Radijas buvo tapatinamas su laisva Lietuva – jeigu jis kalba, vadinasi, Lietuva gyva, neužimta, sovietai dar neužgniaužė, Sąjūdžio laikus prisimena LRT RADIJO žurnalistė Janina Mateikienė. Jos teigimu, tuo metu radijas Lietuvai buvo toks svarbus, kad žmonės į darbą ėjo su imtuvais, nešėsi juos į lauką vedžiodami šuniukus, kad ko nepraleistų. „Kas buvo radijas Sausio 13-ąją, paklauskite savo tėvų. Prie lovos būdavo radijo imtuvas, tad pabudę žmonės iškart jį įjungdavo. Jei radijas kalba, jei kalba iš Seimo studijos, žmonės žino, kad Lietuva yra laisva, kad sovietų armija dar neatėjo, kad mes dar atsilaikome“, – kalba žurnalistė.

Radijo imtuvas stovėdavo net prie lovos

Jei paklaustumėte istorikų, jie pasakytų, kad būtent 1986–1988 m. – Sąjūdis – buvo tas laikas, kai po ilgų sovietinės propagandos dešimtmečių, viskam ėmus palengva laisvėti, drauge ėmė keistis ir radijas. Bet istorikų klausti nebūtina, nes gyvų netolimos istorijos liudytojų dar ir šiandien pilni LRT kabinetai ir koridoriai, o kad būtent Sąjūdis, Baltijos kelias, nepriklausomybė, Sausio 13-oji ir buvo pats įdomiausias darbo prasme laikas, šiandien sako ne tik kolegos, bet ir tie, kurie radijuje jau nebedirba.

Edvinas Butkus, vadovavęs Radijo laidų užsieniui redakcijai, o vėliau, 1992 m., su kolegomis įkūręs pirmą nepriklausomą naujienų agentūrą „Baltic News Service“ įsitikinęs, kad 1986–1987 m. labai daug kas priklausė nuo pačių žurnalistų nusiteikimo ir ryžto, šalia buvusių kolegų, galų gale nuo tiesioginio viršininko.

„Pernelyg smarkiai negalėdavai išsišokti, [...] pavyzdžiui, prieš sovietų valdžią. Žinoma, kad to niekada neištransliuosi. Bet pokyčiai informacinėje erdvėje vyko ne tik pas mus. Tais laikais savaitraštis „Gimtasis kraštas“ buvo labai svarbus ledlaužis. Būtent ten 1988 m. buvo pirmasis tekstas, kaip švenčiame Kalėdas, kas yra Kūčios. [...] Tais metais ir vėliau mano karta atrado nepaprastai daug naujų dalykų“, – sako E. Butkus.

LRT RADIJO žurnalistė J. Mateikienė pabrėžia, kad kalbantis radijas buvo tapatinamas su laisva Lietuva – jei radijas kalba, vadinasi, Lietuva gyva, neužimta, sovietai dar neužgniaužė. Taip pat ji pasakoja, kad radijo laisvėjimas, nors, žinoma, atėjo ne iš karto, buvo natūralus, ypač turint galvoje, kad kai kurie kolegos, nebūtinai kaip darbuotojai, dalyvaudavo Sąjūdžio mitinguose.

J. Mateikienės žodžiais, tuo metu radijas Lietuvai buvo toks svarbus, kad žmonės į darbą ėjo su imtuvais, nešėsi juos į lauką vedžiodami šuniukus, kad ko nepraleistų. „Kas buvo radijas Sausio 13-ąją, paklauskite savo tėvų. Prie lovos būdavo radijo imtuvas, tad pabudę žmonės iškart jį įjungdavo. Jei radijas kalba, jei kalba iš Seimo studijos, žmonės žino, kad Lietuva yra laisva, kad sovietų armija dar neatėjo, kad mes dar atsilaikome“, – prisimena žurnalistė.

„Lyg būtų praplyšęs maišas, į kurį visus buvo sugrūdęs tėvelis Stalinas“

1987 m. rugpjūčio 23 d. mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje Lietuvos radijo ir televizijos dar vertintas iš valdančiosios Komunistų partijos pozicijų, o lygiai po metų, 1988-ųjų rugpjūčio 23-iąją, radijas transliavo didžiulį Sąjūdžio protesto mitingą Vingio parke, minint Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo 49-ąsias metines.

Anot įvairių šaltinių, mitingas buvo pats masiškiausias ir visiems palikęs didžiulį įspūdį. Lyg kažkas būtų pratrūkęs, kaip rašoma žurnalisto Antano Šimkūno knygoje „Kalbėsime, kol gyvi“, – lyg būtų praplyšęs maišas, į kurį visus buvo sugrūdęs tėvelis Stalinas.

Vėliau, kitą dieną, televizijoje kilo skandalas dėl reportažo iš mitingo (dėl to, kaip jis sumontuotas) – įtampos, vertinant iš šių dienų perspektyvų, rodė, kad sprendimai, ką ir kaip transliuoti, buvo sudėtingesni ir jautresni nei šiandien.

A. Šimkūnas knygoje „Kalbėsime, kol gyvi“ dar pastebi, kad vienas ryškiausių momentų, rodžiusių jog radijas ir televizija slysta iš Komunistų partijos rankų, buvo 1988-ųjų vasario 13-oji, kai kažkas pro penkto aukšto langą iškėlė trispalvę. „Kabėgistai šniukštinėjo, su šunimis lakstė, tikrino įtariamuosius – visus, tą naktį budėjusius ir dirbusius, tačiau nieko nepešė. Tik vėliau sužinojome, – rašo A. Šimkūnas, – kad vėliavą iškėlė buvęs milicininkas, saugojęs TVR rūmus, Antanas Aginskis.“

„Aš tik prisimenu, kad laisvėjimas buvo toks, jog nereikėjo su niekuo tartis dėl kažkokių projektų, laidų pavadinimų ar naujų laidų, – pasakoja 1989–1992 m. LRT RADIJUI vadovavęs Nerijus Maliukevičius. – Kažkur viršuje generalinis direktorius lyg ir yra, bet jis tiek užimtas, kad radijas dirbo gana savarankiškai.“

Beje, pradiniu Michailo Gorbačiovo pertvarkos laikotarpiu bene didžiausi pokyčiai vyko užsieniui skirtose laidose – dešimtmečius puoselėtas propagandos tonas iš čia ėmė nykti pirmiausia. Dėl to laidos išpopuliarėjo ir Lietuvos viduje, čia pamažu rasdavosi laidų apie tikėjimą, aplinkosaugą (iki tol tokių temų vengta). Be to, laisvėjimą rodė ir atsirandančios tiesioginės laidos – juk sovietmečiu viskas buvo įrašoma, nes kitaip nepereisi Glavlito ir viso cenzūros mechanizmo. Pirmoji tiesioginė laida buvo 1987-ųjų sausį – po keturių dešimtmečių pertraukos.

Radijo istorijos tyrinėtojai sako, kad pirmieji klausytojai skambindavo ne norėdami ką nors pasakyti, o įsitikinti, kad laidos tiesioginės...

Visą laidos įrašą rasite LRT mediatekoje.