Lyginimasis su kitais leidžia geriau suprasti, kur patys esame. Kaip atrodo mūsų švietimas kitų kontekste – „Kauno dienos“ interviu su švietimo analitike Ugne Jakubauskaite-Alasevičiene. Ji jau per penkiolika metų analizuoja geriausias švietimo praktikas visame pasaulyje, gyveno ir dirbo Suomijoje, Belgijoje, Singapūre. Ugnė ir pati mokytoja, mokykloje dėsto ekonomiką.

Kad nepabėgtų

– Naujieji mokslo metai tradiciškai prasidėjo skambant pavojaus varpams, kad trūksta mokytojų, – šįsyk apie 460. Tiesa, nedetalizuota, kiek visu etatu, o kiek – tik kokiu trečdaliu mažose mokyklose. Pedagogų trūksta ir kitose šalyse. Kaip kitur sprendžiama ši problema?

– Lietuvoje mokytojų parengiame gana daug, tačiau reikia ieškoti atsakymo į kitą klausimą: kada ir kodėl mokytojai dažniausiai išeina iš sistemos. Jei valstybė investuoja į mokytoją, apmoka jo studijas, o paskui neužtikrina, kad jis liktų darbo vietoje, manau, problema yra ne jį parengti ir pritraukti. Lietuva daro gana nemažai ir tam skiria daug lėšų. Tačiau kaip užtikrinti, kad mokytojai liktų mokykloje ir kokia pagalba jiems būtų naudinga?

Didelė dalis mokyklą palieka po dvejų–penkerių metų nuo darbo mokykloje pradžios. Vos pradėjusį dirbti mokytoją užgriūva lavina įvairiausių dalykų, kurių jam nepriklausytų daryti. Tačiau Lietuvoje švietimo sistemoje labai daug dokumentų: mokytojas perkrautas visokiausių dokumentų rašymo, biurokratijos, o tiesioginiam darbui – mokymui – laiko turi mažai.

Be to, pas mus jaunas mokytojas labai vienišas. Dažnai neužtikrinama, kad jis jaustųsi mokyklos bendruomenės dalimi, jis neturi ko paklausti, paprašyti pagalbos. Kai esi vienas prieš senbuvius mokytojus, visą sistemą, būni labai greitai užspaustas ir tos sistemos, ir savo būties, buities ir kasdienybės.

Tad jei pradėtume labiau koncentruotis ne į tai, kaip pritraukti mokytojų į mokyklas, o kaip juos išlaikyti, kokios pagalbos jiems reikia, manau, būtų daugiau atsakymų į klausimą, ką daryti, kad mokytojų netrūktų.

– Gal jauni mokytojai tiesiog neįsivaizduoja, kas jų mokykloje laukia?

– Lietuvoje pagrindines problemas dėl pedagogų rengimo lemia tai, kad nėra ilgalaikės strategijos. Didžiausia bėda, kad jie rengiami beveik be sąlyčio su mokykla, praktikos būna labai mažai. Net jei ateini į metų trukmės edukologijos studijas, teturi labai simboliškai – mėnesį – pabūti su mokiniais, o visą laiką mokaisi iš knygų. Tačiau juk mokytojo specialybė yra darbas su vaikais.

Suomijoje, kur dirbau Helsinkio universitete, man imponavo, kad mokytojus rengiantys universitetai ar koledžai turi savo eksperimentines mokyklas. Jos veikia kaip įprastinės, tačiau būsimi pedagogai nuo pirmų studijų dienų įtraukiami į mokyklos bendruomenę, būna klasėse, stebi ugdymo procesą. Bakalauro darbą jie rašo ne teoriniu klausimu, o analizuoja kokį nors praktinį atvejį iš situacijų, problemų, kurios realiai egzistuoja mokyklose, ieško, kaip tai spręsti pasiremiant tyrimais ir duomenimis.

Tolesnis mokytojo augimo kelias taip pat susijęs su mokyklos ir universitetų ryšiu. Lietuvoje mokytojai dalyvauja įvairiausiuose seminaruose po valandą ar dvi, kai kurie eina net į jiems nenaudingus, kad surinktų reikiamą valandų skaičių. Suomijoje kvalifikacijos kėlimas organiškas, nepriverstinis, nėra ir atlyginimų laiptelio, kad mokytojai metodininkai uždirba daugiau, kiti – mažiau. Jei mokytojas mato, kad kur nors klumpa, jis kartu su universiteto dėstytojais, kurie taip pat nuolat būna mokyklų koridoriuose, daro tyrimą ta tema naudodamiesi duomenų analize, kitais pavyzdžiais. Paskui grįžtama į klasę, diegiamos tam tikros praktikos, žiūrima, ar jos veikia, ar gaunamas rezultatas. Ši mokyklų ir universitetų sinergija man atrodo organiška ir labai imponuoja.

