I.Udovickis: verslas gali būti sąžiningas
Išgyvenęs Holivudo vertą sekimo bei pasikėsinimo istoriją klaipėdietis verslininkas Igoris Udovickis šiandien yra pilnas ryžto plėsti verslą, o nuo jo veido nedingsta šypsena.
I.Udovickio pavardė pirmiausiai asocijuojasi su prieš ketverius metus įvykdytu pasikėsinimu prieš šį žmogų, stebuklingu jo pasveikimu ir kraupiais įtarimais, jog šį nusikaltimą užsakė vieni turtingiausių ir įtakingiausių žmonių ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje.
- Pone I.Udovicki, kaip gyvuoja Jūsų kompanija šiandien?
- Kaip niekada gerai. Šiemet Birių krovinių terminalas, kurio pusė akcijų priklauso man, pakraus rekordinį kiekį mineralinių trąšų - 1,3 milijono tonų. Šią apyvartą terminalui užtikrina mano kompanija „Ferteksos transportas“. Taip didėja ir Klaipėdos uosto pelnas, daugiau pinigų gauna ir Lietuvos biudžetas.
- Ar trąšų krova yra vienintelis Jūsų verslas?
- Ne. Tai bene daugiausiai mano laiko ir minčių atimantis darbas, tačiau turiu ir kitų įmonių, kurios gimė iš šio verslo. Pavyzdžiui, kai pradėjome mineralinių trąšų krovos ir gabenimo verslą, buvo sunku gauti geležinkelio vagonų. Tada nemažai jų įsigijome. Dabar tai tapo atskiru verslu. Yra ir daugiau minčių, projektų. Visko neišvardysiu.
- Teko girdėti, kad nemažai savo laiko turite skirti bylinėjimuisi?
- Didžioji teismo procesų banga jau baigta. Svarbiausias bylas laimėjome. Jeigu teismų sprendimų būtų laikomasi, trąšų krovą būtų galima dar labiau padidinti.
Be to, kai bus įvardyti šio verslo trukdytojai, kovosime dėl nuostolių atlyginimo. Nenoriu minėti konkrečių sumų, bet kalbame apie dešimtis milijonų litų. Manau, būtent todėl ir bandoma vilkinti teismo sprendimų vykdymą.
- Pasikėsinimas į Jus buvo susijęs su problemomis apie kurias kalbama šiose bylose?
- Galutinis taškas šioje istorijoje dar nepadėtas. Nors keturi vyrai, kurie vykdė pasikėsinimą, jau atlieka bausmę, Generalinė prokuratūra bylą tebetiria. Liko neįvardyti nusikaltimo užsakovai ar užsakovas. Todėl aš nenoriu, o ir negaliu apie tai garsiai kalbėti. Pasakysiu viena: visa veiksmų seka rodo, kad tai buvo bandymas išstumti mane iš verslo, kurį sukūriau. Byloje buvo paminėtos pavardės žmonių, kuriems buvo naudinga, kad manęs neliktų. Jau visai greitai bus padėtas paskutinis taškas šioje istorijoje. Aš tuo tikiu. Ir dar esu įsitikinęs, kad net konkurentai gali būti sąžiningi, o ne elgtis banditiškai. Tada nebūtų panašių istorijų, kaip maniškė.
- Dabar Jūs žinomas verslininkas. Ar tapti juo buvo Jūsų vaikystės svajonė?
- Žinoma ne. Tarybiniais laikais apie tai niekas nesvajojo. Aš įgijau inžinieriaus hidrogeologo specialybę. Buvau įstojęs į aspirantūrą. Ketinau tapti mokslininku. Turėjau tam visai rimtų galimybių. Mano darbo vadovas buvo vienas geriausių tos srities specialistų pasaulyje. Ketinau rašyti daktarinę disertaciją. Taigi, ruošiausi būti mokslininkas.
- Keistas likimo posūkis. Nuo mokslo prie verslo. Kaip tai atsitiko?
- Tiesiog laikmetis buvo toks. Galima sakyti, kad istorija surežisavo mano, kaip ir daugelio žmonių gyvenimus.
Buvo 1988 metai, kai tuometinis Tarybų Sąjungos prezidentas leido iki tol negirdėtą dalyką - darbo vietose užsidirbti papildomai. Taip mes su keliais bendradarbiais įgyvendinome projektą, už kurį pirmą kartą uždirbau ne tik algą. Mes atlikome vienos Rytų Ukrainos vietovės požeminių vandenų dinamikos matematinį skaičiavimą. Ten sukoncentruota daugybė chemijos pramonės įmonių, tad darbas buvo svarbus ir reikalingas. Tada dar nebuvo kompiuterių, skaičiavimui nuomojomės skaičiavimo mašinų laiką.
