Po susitikimo Prezidentūroje, Gitanas Nausėda pranešė, kad sutarta net ne keisti 137 Konstitucijos straipsnį, o jį visai išbraukti.
Kodėl kilo šios diskusijos? Kaip leidimas dislokuoti Lietuvoje branduolinį ginklą keistų mūsų saugumo situaciją? Su kuo kalbamės dėl galimo branduolinio ginklo dislokavimo ir kaip tai gali atrodyti? Ar užteks tik keisti Konstituciją, ar laukia ir išlaidos?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Seimo nariai – konservatorių lyderis Laurynas Kasčiūnas (toliau – L. K.) ir „valstietis“ Dainius Gaižauskas (toliau – D. G.), Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. Tomas Janeliūnas (toliau – T. J.), atsargos majoras Darius Antanaitis (toliau – D. A.).
– Kiek vieningai Seimo frakcijų lyderiai nusprendė, kad reikia išbraukti nuostatą dėl branduolinio ginklo?
– L. K.: Beveik vieningai. Turime vieną frakciją, kuri turi šiek tiek kitokią nuomonę, bet tai, matyt, prognozuotina ir nieko nestebina. Kalbu apie „Nemuno aušrą“.
Svarbiausias klausimas, ar turime 94 balsus, nes būtent tiek jų reikės, kad pakeistume Konstituciją. Atrodo, kad susirašius ant lapo turime daugiau kaip 100 balsų, bet labai svarbu, ar bus susitelkimas, ar nebus komandiruočių. Iššūkis rimtas.
Mes esame vienintelė šalis regione, turinti tokį apribojimą. Suomiai ką tik pakeitė savo įstatymą ir teoriškai leido dislokuoti branduolinį ginklą savo teritorijoje.
Modeliuokime teorinę situaciją: jei prie mūsų sienų kyla eskalacija ir matome, kad rytų kaimynai pradeda kelti grėsmę, NATO, turėdama branduolinį skėtį, gali norėti pasiųsti žinutę, kad geriau to nedaryti ir nežengti į Baltijos šalių teritoriją. Kitaip tariant, paraginti stabdyti eskalaciją.
Galiausiai NATO gali norėti atlikti tam tikrą atgrasymo veiksmą su branduoliniu ginklu, pavyzdžiui, praskristi per Lietuvos oro erdvę su branduoliniu ginklu. Tačiau to padaryti nebūtų galima, nes mūsų šalyje galioja Konstitucijos 137 straipsnis. Arba, tarkime, atgrasymo tikslais norėtų į mūsų teritorinius vandenis, į Klaipėdos uostą, atplukdyti branduolinį ginklą. To taip pat nebūtų galima padaryti dėl 137 straipsnyje įtvirtinto draudimo.
Kai kalbame apie dislokavimą, reikia aiškiai suprasti, kad tai nėra kalba apie nuolatinį dislokavimą. Norint turėti nuolatinį dislokavimą, reikia infrastruktūros, o Lietuvoje jos šiuo metu tikrai nėra. Ji yra brangi. Arba reikia turėti F-35 naikintuvus, galinčius nešti branduolinį ginklą. Tokių pajėgumų mes neturime.
Kitaip tariant, kalbame apie mūsų dalyvavimą branduolinio skėčio planuose, kad neiškristume kaip balta varna, nebūtume juoda skylė, o būtume visavertiškai įtraukti į šį skėtį ir taptume planų dalimi. Tikrai niekas iš karto nieko neveš, ir būtų sunku įsivaizduoti, kad branduolinis ginklas būtų nuolat dislokuotas Lietuvoje. Jei kas nors bandytų taip sakyti, turėkite galvoje, kad tai netiesa. Tiesa yra ta, kad mes turime būti planų dalis.
Branduolinis atgrasymas saugumo studijose vadinamas atgrasymo karaliene. Tai yra atgrasymo pamatas. Šaltasis karas nevirto karštuoju būtent todėl, kad buvo branduolinis ginklas ir abipusio susinaikinimo doktrina. Kitaip tariant, jei sugalvosi smogti pirmas, žūsi antras. Todėl niekas branduolinio ginklo nenaudoja. Po branduoliniu skėčiu tikrai reikia būti, nes tai yra taikos sąlyga.
– Ar palaikote idėją išbraukti šį straipsnį iš Konstitucijos?
– D. G.: L. Kasčiūnas pateikė labai argumentuotus faktus. Reikėtų pabrėžti, kad tai vienas iš nedaugelio klausimų, dėl kurių praktiškai sutaria visas Seimas. Sutariama, kad šią pasenusią konstitucinę nuostatą reikia išbraukti.
„Nemuno aušra“ turi šiek tiek kitokį kelią, bet jie tikrai tam neprieštarauja. Vis dėlto žmonėms tikrai reikia atviresnės diskusijos, turime paaiškinti, kodėl tai darome. Be jokios abejonės, dabar yra laikotarpis, kuris pareikalaus šiek tiek laiko ir dėmesio, nes tikrai galime prisigalvoti įvairiausių sąmokslo teorijų.
Viena pagrindinių aplinkybių yra ta, kad šią nuostatą turėjome dar atkūrus nepriklausomybę, kai nebuvome NATO aljanso nariai. Juolab, kad tuo metu pas mus dar buvo Rusijos kariuomenė. Mūsų Konstitucijos kūrėjai viską labai gerai numatė. Žinojome, kad sieksime stoti į NATO, o ši nuostata arba tam tikro neutraliteto laikymasis, tuo metu buvo būtina.