Lietuvoje gauni dokumentą, kad gali mokyti, ir eini į klasę. Tačiau nėra aiškumo, ko mes norime, kokį mokytoją auginti.

Bėda: pasak U. Jakubauskaitės-Alasevičienės, dabar ugdome robotukų armiją, nes mokome ne kaip mąstyti, o kaip teisingai egzaminuose pažymėti atsakymą. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Mokytojai akcentuoja, kad problema – menkas atlyginimas. Palyginti su kitomis šalimis, jis nedidelis, nors ir kitur ši profesija nėra geriausiai atlyginama. Tačiau ar Lietuvos kontekste jis nėra adekvatus, jei, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, jau pernai metų pabaigoje siekė 130 proc. šalies vidurkio?

– Mūsų mokytojų algos, palyginti su kitų šalių, žemiau vidurkio. Tačiau Lietuvos kontekste jos nelabai aukštos, bet pakankamos išgyventi.

Tačiau tai labai kompleksinis klausimas. Kai kiekvienais mokslo metais laukia pliūpsnis reformų, mokytojas viską turi pradėti iš naujo, nes tam reikia ruoštis, ir tada atlyginimas neatrodo toks adekvatus, ypač iš psichologinės perspektyvos.

Pažiūrėkime, kaip dabar buvo atnaujinamos bendrojo ugdymo programos. Šiandien gerai paruoštos programos tik dokumentuose, tačiau visiškai nepagalvota, kaip mokytojai galėtų jas diegti pamokose. Mokytojas galų gale grįžta prie to paties klausimo: gyvenu nežinomybėje, bet už mano darbą apmokama nepakankamai.

Ugdome robotukus

– Kas jums labiausiai kliūva dėl naujų ugdymo programų?

– Lietuvoje pasirinkta keisti ugdymo turinį neprisirišant prie vertinimo sistemos. Vadinasi, mokome, bet iki galo nesuprantame, kodėl tai darome. Ugdymo srityje, kaip ir kitur, labai svarbu atsakyti į klausimą, kodėl imamės kokios nors iniciatyvos. Dabar atrodo, kad labai daug kas daroma, bet niekas nesupranta, kokia iš to nauda.

Tas pats ir atnaujinant bendrojo ugdymo programas. ES tam skyrė labai daug pinigų ir galėjome juos panaudoti šalies naudai. Tačiau varėme buldozeriu, o programos iki galo neišbaigtos, gana silpnos, trūksta pagal jas parengtų vadovėlių, net nėra aiškaus egzaminų vertinimo.

Neturėdami stipraus ugdymo turinio, vis dar galvojome ir apie egzaminų kartelės mažinimą. Neaišku, kodėl taip daroma, koks yra ilgalaikis matymas ir ką mes, kaip valstybė, norime tuo pasiekti.

– Kaip dažnai bendrojo ugdymo programos keičiamos kitose šalyse? Ar ten vadovėliai nevėluoja?

– Dažniausiai šalys su vadovėliais spėja, nors būna visokių atvejų. Tačiau daugelyje šalių nėra tokio jų leidimo monopolio kaip Lietuvoje, žiūrima daug liberaliau, yra daug daugiau rinkos dalyvių, daugiau mokytojų, kurie vadovėlius rengia.

Lietuvoje niekas nenori jų rašyti. Turime, mano manymu, silpnas ugdymo programas, tačiau vadovėlis turi jas atitikti. Jei jį parašysi platesnį nei programa, net jei jis labiau atlieps rinkos poreikius, pavyzdžiui, bus skiriama daugiau dėmesio matematiniam mąstymui, kurio labai pasigendama matematikos programoje, jo mokytojai nesirinks, nes vis dar vyrauja supratimas, kad ruošiame egzaminui.

Pavyzdžiui Singapūre, kuriame dirbau, ugdymo turinys atnaujinamas kas šešerius metus. Nesikeičia drastiškai, bet informaciją reikia atnaujinti. Pavyzdžiui, istorija – vien per pastaruosius ketverius metus kiek naujo įvyko.

