Centre neužsibūna
Vasario 25 d. Alytuje pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje Ukrainiečių pabėgėlių registracijos centras (UPRC). Rusijai užpuolus Ukrainą, ši įstaiga per kiek daugiau nei parą buvo įkurta miesto kultūros centro pastate.
Nuo vasario 25 iki kovo 9 d. centre jau registravosi 1 481 pabėgėlis. Karo pabėgėliai čia priglaudžiami trims paroms: per tą laiką atliekamos būtinos migracijos procedūros ir surandamos laikino apgyvendinimo vietos.
Sklandi centro veikla neįmanoma be savanorių pagalbos. Čia savanoriaujanti alytiškė Rugilė Filonova pabrėžė, kad apgyvendinimo vietos pabėgėliams surandamos labai greitai.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Anot savanorės, įkurtuvėmis energingai rūpinasi Nacionalinis savanorių pagalbos koordinavimo centras „Stiprūs kartu“.
„Stengiamasi atsižvelgti ir į pabėgėlių pageidavimus. Kai kurie jų pageidauja apsigyventi konkrečioje vietoje, kur turi draugų, pažįstamų ar giminių. Visus pageidavimus pavyksta įgyvendinti. Reti atvejai, kai iš Ukrainos atvykę žmonės čia prabūna maksimalų laiką – tris paras. Dažniausiai į naują gyvenamąją vietą išvyksta po dienos arba dviejų“, – pabrėžė pašnekovė.
Centre laikinai prisiglaudę karo pabėgėliai miega kultūros rūmų fojė patalpose. Tokių patalpų yra ne viena, ir visose – kelios dešimtys viena šalia kitos sustatytų sulankstomų lovų. Vaikams skirtos dviaukštės medinės lovelės.
Centre laikinai prisiglaudę karo pabėgėliai miega kultūros rūmų fojė patalpose. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Centre apsistoję žmonės nemažai laiko praleidžia erdvioje virtuvėje – gamina maistą, užkandžiauja, geria arbatą, kavą, šnekučiuojasi. Vaikų reikmėms – keletas žaidimų kambarių. Juose daug judėjimo ir šurmulio. Pabėgėlių nuotaika bando praskaidrinti spalvingais personažais persirengę vietos saviveiklininkai.
Atrodo prislėgti
Pasak R.Filonovos, nors savanorių daug, tačiau pasitaiko dienų, kai staiga prireikia papildomų rankų.
„Pavyzdžiui, taip atsitiko, kai nemažai karo pabėgėlių į savo šalį autobusu išsivežė suomiai. Per trumpą laiką reikėjo pakeisti daug patalynės, kad atvykę nauji žmonės iš karto turėtų kur ilsėtis, nes kai kurie būna išsekę, pavargę“, – pasakojo savanorė.
Atvykę ukrainiečiai gauna maisto davinių ir higienos paketų su būtiniausiomis priemonėmis: dantų pasta, šepetėliais, muilu, tualetiniu popieriumi.
Vilmanto Raupelio nuotr.
„Kai kurių pabėgėlių akys jau šviesesnės, bet dauguma atrodo prislėgti, neramūs, susikrimtę. Mes stengiamės čia paskleisti gerą nuotaiką, saugumo jausmą, rodome nuoširdų rūpestį, kuris tragiškus sunkumus išgyvenantiems žmonės yra labai svarbus. Čia matau ir savo savanorystės prasmę“, – paaiškino R.Filonova.
Pasak jos, žiemos ir ankstyvo pavasario metu su tiesioginiu darbu susijusių pareigų sumažėja, todėl atsiranda laiko skirti energijos visuomeninei veiklai, juo labiau kad tam pritaria ir šeimos nariai.
Ar gyvi, ar pavalgę?
Pabėgėlių centre vyrų ukrainiečių beveik nėra – tik vienas kitas senjoras.
