Kaip visuotinė gynyba turėtų veikti praktiškai? Koks vaidmuo joje tenka piliečiams ir verslui? Kodėl diskutuojama apie visuotinį šaukimą ir ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Suomijos? Ar valstybė šiandien jau gali kiekvienam žmogui aiškiai pasakyti, kokia būtų jo vieta krizės ar karo atveju, ir ką galime padaryti jau dabar, kad būtume geriau pasirengę?
Apie visuotinės gynybos modelį, Lietuvos pasirengimą ir visuomenės vaidmenį su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo asociacijos „Visuotinė gynyba“ vadovas, atsargos karininkas Tomas Godliauskas ir asociacijos valdybos narys, „Stiprūs kartu“ vadovas Edmundas Jakilaitis.
– Kaip apibrėžtumėte visuotinės gynybos koncepciją? Ko mes išmokome iš Ukrainos civilių per pastaruosius penkerius metus?
T.G.: Ukraina yra geriausias pavyzdys, kuris leidžia pamatyti funkcionuojančią visuotinę gynybą. Matome, kad ne tik karinis elementas gina valstybę. Labai svarbi yra visa valstybė, jos ekonomika, žmonės ir skirtingi sektoriai. Jie yra labai svarbūs, kad valstybė tęstų savo gyvenimą tiek politiniame, tiek tarptautiniame lauke. Ukraina yra pavyzdys, kuris rodo, kaip turėtų funkcionuoti valstybė.
Turime suprasti, kad visuotinė gynyba yra visų reikalas. Į visuotinę gynybą įsitraukia ne tik karinis elementas, bet ir visa valstybė – institucijos, savivaldybės, verslai, nevyriausybinės organizacijos ir patys piliečiai. Tai yra bendros pastangos ginti valstybę visomis įmanomomis priemonėmis, visais turimais resursais ir visomis galimybėmis. Šia kryptimi mes ir turime judėti.
Visos valstybės pastangos turi būti orientuotos dvejomis kryptimis. Viena yra karinė, kuri užtikrina pagrindinę valstybės gynybą ir suverenumo išsaugojimą. Bet šios krypties veikimas tiesiogiai priklauso nuo likusio valstybės ir visuomenės funkcionavimo.
– Ar mes kaip valstybė šiuo metu turime pajėgumus apgyvendinti ir apmokyti būsimus karius iki 2030-ųjų metų?
– E.J.: Tiesus atsakymas – taip, mes esame pajėgūs, nors infrastruktūros neturime. Kaip suvesti šiuos du vienas kitam prieštaraujančius dalykus į vieną? Mums, valstybei, visuomenei reikia sugalvoti kūrybiškesnių tarnybos krašto apsaugos sistemoje formų. Nebūtinai turime visus šauktinius susieti su kareivinių režimu. Tokių modelių pasaulyje yra labai daug. Artimiausi yra estai, kurie didelę dalį šauktinių kiekvieną vakarą paleidžia namo.
Nesakau, kad turėtume atsisakyti klasikinės karo tarnybos, kuri trunka devynis mėnesius, tačiau formų gali būti įvairių. Galime panaudoti krašto apsaugos savanorių pajėgas. Žinau, kad Lietuvos kariuomenė labai rimtai svarsto šią galimybę, kas suteiktų potencialo papildomai pašaukti dar tris tūkstančius žmonių. Tiesa, tarnyba būtų ilgesnė. Tikėtina, kad karinį parengtumą krašto apsaugos savanorių pajėgose asmuo galėtų įgyti per 36 mėnesius. Galbūt būtų galima didinti šauktinių skaičių nedidinant investicijų į gelžbetonį, nes nežinia, ar tai pati prasmingiausia investicija. Dalis jaunuolių galėtų atlikti privalomąją karo tarnybą gyvendami savo namuose netoli dalinio. Tokiu būdu jie praktikuotųsi dieną ir naktį tik tada, kai tam yra poreikis.
Dalis jaunuolių galėtų atlikti privalomąją karo tarnybą gyvendami savo namuose netoli dalinio.
Infrastruktūra nėra kritinis dalykas. Svarbesnis yra instruktorių skaičius. Jis galėtų būti pakankamas, bet tam reikėtų nemažą puskarininkių kiekį paimti iš dabar funkcionuojančių kovinių vienetų. Yra rizika, kad didelį kiekį puskarininkių pavertus instruktoriais galėtų sumažėti Lietuvos gynybinė galia. Reikia sumanių sprendimų.
Kariuomenės vadas labai aiškiai pasakė, kad 2030-aisiais Lietuvos kariuomenė bus pasiruošusi visuotiniam šaukimui. Visuotinį šaukimą kariuomenės vadas suprato kaip privalomą vyrų šaukimą, o moterys ateitų savanoriškai. Vėliau mūsų asociacija siūlo įgyvendinus visuotinį vyrų šaukimą artikuliuoti visuomenei, kad bus šaukiamos ir moterys. Tačiau tam reikėtų dar įvairesnių tarnybos formų. Manau, kad valstybė galėtų būti pasiruošusi kviesti moteris praėjus bent keliems metams nuo 2030-ųjų.
– Ką kalba politikai? Ar užteks valios įgyvendinti visuotinį šaukimą?