Singapūre kas ketverius metus pakeičiama programa, dar metai paliekami testavimui mokyklose, kurios visada parenkamos skirtingos, kad būtų galima gauti skirtingų mokytojų komentarų. Tada pateikiama analizė ir, atsižvelgiant į mokytojų komentarus, per metus programa pakoreguojama. Tada jau visos mokyklos būna pasirengusios dirbti pagal atnaujintą programą su naujais vadovėliais. Procesas visiems žinomas, visi tam pasiruošę. Tuo laikotarpiu ministerija mokykloms neįveda jokių kitų naujovių, nes keisti ugdymo programas yra didelis pokytis ir labai didelė apkrova mokytojui.

Lietuvoje nėra praktikos pirmiausia išbandyti, pažiūrėti, kaip tai veikia keliose mokyklose ar keliose savivaldybėse, išanalizuoti įvairias pastabas ir pagal jas pakoreguoti, ką keisti. Pas mus sugalvojama, pasakoma ir daroma. Dažniausiai daroma nepasiruošus.

Briuselyje juokaudavome, kad Lietuva – šalis, kuri puikiai atrodo pagal dokumentus. Iš tiesų labai daug investuojame į dokumentų parengimą, tačiau labai mažai galvojame apie žmogų, kuris tas reformas turės įgyvendinti ir apie tai, kaip jis galės tai padaryti. Lietuvoje situacija, kurią matome dokumentuose ir kokia ji yra realybėje, skiriasi kaip diena ir naktis, nes ypač pastaruoju metu visos reformos, o jų buvo per daug, rengtos neapgalvojus, kaip jas įgyvendinti.

Reikia daugiau supratimo, kodėl kas nors nauja daroma, mažiau reformų, kol neišsigryniname, ką norime jomis pasiekti, kaip tai atrodo mūsų valstybės bendro nacionalinio identiteto ir švietimo stiprinimo kontekste. Šiandien yra didelis chaosas, nėra ilgalaikio švietimo politikos matymo. Vykdome kokią nors reformą, nes taip sugalvojome, taip liepia ES ar yra koks nors finansavimas. Tačiau kas mes ir ką darome kaip valstybė švietimo srityje, neturime supratimo.

Daug idėjų švietimo srityje Lietuvoje yra geros, tačiau kitas klausimas, kaip jos įgyvendinamos. Yra labai daug paleistų galų, kur paskui kenčiame padarinius dėl padarytų klaidų ar per didelės skubos.

Kad ir dėl įtraukiojo ugdymo: reikia didesnės integracijos, bet taip pat ir suprasti tam tikrus iššūkius. Jei neturime pakankamai tos srities specialistų, pagalbos mokiniui, kenčia ir visi kiti mokiniai. Iš visos Lietuvos girdžiu mokytojus pasakojant, kad atsiliekama pagal bendrojo ugdymo programą, neramiai laukiama, kokie bus pagrindinio ugdymo pasiekimų rezultatai.

– Vyrauja nuomonė, kad programos per plačios, juose per daug to, ko gal nebūtina išmokti ir kas vaikams neįdomu.

– Lietuvoje pastebime tendenciją, kad mokinius ugdome egzaminams. Kadangi kuo toliau, tuo daugiau dalykų rengiami egzaminai, nelieka vietos vaiko smalsumui ugdyti. Pavyzdžiui, mano, ekonomikos, disciplinoje mokytojui palikta labai mažai erdvės susidėlioti, kaip dėstyti. Norėčiau, kad vaikas tą discipliną matytų praktiškai ir labai plačiu pasaulio kontekstu. Tačiau aiškiai sudėta, kas turi būti išmokta, kai vaikas laikys egzaminą. Tik labai drąsūs mokytojai nebijo išeiti už programos ribų, o jei tai daro, tai savo sąskaita, nes turi papildomai pasiruošti. Manau, mokytojui reikėtų turėti daug daugiau erdvės ir autonomijos skirtingoms tematikoms pasiruošti. Priešingu atveju ir turime robotukų armiją, kurią paruošiame ne kaip mąstyti, bet kaip teisingai egzaminuose pažymėti atsakymą.

Egzaminai – su skandalais

– Nėra metų be skandalų dėl egzaminų užduočių adekvatumo ar klaidų jose. Šiemet nutarta pridėti papildomų balų, kad rezultatai būtų gražesni. Dar žadama mažinti kartelę, kad kuo daugiau vaikų galėtų studijuoti. Tačiau pas mus ir taip studijuojančių dalis didesnė nei kitur.

– Norime žeminti kartelę manydami, kad taip padėsime mokiniams. Tačiau ar orientuojamės į tai, kad jie dabar neišlaiko tam tikro lygio egzaminų, ar norime padėti jiems išmokti?