„Esu jau nejaunas, be to, neįgalus, vaikščioju tik pasiramsčiuodamas lazda. Jei sveikata būtų geresnė, čia nesėdėčiau“, – sakė centre sutiktas 70-metis ukrainietis.
Atkreipėme dėmesį į glaudžiu ratu susėdusį moterų būrelį. Paaiškėjo, kad tai kelių kartų vienos šeimos atstovės: pačios jauniausios kartos atstovai, vaikai, tuo metu leido laiką žaidimų kambaryje.
Skirtingo amžiaus moterys atrodė susirūpinusios, nedrąsios, kiek pavargusios.
Iš Ukrainos pietuose esančio Mykolajivo miesto į Lietuvą pabėgusios moterys pasakojo, kad dabar jų svarbiausias rūpestis – Ukrainoje kovoti likusių šeimos vyrų likimas. Ar jie gyvi, ar sveiki, ar pavalgę?
Iš Mykolajivo pabėgusios moterys sakė, kad dabar svarbiausias rūpestis – Ukrainoje kovoti likusių šeimos vyrų likimas. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Skambučiai į Rusiją nuvilia
Moterys skambina ne tik šeimos vyrams, bet ir Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Tačiau šie pokalbiai suteikia tik apmaudo ir nevilties.
„Rusijoje gyvenantiems giminaičiams telefonu pasakojome, kad pas mus įsiveržė Rusijos kariuomenė, kuri viską naikina, visi jos bijo, kad šaudo į taikius gyventojus, visi nuo jos bėga slėptis. Bet giminaičiai Rusijoje tuo netiki, sako, kad taip negali būti. Ir mes jų negalime įtikinti, nors jie yra labai artimi mūsų giminaičiai. Jie tiki rusiškas laidas transliuojančia ir Ukrainą nacionalistų lizdu vadinančia televizija, bet ne mumis. Jie sako, kad rusai gina ukrainiečius. Pagal tautybę mes armėnės, bet visa širdimi esame su Ukraina“, – pabrėžė karo pabėgėlė N.Mačkaljan.
Pasak pašnekovių, Pietų Ukrainoje ima trūkti maisto, žmonių širdyse kaupiasi pyktis, įniršis, ir tai labai gąsdina, kelia neramių minčių dėl įvykių ateityje.
„Turėjome namus, darbus, automobilius, buvo taika, ramybė ir staiga visko netekome, tapome žmonėmis, kuriems reikia pagalbos ir prieglobsčio. Laimė, išsaugojome, ką turime brangiausio, – vaikus ir artimuosius“, – guodėsi jauniausia šeimos atstovė Kristina.
Mato likimo pirštą
N.Mačkaljan pasakojo, kad karo šmėkla šeimą persekioja tarsi negera lemtis.
Pašnekovės tvirtinimu, šeima jau 30 metų bėga nuo nelaimių. Turbūt, svarstė moteris, toks likimas. Pirmą kartą teko bėgti iš Armėnijos, kai Spitako miestą 1988 m. visiškai sugriovė žemės drebėjimas, pražudęs net apie 25 tūkst. žmonių.
„Tada mano dukros buvo visai mažytės. Paskui gyvenome Kalnų Karabache, bet 1992 m. čia kilo karinis konfliktas. Tada atsidūrėme Abchazijoje. Ir čia 2008 m. prasidėjo karas. Išvykome į Ukrainą. Viskas buvo gerai, jautėmės laimingi, bet ir vėl sulaukėme karo. Kaip matote, mes visko patyrėme. Bet dabar ypač skaudu, kad panašias nelaimes tenka išgyventi ir anūkams“, – apie šeimą persekiojančias negandas pasakojo moteris.
Pasak N.Mačkaljan, prasidėjus karui, ji pasijuto visiškai sugniuždyta – buvo sukaustęs toks sielvartas, kad kelias dienas negalėjo pratarti nė žodžio.
Pokalbio metu N.Mačkaljan anūkai žaidė vaikų užsiėmimams skirtame kambaryje, atrodė linksmi, tačiau, pasak mamos, vaikų sielos yra pažeistos.
