Kurie istorijos faktai labiausiai skaldo visuomenę?

Apie tai, ar įmanoma rasti vieningą istorijos naratyvą, su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo istorijos mokytojas Algis Bitautas.

– Istorikai yra parašę daug knygų. Ar sunku atrasti temą, su kuria reikėtų darbuotis? Kaip vyksta tos paieškos?

– Per 36 atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus istorikai padarė labai daug. Beveik visos didžiosios asmenybės turi monografijas. Kai kurie istorikai jau turi savo temą. Kažkas tyrinėja higienos istoriją, o kažkas marus. Kiekvienas turi savo laukelį.

Mane nuo studijų metų itin domino kontraversiškos temos bei jų pateikimas. Tradicinė istorija jaunimo jau nebetraukia. Kurdamas knygą „Atminties karai“ galvojau, kaip apvilkti tą pasakojimą. Aš mąstau per vaizdus ir man svarbu, kad jie būtų. Dailininkas juokavo, kad noriu paversti knygą vadovėliu. 80 proc. žmonių perima informaciją per vaizdą. 

Man įdomiausia buvo tai, kad kiekvienas mokslininkas turi savo nuomonę apie Cvirką, Nėrį ar Smetoną. Pagalvojau, kad reikia surinkti šiuos požiūrius į vieną vietą ir palyginti. Paėmiau XX a. istorines asmenybes, kurios kelia daugiausiai aistrų, ir pateikiau kardinalias nuomones. Norėjau pažiūrėti, kur tie skirtingi požiūriai sueina ar nesueina ir dėl ko mes nesutariame. Aš nepasakiau kažko labai naujo.

– Žmogaus jausena daug ką lemia. Ar turite šeštąjį pojūtį? Kaip pats sau atsakote, kurią pusę reikia palaikyti?

– Rašydamas stengiuosi būti objektyvus ir išvengti to, bet, kaip vienas recenzentas rašė, kai kuriose vietose vis tiek matosi autoriaus nuomonė. Su Salomėja gavosi labai įdomi istorija. Aš norėjau parodyti dvi priešingas kryptis. Prieš keletą metų Genocido ir rezistencijos tyrimų centras leisdavo ataskaitas, kuriomis remiantis, savivaldybės spręsdavo, kokią gatvę pervadinti ar kokią atminimo lentą nukabinti. Mane labai nustebino, kad toje pačioje įstaigoje buvo dvi radikaliai skirtingos ataskaitos. 

Nors knygą pavadinau „Atminties karai“, pats tiesiogiai buvau į tai įtrauktas. Vienas asmuo labai supyko, jog buvo pacituotas ir teigė, kad taip nesakė. Kiekvienas mes turime teisę į savo nuomonę. Jeigu žmogus kažką nustatė, išsiginti savo žodžio nereikėtų. Teko aiškintis, kodėl įdėjau tam tikrą informaciją. Paprastai autoriai cituoja tai, ką randa ir nebūtina susisiekti su kiekvienu piliečiu, nors yra susireikšminusių asmenybių, kurios galvoja, kad reikia. Aš galvojau, kad man klius nuo patriotų, bet jie atsiliepė labai teigiamai. 

Toje pačioje įstaigoje buvo dvi radikaliai skirtingos ataskaitos. 

– Kokią nuomonę apie Salomėją Nėrį susidarėte?

– Turiu nuomonę ne tik apie Salomėją, bet ir apie visus rašytojus, kurie vežė tą saulę. Mano nuomonė nėra labai populiari. Žmonės labai norėjo gyventi gerai ir šis noras skatino dairytis svetur. Esu radęs ir įdėjęs vieną įdomią citatą. Kartą mūsų profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius susitiko su Smetona ir pasakė: „Antanai, neprotingai tu darai. Susikviestum visus mūsų rašytojus, nedaug gi čia mes jų turime, duotum jiems valdišką užsakymą ir jie apie tave tokias odes rašytų!“ Tai ir buvo klaida. Kultūrininkai kartais vos galą su galu sudurdavo. Salomėja dirbo mokytoja Panevėžyje, nors ji visai to nenorėjo. Ji norėjo gyventi iš kūrybos. Tai aspektas, kurio daug kas nepastebi. Žinoma, tuomet atsiranda moraliniai klausimai. 

Į knygą esu įdėjęs ir įdomią Tomo Venclovos mintį: ar Salomėja ir Cvirka yra patys kalčiausi dėl okupacijos? Jie yra tik simboliai, meistriškai išnaudoti sovietų. Reikėtų kaltinti mūsų politinę sistemą ir vadovybę, kuri palūžo tą lemiamą akimirką. Bet mes esame linkę numesti tą kaltę ir ieškoti kitų kaltų. Iš Salomėjos buvo padaryta herojė, jai buvo pastatyti paminklai ir gatvėvardžiai. Bet kai ji parašė tą poemą, mūsų likimas jau buvo nulemtas. 