Lietuvoje problema, kad mokiniai neįsisavina bendrojo ugdymo programos ir tam neturi pakankamo palaikymo. Pavyzdžiui, kaip rodo tyrimas, Lietuva ES yra trečia nuo galo pagal mokytojų palaikymą vaikams matematikos pamokose. Dabar vėl norime nematyti kai kurių proceso visumos dalių ir žiūrėti tik į rezultatus. Užuot galvoję, kaip padėti vaikams geriau išlaikyti egzaminus, darome nuolaidų ir sakome, ai, nieko tokio, ir taip pateksite studijuoti. Bandymas gal net ne išgelbėti vaikus, o kai kurias institucijas, užuot mačius bendrą paveikslą, kelia daug klausimų.

Lietuvoje jau daugybę metų yra per daug žmonių, turinčių universitetinį išsilavimą. Jų diplomas devalvuojamas, apgaudinėjame ir pačius studentus, nes žadame jiems baigus studijas vienokį darbą, tačiau paskui jie dirba ne pagal kvalifikaciją, nes darbo rinkoje yra daug turinčių universitetinį išsilavinimą, todėl iš jų renkamasi ir ten, kur tokio diplomo nereikia.

Gerai, kad kuo toliau, tuo daugiau mokinių renkasi ir kolegijas, profesinį mokymą, nes Lietuvoje pastebimas nevisavertiškumo kompleksas, atrodo, kad universitetinis išsilavinimas išspręs visas problemas. Daugelyje šalių įprasta praktika, kad nesvarbu, koks tavo diplomas – koleginis, universitetinis ar profesinės mokyklos – visos profesijos svarbios.

Aukštajam mokslui, mano galva, neturėtų būti skiriama tiek valstybės finansuojamų vietų, kiek dabar skiriama kai kuriems universitetams. Jų neturėtų būti tiek daug, nes nėra tiek studentų, kad visos aukštosios mokyklos galėtų išsilaikyti kaip savarankiškos institucijos.

Kolegijos galėtų būti stiprus partneris regionuose stiprinant verslus ir visą regioną. Tačiau jos šiandien iki galo nesupranta, kur ministerija norėtų jas matyti.

Profesinės mokyklos parengti profesijai – labai gerai. Tačiau klausimas, ar jos turėtų rengti ir bendrajam ugdymui. Dar nėra galutinių šių metų duomenų, tačiau įtariu, kad labai daug mokinių, kurie neišlaikė egzaminų, bendrojo ugdymo programos mokėsi profesinėse mokyklose. Manau, labai gerai jas stiprinti profesijai mokyti, tačiau vos kelios jų gali mokinius gerai išmokyti mokyklinių programų, nors tam skiriama labai daug pinigų.

Tad kyla klausimas, kaip skirstome valstybės resursus. Man skaudu matyti, kad švietimui skiriama labai daug pinigų ir kasmet jų didinama, tačiau jie lengva ranka skirstomi nepasirėmus duomenimis. Jei atliktume daug auditų, tikrai išanalizuotume efektyvumą, matytume, kur didžiausios spragos.

– Ar ir kitur yra dvipakopė brandos egzaminų sistema?

– ES šalyse praktika skirtinga. Lietuvoje per daug orientuojamės į egzaminus, tad iš mokinio perspektyvos tarpiniai egzaminai naudingi, nes tada nėra didelio spaudimo tik vieną kartą juos išlaikyti sėkmingai. Mokinių emocinė gerovė Lietuvoje yra labai žemo lygio, tad be kokie žingsniai mažinant egzaminų nerimą yra tinkami.

Deja, nors daug idėjų švietimo srityje Lietuvoje yra geros, tačiau kitas klausimas, kaip jos įgyvendinamos. Yra labai daug paleistų galų, kur paskui kenčiame padarinius dėl padarytų klaidų ar per didelės skubos.

– Esate pasakojusi, kad egzaminų administravimas kitur atiduodamas trečiosioms šalims. Ar tai tiktų ir mums?

– Taip ir tai išspręstų daugelį problemų. Kitur už egzaminų priežiūrą, parengtį, aplinką dažnai atsakingi savivaldybių ar švietimo agentūrų, kurias kai kuriose šalyse turi kiekvienas regionas, atstovai ar daromi viešieji pirkimai.

Pas mus, kol mokytojai prižiūri egzaminą, jie praranda dėstymo galimybę, o mokiniai – pamokas. Kai prasideda egzaminų sesijos, visos mokyklos sako, kad gali jas uždaryti, nes ugdymo procesas nevyksta. Mūsų ugdymo programos labai plačios ir prarasti mėnesį ar net pusantro yra labai daug. Taip užprogramuojame problemą, kad mokiniai nepakankamai pasirengę. Be to, kyla problemų dėl jų užimtumo. Užuot patikėjus egzaminų administravimą trečiosioms šalims, sukeliama visa grandinė kitų problemų.