„Išgirdę stipresnį garsą jie krūpteli, susigūžia“, – nepajėgdama sulaikyti ašarų pasakojo Kristina.
Prasidėjo karas
Ukrainietė Inga Arseniuk ir jos duktė Bogdana į Lietuvą pabėgo iš Kyjivo.
„Ankstyvą tos baisios dienos rytą aš dar miegojau. Į duris pasibeldė tėtis ir pasakė: „Inga, karas…“ Pašokau. Žinojome, kad Rusija galbūt puls, bet buvo viltis, kad taip neatsitiks. XXI a. ir viską niokojantis karas atrodė nesuderinami dalykai. Kai išgirdome šūvius, puolėme klausytis naujienų ir skambinti draugams, ar jie ką nors žino. Gatvės mieste užsikimšo nuo automobilių“, – apie pirmas sukrėtimo akimirkas pasakojo I.Arseniuk.
Anot jos, tuo metu dar neplanavo niekur važiuoti ir net susapnuoti negalėjo, kad atsidurs Lietuvoje.
„Sėdėjome namuose, dar tikėjomės, kad viskas baigsis, – diena kita ir vėl bus ramu. Pirma iš mūsų namo išvažiavo jauna daugiavaikė šeima. Mes dar laukėme. Bet šūviai ir sprogimai buvo girdėti vis dažniau. Mano duktė Bogdana pradėjo bijoti. Daugiausia laiko jau praleisdavome ne bute, bet rūsyje. Suvokėme, kad čia būti yra labai nesaugu. Todėl, kai paskambino draugai ir paklausė, ar važiuotume su jais iš Kyjivo, jau nedvejojome. Pasiėmėme pačius būtiniausius daiktus ir išvykome. Iš pradžių net negalvojome, kad atsidursime Lietuvoje, bet kai virš galvų pradėjo nardyti naikintuvai, pasijutome labai blogai. Matėme, kad tai ypač gąsdina vaikus. Maistas seko, visur aplinkui daugėjo sumaišties. Nusprendėme judėti į Vakarus.. Sprendimas buvo aiškus – Lietuvoje gyvena mano mama ir mes atvažiavome pas ją: be daiktų, be lauktuvių, tarsi kokia dovanėlė Kovo 8-osios proga. Dabar esame apsirengusios mamos drabužiais“, – pasakojo I.Arseniuk, kurios mama – lietuvė, o tėvas – ukrainietis.
Kyjive gyvenusios Inga ir jos duktė Bogdana tikisi, kad viskas bus gerai. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Nebekalba rusiškai
„Viską praradome. Bet aš esu linksma. Galiu pasakyti, kad jaučiu nepatogumą, nes negaliu dailiai rengtis, kaip kasdien rengdavausi anksčiau ir tam skirdavau dėmesio. Dabar jaučiuosi nekaip ir dėl nesutvarkytų nagų ir panašiai. Nors labai išgyvenu, bet aš neverkiu, nes šalia vaiko turiu būti tvirta ir linksma. Visada stengiuosi būti optimistė. Tikiu, kad sugrįšime namo ir viskas bus gerai. Mano duktė pasakė: kai laimėsime, grįšime namo, atklijuosime uždangstytus langus, uždegsime visas šviesas ir surengsime didelę šventę“, – sakė I.Arseniuk.
Moteris prisipažino: iki karo namuose šeimos nariai kalbėjo tik rusiškai.
„Kai prasidėjo visa ta agresija, duktė pasakė: rusiškai nebekalbėsime. Ir mes to žodžio laikomės“, – pabrėžė I.Arseniuk.
Bombardavimai, apšaudymai, pranešimai apie nelaimes moterų pabėgėlių iš Ukrainos sielose paliko jautrių žaizdų.