Tačiau 2004 metais, kai įstojome į NATO, kartu su kitomis Aljanso valstybėmis praktiškai automatiškai tapome branduolinės sąjungos dalimi. Joje veikia NATO atgrasymas ir branduolinis skėtis. Tai mums užtikrina Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV.
Nuo 2004 metų tapome valstybe, kurioje toks Konstitucijoje turėtas draudimas tapo nebereikalingas. Kurį laiką jis mums netrukdė, nes nebuvo tokios būtinybės, bet viskas pradėjo keistis tada, kai reikėjo keisti NATO gynybinius planus pagal naują strategiją.
Tada turėjome pasižiūrėti, ar neturime apribojimų, kurie neleistų vykdyti gynybinių planų ir įsipareigojimų. Šešios valstybės suprato turinčios tam tikrų apribojimų. Dalis šalių juos turėjo mažesnius ir jau susitvarkė, tačiau Lietuva ir Suomija turėjo net konstitucinę nuostatą – draudimą.
Suomija šią nuostatą jau pakeitė, o mes, lietuviai, likome vieninteliai. Nors daugiausia mokame į NATO biudžetą – daugiau kaip penkis procentus BVP, dėl tam tikro draudimo negalėtume atgrasymo metu pasinaudoti visais Aljanso gynybiniais planais, kurie mus gintų ir saugotų visu pajėgumu.
Tam, kad ši pasenusi nuostata nekeltų papildomų diskusijų, kruopščiai viską įvertinę priėmėme sprendimą ją išbraukti.
– Kaip manote, kodėl kilo tiek daug kalbų apie tai?
– T. J.: Reikia labai aiškiai pripažinti, kad nuolatinių branduolinio ginklo saugyklų Lietuvoje nebus. Artimiausius dešimtmečius – tikrai ne. Geriausiu atveju galime pretenduoti į vadinamąją konvencinę paramą branduolinėms operacijoms – nebūtinai karo metu, galbūt ir įvairių pratybų metu.
Tai tiesiog sukurtų teisinę galimybę kai kuriais atvejais laikinam techniniam aptarnavimui priimti sąjungininkų orlaivius arba laivus, kurie gali turėti ar turėtų savo arsenale branduolinių užtaisų, pavyzdžiui, į Klaipėdos uostą.
Būtent dėl Klaipėdos uosto įstatymo pataisų taip pat buvo kilęs klausimas, nes pradinėje įstatymo versijoje buvo įtraukta galimybė, kad į Klaipėdos uostą gali įplaukti laivai ir su potencialiai branduoliniais užtaisais. Dėl to prezidentas atkreipė dėmesį į šį mūsų Konstitucijos draudimą ir priminė, kad viską reikia teisiškai padaryti nuosekliai ir užtikrintai.
Kalbant apie tai, kodėl keičiasi požiūris į branduolinio ginklo dalijimosi galimybes, čia vyksta dviejų greičių procesas.
Viena vertus, amerikiečiai tarsi norėtų papildomai įtraukti kai kurias šalis į branduolinio ginklo dalijimosi programą, kuri šiuo metu veikia NATO lygiu. Tokiu būdu būtų tarsi apdovanojamos kai kurios ištikimiausios NATO sąjungininkės, tarkime, Baltijos šalys ar Lenkija. Kartu būtų pripažįstama, kad amerikiečių konvencinių pajėgų buvimas Europoje mažės.
Branduolinės programos išplėtimas į kitas šalis ar didesnį šalių skaičių gali būti vertinamas kaip tam tikra politinė ir simbolinė kompensacija už tai, kad amerikiečių Europoje iš principo gali būti mažiau.
Kita vertus, vyksta ir kitas procesas. Europos valstybės, šiuo atveju Prancūzija, kelia idėjas apie branduolinio dalijimosi programas, kad Prancūzijos branduolinis ginklas galėtų būti naudojamas ne tik Prancūzijos, bet ir visos Europos saugumui.
Šių idėjų fone taip pat kyla klausimų, kaip kitos valstybės įsitrauktų, ką jos darytų, ar galėtų priimti tokį branduolinį ginklą bent laikinai. Visos šios diskusijos ir sukuria foną, kuriame mūsų Konstitucijos pataisos tampa reikalingos.
– Ar Lietuva turėtų siekti, kad pas mus būtų dislokuotas branduolinis ginklas?
– D. A.: Aš nemanau, kad Lietuva negalėtų savo teritorijoje laikyti branduolinio ginklo. Aišku, tai būtų labai sudėtinga ir šiuo metu tikriausiai net neįmanoma apie tai svarstyti.
Tačiau kalbant apie tai, ar Lietuvai reikia turėti galimybę, kad sąjungininkai galėtų Lietuvos teritorijoje papildyti savo bombonešius arba į Klaipėdos uostą įplaukti povandeniniu laivu su branduoline ginkluote, be jokios abejonės – taip.
Kai kalbame apie NATO planus, juose yra ne tik konvencinis, bet ir branduolinis atgrasymas. Jei visos NATO šalys pagal šį planą dalyvauja ir galimo branduolinio karo scenarijuose, nebus taip, kad išskirtinai mums NATO gynybos planas bus kitoks.
Mums svarbiausia yra piliečių gynyba ir saugumas. Šiuo požiūriu visos priemonės yra tinkamos.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)