Netrukus vedžiau. Mano žmona - klaipėdietė. Reikėjo galvoti, kur ir iš ko gyvensime. Susiradau darbą Vilniuje. Tačiau tai buvo laikas, kai žmonėms labiau rūpėjo politika, o ne mokslas, tad toje įstaigoje nebuvau reikalingas. Tada jau dirbau vienoje tarptautinėje kompanijoje. Taip panirau į verslą.
- Ir taip Jumyse mirė mokslininkas?
- Jau nepamenu jausmo, kai suvokiau, kad nebeparašysiu mokslinio darbo. Aišku, kad tai buvo lūžis sąmonėje, buvo ir apgailestavimo. Tačiau ir dabar suprantu, kad tas laikas nepraėjo be pėdsako. Mėgstu analizuoti situacijas, kurti strategiją ir taktiką.
- Sakote, kad vedybos su klaipėdiete Olga nulėmė tai, kad čia įsikūrėte. Iš kur esate kilęs? Kaip jaučiatės gyvendamas šiame krašte?
- Aš - ukrainietis. Gimiau ir augau Luganske, tada tai buvo Vorošilovgradas. Lietuvoje jaučiuosi puikiai. Čia nesijaučiu svetimas. Esu įsitikinęs, kad lietuviai ir ukrainiečiai labai panašūs mentalitetu, pajautomis, charakteriu. Juk visame pasaulyje nėra kitų dviejų tautų, kurios taip mėgsta lašinius su svogūnais. Lietuviškai suprantu, tik dar droviuosi kalbėti, labai jau ryškus akcentas. Klaipėda tapo labai sava. Kad ir kur keliaučiau, grįžti namo man pats didžiausias malonumas. Labai myliu šį miestą. Čia jauku ir gera. Nuo didelių miestų pavargstu.
- Taip kalbate nepaisant to, kad čia patyrėte kraupiausių išgyvenimų ir iki šiol Jus lydi asmens sargybiniai.
- Taip, lydi. Suvokiu, kad kol kas reali grėsmė man neišnyko. Toks gyvenimas slegia, bet tikiu, kad taip bus nebeilgai. Jei yra nemalonių man žmonių, tai nereiškia, kad ir miestas, kuriame vos nenutrūko mano gyvenimas, man tapo nemielas.
- Kaip Jums pasisekė susidoroti su baime ir siaubu, kurį turėjote patirti atgavęs po sunkaus sužeidimo sąmonę?
- Nemeluosiu, kad buvo labai lengva tai išgyventi. Turbūt baisiau buvo tada, kai suvokiau, kad žiūrėjau mirčiai į akis. Į medikus dėl to nesikreipiau. Tačiau kad atsigaučiau ir galėčiau vėl normaliai gyventi, teko išvažiuoti iš Lietuvos. Aplankiau vietas ir žmones, kurių nebuvau matęs porą dešimtmečių. Buvau tėviškėje. Tačiau pasikėsinimas manęs nepalaužė. Mano sąžinė švari, nesu niekam skolingas ar padaręs ką blogo. Turiu ištikimų bendražygių, kuriems taip pat buvo nelengva, bet jie nepalūžo. Todėl tikiu savo jėgomis ir kad viskas bus gerai.
- Tada, kai į Jus šovė, buvo vakaras. Jūs vėlai grįžote iš darbo. Ar visada užtrunkate darbe iki vėlumos?
- Dažnai dirbu iki vienuoliktos ar net pusiaunakčio. Todėl mano darbo diena neprasideda aštuntą ryto.
Dieną daug tenka bendrauti su žmonėmis, o vakarais dirbu su dokumentais. Mėgstu būti vienas, pamąstyti. Vakarais skaitau įvairius dokumentus, rašau pats. Juolab kad teismo procesai reikalauja pateikti daugybę atsiliepimų. Vaikštau po kabinetą. Taip geriau galvoti. Labai nemėgstu negrabiai parašytų tekstų su rašybos ir stiliaus klaidomis. Todėl ir sau negaliu to leisti. Tokie yra mano vakaro darbai.
- Jeigu taip vėlai grįžtate iš darbo, kada bendraujate su šeima? Kaip leidžiate laisvalaikį?
- Mėgstu būti vienas. Nekenčiu minios. Be to, darbe esu priverstas nuolat bendrauti, todėl man labai reikalingas laikas pabūti su savimi. Maloniausia rasti ramų kampą ir įsitaisyti su gera knyga. Man patinka analitinės knygos psichologijos, sociologijos, politikos temomis.
Kitas senas mano pomėgis - tenisas. Jau 25 metus žaidžiu. Klaipėdoje turiu nuolatinį teniso partnerį.
Dar labai mėgstu savo namus. Tiesiog juose būti. Taip, kaip būna katinas. Namų jaukumas bei ramybė mane sušildo ir priverčia atsipalaiduoti.
Naujausi komentarai