„Kai jos pas mane apsigyveno, nuolat išjungdavo šviesas. Supratau, kad gąsdina kiekvienas stipresnis garsas. Kai pasigirdo pjūklo garsas, Bogdana sunerimo ir ėmė klausinėti: kas čia vyksta, pas mus juk šviesos dega, greičiau uždenkime langus. Raminau, kad viskas gerai, kad čia tik malkas pjauna“, – pasakojo I.Arseniuk mama Danutė Vovčiuk.
I.Arseniuk tvirtino netikinti, kad Ukrainos užpuolikai galėtų laimėti karą.
„Daug kas Ukrainoje tuo netiki. Tikėjimą Ukrainos pergale labai aiškiai pajutome ir Lietuvoje. Čia mes gavome tai, ko mums stigo, – supratimo, dalykiškos pagalbos, šilumos. Visiems esame neapsakomai dėkingi“, – pabrėžė I.Arseniuk.
Pasirūpino darbdaviai
Iš Poltavos srityje esančio Kremenčuko Lietuvoje atsidūrusi Larisa pasakojo, kad jai iš dalies pasisekė: kelionė į Lietuvą buvo gana lengva, nes darbuotojų evakuaciją organizavo įmonės, kurioje ji dirbo, savininkai.
„Įmonė, kurioje dirbau, laikėsi socialinio atsakingumo principų. Turėjome viską – darbus, atrodė, turėjome ir ateitį. Bet atsitiko taip, kad dėl karo viską uždarėme ir išvažiavome. Pasiėmėme, ką galėjome apsivilkti, ir pačius būtiniausius daiktus – dokumentus. Mūsų evakuacija organizavo įmonė, kurioje dirbau. Jie parūpino autobusiukus, mus vežančiame autobusiuke buvo aštuoni suaugusieji ir devyni mažamečiai vaikai. Visi buvome bendradarbiai. Nuvežė iki Lvivo. Čia persėdome į didesnius autobusus ir atvažiavome į Kauną. Į Pabėgėlių registracijos centrą atvykome susitvarkyti dokumentų, o šiaip gyvename Trakuose esančiame viešbutyje“, – pasakojo Larisa.
Anot pašnekovės, dabar ji ir jos artimieji jaučiasi saugūs ir, kiek tai įmanoma, aprūpinti.
„Čia labai gerai, viskas čia mums labai patinka, bet, aišku, neramu dėl paliktų artimųjų. Visi jie dalyvauja teritoriniuose gynybos padaliniuose, o žinios iš Ukrainos – vis baisesnės“, – apgailestavo Larisa.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Praėjusį ketvirtadienį Vidaus reikalų ministerija pranešė, kad pabėgėlių iš Ukrainos registraciją vykdys dar trys centrai didžiuosiuose miestuose (be Alytaus, pabėgėlių centrai dar veikia Vilniuje ir Marijampolėje).
„Didėjant karo pabėgėlių iš Ukrainos srautams, visoje Lietuvoje steigiami nauji registracijos centrai. Jau artimiausiu metu ukrainiečių registracijos centrai pradės veikti Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Nuo karo Ukrainoje pradžios Lietuvoje jau užregistruota 7 830 pabėgėlių“, – pranešė ministerija.
Klaipėdos registracijos centras įsikurs neseniai rekonstruotame Klaipėdos futbolo mokyklos komplekse, Atvirose jaunimo erdvėse (Paryžiaus Komunos g. 16A). Kauno registracijos centras veiks Kauno kultūros centre (Vytauto pr. 79), Šiauliuose – Šiaulių arenoje (J.Jablonskio g. 16). Centrų vadovais paskirti Policijos departamento padalinių vadovai: Darius Norkaitis (Kaunas), Tomas Mikelkevičius (Klaipėda) ir Julija Bagrova (Šiauliai).
„Jau veikiančių registracijos centrų pavyzdys rodo, kad tiek Migracijos departamento specialistai, tiek nevyriausybinės organizacijos, veikdamos kartu, labai padeda mūsų šalį pasiekusiems pabėgėliams lengviau ištverti karo sukeltą košmarą“, – sakė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.