– Pas mus dėl to šiemet tiesiog sutrumpino mokslo metus, nors skundžiamės dideliu krūviu mokiniams.

– Tada mokinys pervargsta, nespėja įsisavinti programos, tačiau turi ilgas vasaros atostogas, per kurias daug užmiršta ir paskui sunku vėl įsivažiuoti.

Svarbiausia – nuoseklumas

– Pagrindinis politinis švietimo klausimas Lietuvoje – uždaryti ar palikti kaimo mokyklas. Vieni kartelę klasei formuoti pakelia, kiti vėl pažemina. Tačiau, tarptautinio PISA tyrimo duomenimis, mūsų kaimo mokyklų vaikų pasiekimai kai kur net dvejais metais menkesni nei didmiesčių. Kaip kitur siekiama užtikrinti ne tik arti namų, bet ir kokybišką ugdymą?

– Lietuva visuomet gauna daug pastabų ir iš Europos Tarybos, ir Europos Komisijos, kad nesusitvarkome su mokyklų tinklu. Tame yra tiesos: iššvaistome labai daug resursų, mokytojams nesusidaro etato ir jie važinėja per kelias mokyklas, o mokiniai negauna kokybiško ugdymo.

Žinoma, tai jautrus klausimas, nes tai nėra tik mokykla, bet ir bendruomenės susibūrimo vieta, kultūros židiniai. Tačiau šiandienis mėtymasis, kai vienais metais pasakome, kad uždarome, kitais – sprendimą atšaukiame, yra blogai.

Ir kitur vaikus į mokyklas vežioja autobusai, pavyzdžiui, JAV jiems tenka važiuoti dar ilgiau nei pas mus ir tai nėra blogai. Blogai, jei vaikas negauna kokybiško ugdymo, o kur dar neformalusis ugdymas, būreliai, be kurių vaikai po pamokų neturi ką veikti. Jei lieka maža mokykla, dažnai tas pats mokytojas dėsto ir lietuvių kalbą, ir istoriją, gal ir geografiją, tad kokia gali būti kokybė. Vaikams, kaip rodo tyrimai, yra gerai būti diversifikuotoje aplinkoje, jie labai daug mokosi vieni iš kitų ir, jei yra stipresnėje aplinkoje, jų pasiekimai daug geresni.

Reformų nereikia priimti buldozeriu, gal buvo klausimų, kaip pasirinktos mokyklos, kurios uždaromos, tačiau pats principas neblogas, ypač kai šiandien švietimo srityje švaistome daug resursų.

– Kitų kopijuoti nereikia, bet pasisemti patirties verta. Kaip, pavyzdžiui, estai sugebėjo tapti tarptautiniais švietimo lyderiais, o mes likome užstrigę tarp vidutiniokų?

– Į ES įstojome tuo pačiu metu, bet Estija pasiėmė Suomiją kaip savo didįjį brolį ir daugelyje sričių, taip pat ir švietimo, bandė daryti panašiai, tik dar ir su ES pinigais. Taip estai per trumpą laikotarpį padarė labai daug, augo eksponentiškai ir dabar švietimo srityje yra vieni iš lyderiaujančių. Lietuva neturėjo supratimo, kur eina. Pirmaisiais metais ES pinigai buvo investuojami daugiausia į pastatus, o ne į žmones.

Štai Suomija nusprendė, kad švietimas jai yra prioritetas ir nesvarbu, kokios partijos ateina į valdžią, dėl švietimo yra labai aiškūs partijų susitarimai. Kritikos, natūralu, būna, bet nebūna, kad kryptis keičiama 180 laipsnių. Tada gali matyti pokyčius, nes švietimo srityje jie neįvyksta per ketverius kadencijos metus, reikia kokių aštuonerių ar dvylikos. Lietuvoje negalime matyti rezultatų, nes nuolat yra švytuoklė, o pasikeičia valdžia, pasikeičia ir sprendimai.

Sėkmingą švietimo sistemą turinčios šalys turi tą pačią dedamąją: susitaria, kur link eina, kokia švietimo politikos vizija – stiprus profesinis rengimas ar mokslas, mokslo pasiekimai ir jų sklaida, ar interneto sprendimai, ar nelygybės mažinimas, ar dar kas. Švietimu galime labai daug pasiekti. Tačiau nepasieksime, kol nebus nuoseklumo, nesiremsime duomenimis, nematysime visumos vaizdo.