Sakyčiau, kad kartais mes norime ieškoti kaltų nesistengdami suprasti jų motyvų. Aš neteisinu jų poelgių, bet mano uždavinys ir tikslas buvo suprasti, kodėl žmonės taip pasielgė. Jei man pasiūlytų parašyti poemą apie Adamkų, už kurią rytoj laukia honoraras, gal ir susigundyčiau. Kiekvienas yra žmogus.

– Rusijoje daug menininkų rėkauja už Putiną. Daug gerų aktorių nublanko dėl to. Greičiausiai, kad jiems buvo pasakyta, ką jie turės daryti. Neteisinu, bet pasipriešinti tokiam diktatūriniam režimui tikriausiai yra labai sunku?

– Vienas iš pavyzdžių yra Kazys Jakubėnas, labai charakteringas personažas. Jis kalėjo prie visų valdžių – Smetonos, nacių ir sovietų. NKVD jį pakvietė ir pasakė, kad gali padaryti jį geriausiu poetu pasaulyje. Jie prašė jo parašyti daugiau eilėraščių, bet jis atsisakė ir jam baigėsi liūdnai. 

Šiandien mes sėdime šiltai. Lietuva išgyvena geriausią laikmetį per visą savo istoriją. Visada norisi geriau, bet nebevaikštome su vyžomis ir šieno nebešienaujame. Tada žmonės turėjo rinktis. Kai mes žiūrime į šias situacijas iš gerų pozicijų, galime sakyti, kad pasielgtume moraliau. Lengva teisti žmogų, bet mes nežinome visų aplinkybių. Galbūt jam buvo grasinta? Yra atvejų, kai į tai įtraukiami ir šeimos nariai.

– Kokiu kampu svarstote apie Smetoną?

– Pradedu nuo klausimo, ar reikia Smetonos paminklo Vilniuje. Pirmas skyrius yra skirtas tarpukariui ir sudėjau į jį kontraversiškas asmenybes, tokias kaip Smetona, Voldemaras, Stasys Raštikis ir Ernestas Galvanauskas.

Iš asmeninės perspektyvos prisimenu, kai senelis pasakodavo apie Smetonos laikus. Man tarpukaris atrodė kaip El Doradas. Daug kas jį dievina ir sureikšmina. Mėgau senelių klausinėti, kaip žmonės gyveno. Bet kai pasižiūri, kaip atrodė tarpukario Lietuva, pamatai, kad šiek tiek tragiškai. Kai kurie istorikai bando piešti jį aukso spalvomis, bet ten nebuvo nieko gero. Tuomet žiūri, kodėl kilo neramumai ir buvo daug nepatenkintų žmonių. Ilgą laiką turėjau kritišką nuomonę apie Smetoną, nes tuomet buvo autoritarinis režimas ir keturiolika metų tęsėsi stagnacija. Tačiau tuo metu labai panašūs procesai vyko beveik visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Reikia žiūrėti į šią situaciją ne tik iš mūsų dienų perspektyvos.

– Ar yra sakančių, kad Smetoną reikėtų ištrinti iš istorijos ir nestatyti jam paminklų?

– Kai 2018-aisiais minėjome valstybės šimtmetį, Smetonos paminklas atsirado Užulėniuose, o tas variantas, kuris turėjo būti Vilniuje, nusėdo Palangoje. Gaunasi tokios paralelės, kad Vilnius visada pralošia paminkluose. Pas mus vyksta ginčai ir mes nesusitariame.

Vilniuje tarp liberalų politikų yra nuomonių, kad autoritariniam vadovui paminklo nebus. Bet geopolitinė situacija pasaulyje keičiasi ir prasideda savotiški atminties karai. Jau yra atsigręžiama į istoriją ir užmerkiamos akys dėl autoritarinio valdymo. Jau yra sutarta, kad paminklas Vilniuje atsiras. 

Europoje turbūt nerasime valstybės sostinės, kurioje nebūtų paminklo pirmajam prezidentui. Mes tarsi norime juos įprasminti, bet ir nutylime. Mes bijome savo istorijos. Kyla mintis, kad norime juos pasidėti kaip šventus abrozdėlius be jokių nuodėmių. Kiekvienas žmogus daro klaidas. Socialiniuose tinkluose mačiau ir negatyvių nuomonių apie Adamkų. Juk buvo tų klaidų. Nėra taip, kad žmogus būtų šventas.

Europoje turbūt nerasime valstybės sostinės, kurioje nebūtų paminklo pirmajam prezidentui.

Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže: