
Kita dėmė – kad neparašiau savo uošvio biografijos. Jis buvo garsus dailininkas, vienas geriausių plakatų piešėjų Sovietų Sąjungoje, visiškas bohemos žmogus. Pas jį, beje, turėjo likti jo bičiulio Pauliaus Širvio eilėraščio „Aš – beržas“ originalas, užrašytas ant popieriaus servetėlės. Apmaudu, bet mes jos neradome.
O dėl visko kaltas žmogaus naivumas, trumparegiškumas ar abejingumas. Mes manome, kad tai, ką turime šalia, – amžina. Ir tik tada, kai žmogus miršta, suprantame, kiek daug praradome. Gyvoji istorija persiformuoja į blankią prisiminimų istoriją. Viskas nugrimzta į užmarštį. Mano senelis žinojo daug, mano mama – mažiau, aš žinau dar mažiau, o mano vaikas atsimins senelį tik iš jo diplomo originalo, kuris kabo ant sienos.
Džiazuojantis istorikas
– Kaip jūsų gyvenime atsirado istorija ir archeologija?
– Šioje srityje atsiradau visiškai atsitiktinai. Visi iki paskutinio egzamino žinojo, kad studijuosiu džiazą. Visada buvau labai aktyvus folkloro judėjimo atstovas, grojau visais įmanomais instrumentais. Taip jau sutapo, kad dėl dainų šventės egzaminams nelabai spėjau ruoštis, ir nors visada mokiausi gerai, iš lietuvių raštu gavau 6. Išsiaiškinau, kad politikos moksluose Klaipėdos universitete aš šauniai galėsiu „prakišti“ savo šešetą. Tad įstojau į politologijos, istorijos ir socialinės geografijos grupę, po mėnesio įsiprašiau studijuoti archeologiją. Buvau susidomėjęs pagoniškąja kultūra, tačiau galiausiai pasukau į kitą sritį – dendrochronologiją. Paprasčiau tariant, tai mokslas apie medžių chronologiją, vienas tiksliausių datavimo metodų.
– Šiuo metu kremtate doktorantūros studijas. Ar sąmoningai pasirinkote akademinį kelią? Gal veda ambicijos siekti ir didesnių aukštumų?
– Iki senelio mirties likus gal trims savaitėms, jis pasikvietė mane arčiau ir sušnabždėjo: „Mindaugai, būk profesorius“. Galbūt taip jis išreiškė savo nerealizuotus lūkesčius. Man tai tiesiog yra kelias. Ir, reikia pripažinti, vienas nedėkingiausių kelių. Nes dabar mano užmokestį baigia pasivyti minimalus šalies atlyginimas. Daugelis pažįstamų neretai stebisi, kam man viso to reikia. Išties jeigu nebūtų praktinio darbo – archeologinių tyrimų, kurie kompensuoja finansiškai, gal nebūtų ir to pedagoginio darbo.
Kita vertus, tikiuosi, kad studentams, kurie manęs klausosi, bent jau įdomu. Manau, kad universiteto pagrindinė misija – mąstymo kokybė. Šiais laikais informacijos – begalė, tik klausimas, ar tavo mąstymo kokybė leidžia tuos duomenis susisteminti, rasti esmės grūdą.
Šeima laukia įvaikio
– Kai tarėmės dėl interviu, prasitarėte, jog ruošiatės reikšmingai jūsų gyvenimo sukakčiai – tuoktuvių dešimtmečiui. Papasakokite apie savo šeimą.
– Iš tiesų tai yra mūsų oficialaus gyvenimo kartu jubiliejus. Vestuvės buvo ne kas kita, kaip santykių įteisinimas visuomenės akyse. Niekas nepasikeitė nei po vestuvių, nei dabar, kai po jų prabėgo dešimt metų. Mes vienas kitą puikiai suprantame, tarpusavyje neturime jokių paslapčių. Ir vertiname tuos pačius dalykus – paprastumą, ramybę. Esame tokie keisti žmonės.
Žmona Vaidilė baigė Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, yra meno magistrė. Dabar ji – viena geriausių meninio manikiūro specialisčių Palangoje.
Turime vieną vaiką, kitas – minty. Sūnui dabar šešeri. Ir jei kada bus tas antras, puiku, bet į tą tarpą atsiranda vietos dar kažkam. Turime minčių ir dėl įsivaikinimo. Mes jau sugebėjome užgyventi namą, kuris yra Vydmantuose, bet jis mums per daug didelis, jame turi būti daugiau gyvybės. Tačiau reikia pripažinti, kad dabartinė įvaikinimo procedūra yra tokia varginama, kad žmonės, kurie norės įsivaikinti, tiesiog nuleis rankas.
– Ir jūs pasiruošę nueiti visus kryžiaus kelius?
– Pusę tų kelių jau nuėjome.
– Ar per darbus pavyksta atrasti laiko savo mažiems malonumams?
– Kol kas laiko nelieka beveik niekam. Nors gamtoje spėjame pabūti – esame tikri „gamtoholikai“. Kas labiausiai nukenčia – tai kultūriniai dalykai. Be jų gali gyventi, bet tam tikru momentu pajunti baisų alkį.
Kita vertus, jei daug dirbtum ir niekas nesikeistų, sakytum, kad gyvenimas bėga pro šalį. O štai dabar baigėme mokslus, turime šeimą, kur gyventi, atliekamų lėšų, puikią aplinką, puikius draugus, dar pačius gyvenimas nesurietė. Tenka pripažinti, kad duoklė darbams galbūt dar nėra iki galo atiduota.
Naujausi komentarai