– T.G.: Manau, kad politinis sprendimas priklauso nuo bendros situacijos, tendencijų ir poreikių. Mes pademonstravome puikius valstybės sprendimus stiprinant ginkluotą gynybą ir skiriant daugiau nei 5 proc. BVP gynybinių pajėgumų vystymui. Mano akimis žiūrint, politiniam sprendimui reikia labai svarių argumentų.
Mūsų organizacija dėjo dideles pastangas, kad padėtų tuos argumentus ant stalo. Rugsėjo 17 d. vyko Visuotinės gynybos forumas, kurį organizavome kartu su Nacionaline visuotinės gynybos koordinavimo taryba. Vienas iš argumentų buvo tai, kaip visuomenė vertina visuotinį šaukimą ir ar mes esame pasiruošę. Kitas ne mažiau svarbus argumentas – kiek iš tiesų skirtingų sričių, nuo kultūros iki gynybos ekspertų, mato visuomeninį palaikymą. O trečiasis argumentas – kas yra valstybės pajėgumas. Tai yra organizacijos, kurios užtikrins visuotinę gynybą. Darbdaviai pademonstravo, kad yra linkę prisidėti prie visuotinio šaukimo. Jie parodė tai skatindami darbuotojus eiti į šaukimą.
Kita dalis yra mūsų chartijos įsipareigojimas. Mes norime organizacijų atsparumą paversti sistema. Daugiau nei 80 organizacijų, kurios vienija apie 400 tūkstančių gyventojų, tvirtai pasakė, kad remia visuotinį šaukimą. Visuomeninių, organizacinių ir kitų argumentų politiniam sprendimui yra apstu. Manau, kad esame gerame kelyje.
– Suomija yra laikoma pavyzdžiu, nuo kurio Lietuva galėtų atsispirti. Kuo skiriasi Suomijos modelis ir kas yra daroma kitaip?
– E.J.: Suomiai turi didesnį nei pusės milijono kariuomenės rezervą. Jie turi sistemą, kuri jiems leidžia per valandas mobilizuoti dešimtis tūkstančių žmonių. O visus rezervistus jie gali mobilizuoti per 2–3 savaites. Tai yra neįtikėtina sistema, kuri atgraso priešą.
Ši valstybė turi vieną didžiausių artilerijų Europoje ir galėtų konkuruoti tik su Turkija ir Lenkija. Taip pat suomiai turi oro pajėgų flotiles. Gynyba yra tinkamai finansuojama daugybę metų ir nuolat veikia visuotinis šaukimas. Žmonių, piliečių apsisprendimas ginti savo tėvynę yra aukščiausias Europos žemyne.
Mūsų visuomenė jau yra pilietinė, brandi ir 76 proc. palaikymas man pasirodė didesnis, nei aš tikėjausi. Vadinasi, kad visuomenė yra linkusi pritarti, reikia tik sprendimų. Ir jie ateina. Žinoma, yra veikėjų, kurie nori kenkti sumanymams, didinantiems Lietuvos gynybinę galią, bet bendrąja prasme sutarimas dėl visuotinio šaukimo yra.
– Šiuo metu yra atliekamas testavimas simuliacijose ir pratybose. Nors rezultatus paskelbsite spalio pabaigoje, galbūt galite papasakoti apie pirmuosius atradimus?
– T.G.: Džiaugiuosi, kad turime labai rimtą ir kompetentingą komandą. Amerikiečių analitinis centras, kartu su vienais geriausių gynybos ekspertų bei ilgametę patirtį turinčiais generolais gali rimtai patarti. Džiaugiuosi, kad mums pavyko pasižiūrėti į devynių šalių patirtį, atrasti sėkmės receptus ir palyginti su tuo, ko mes neturime. Simuliacijos, kurią darėme prieš mėnesį, pagrindinis tikslas buvo ištestuoti, kiek siūlomi elementai parodo egzistuojančias problemas.
Pagrindinis siekinys yra pristatyti adaptuotą visuotinės gynybos modelį su siūlymais, orientuotais į tris lygmenis. Pirmasis yra valstybinis lygmuo – tai, ką mes galime teisiškai, procedūriškai padaryti, kad sistema veiktų efektyviau. Antroji dalis yra tai, kaip mes ugdysime organizacijų pajėgumą bei kokie yra galimi sprendimai. O trečiosios dalies epicentras yra pilietis. Kiek iniciatyvų reikėtų, kad piliečiai būtų greitai aktyvuojami, turėtų kompetencijas ir galėtų greitai įsitraukti? Simuliacija parodė, kad planai gali likti tik planais, todėl reikia treniruotis. Turi veikti visa ekosistema.
Taip pat paaiškėjo, kad valstybėje šis klausimas turi turėti organizacinį savininkiškumą. Tam, kad tai judėtų ne tik per savininkiškumo prizmę, turi būti finansinė dalis, kuri leistų daryti pokytį. Mes turime mažinti tarpą tarp valstybės ir visuomenės bei organizacijų pasirengimo. Turime pradėti veikti kaip vientisa sistema. Į tai yra orientuoti pagrindiniai mūsų įgyvendinimo veiksmai.
(be temos)
(be temos)
(be temos)