Horstą Borbę traukia gimtasis miestas

Horstą Borbę traukia gimtasis miestas

Šeštadienio interviu apie nenumaldomą trauką namo

Dažnas klaipėdietis pažįsta žmonių, kurie prieš kelis dešimtmečius iš mūsų miesto išvažiavo gyventi į užsienį. Tokių žmonių likimai neretai būna labai spalvingi. Neretas jų dažnai aplanko gimtąjį miestą. Vienas jų - Horstas Borbė.

Prieš 50 metų išvykusį į Vokietiją gyventi H.Borbę gimtasis miestas kasmet traukia grįžti. Nors iš anos Klaipėdos, kurioje augo H.Borbė, mažai kas liko, miestas jam iki šiol brangus ir mielas.

- Gerbiamas Horstai, Jūs jau pusę amžiaus gyvenate Vokietijoje. Ar Klaipėda Jums dar vis įdomi? Iš kur gaunate žinių apie gimtąjį miestą?

- Kiekvieną dieną skaitau „Klaipėdą“ internete. Tai pagrindinis mano žinių šaltinis. Man įdomu viskas, laikraštį perskaitau nuo pradžios iki pabaigos. Ypač smalsu, kas kur statoma, kaip keičiasi miestas, jo ekonomika. Be to, palaikau ryšius su daugybe pažįstamų žmonių Klaipėdoje bei čia gyvenančiais žmonos giminaičiais. Ilgus metus, kol buvo gyva, susirašinėjau su savo mokytoja. Tai leido man nepamiršti lietuvių kalbos. Taigi iki šiol ne tik laisvai kalbu, bet ir rašau lietuviškai.

- Ar esate tikras klaipėdietis, kad taip brangus šis miestas?

- Mano tėvas gimė Žalgirių kaime. Ten palaidota močiutė, jo mama. Tėvas ilgą laiką Klaipėdoje dirbo muilo fabrike „Žuvelė“ vairuotoju. Beje, šiame pastate dabar yra jūsų laikraščio redakcija, todėl man labai malonu čia apsilankyti. 1943 metais jis žuvo Ukrainos mieste Žitomire. Mama buvo klaipėdietė. Močiutė turėjo namą Didžiojoje Vandens gatvėje. Deja, šis namas neišliko.

- Kiek metų Jums buvo, kai išvykote iš Klaipėdos? Kokią ją prisimenate?

- Su mama išvažiavome 1957 metų spalio 29 dieną. Šios datos niekada nepamiršiu. Mano mama Šarlotė Borbė nuo pat karo pabaigos darė viską, kad gautume leidimą išvykti. Jai čia buvo sunku - nemokėjo kalbėti nei lietuviškai, nei rusiškai. Tarybinio paso ji neėmė, gyveno su vadinamuoju žaliuoju pasu. Mama manė, kad gavusi sovietų pilietybę nebūtų išleista į Vokietiją. Man tada buvo 17 metų. Gyvenome netoli „Luizės“ vaistinės, kur dabar yra degalinė, o kitoje gatvės pusėje – „Žaliakalnio“ vidurinė mokykla. Dabar to namo nebėra nė pėdsako. Kaimynystėje gyveno vokiečių arba mišrios šeimos. Pamenu, buvo ir viena rusų šeima – labai mandagūs ir draugiški žmonės. Mokiausi 4-ojoje vidurinėje mokykloje.

- Spėju, kad ne visi prisiminimai apie gyvenimą pokario Klaipėdoje tokie šviesūs.

- Mama iki pat gyvenimo pabaigos sakė, kad niekada nenorėtų grįžti į Klaipėdą. Jai - vermachto kario našlei - teko patirti daug skaudžių išbandymų. Pamenu, ne kartą vėlų vakarą uniformuoti žmonės išsivesdavo mamą. Paskui ji pasakojo visą naktį buvusi tardyta. Milicininkai vis bandė iškvosti, ar ji priklausė kokiai pogrindinei organizacijai. Bet rytą ją visada išleisdavo. Ne kartą grįždami namo matėme kareivių apsuptą mūsų namą. Tada nakvodavome pas mamos draugę. Gali būti, kad taip išvengėme tremties į Sibirą.

- Kiek žinau, ir Jūsų žmona kilusi iš Klaipėdos.

- Taip, Erika su šeima į Hamburgą iš Klaipėdos atvažiavo 1974 metais. Klaipėdoje ji dirbo „Trinyčiuose“. Dabar čia atvažiavę apsistojame pas buvusią Erikos bendradarbę ir gerą draugę Eleną Petraitienę. Be to, turime giminių Vilniuje, Plungėje. Mūsų marti taip pat - klaipėdiškė.

- Klaipėdoje mokėtės lietuviškoje mokykloje. Kaip Jums sekėsi Vokietijoje mokslus krimsti ir vėliau darbo ieškoti?

- Kai apsistojome Hamburge, pusantrų metų papildomai mokiausi vokiečių kalbos. Nors namie nuo mažumės kalbėjau šia kalba, trūko įgūdžių rašyti. Išmokau automechaniko amato. Vakarų Vokietijos valdžia paskyrė man našlaičio pensiją, o netrukus našlės pensiją gavo ir mama. Paskutiniuosius 30 metų dirbau sveikatos draudimo srityje. Dabar jau 6 metus esu pensininkas.

- Kadangi dažną vasarą apsilankote Klaipėdoje, galima spėti, kad mėgstate keliauti.

- Taip, dabar, kai abu su žmona jau nebedirbame, esame laisvesni, važinėjame po pasaulį. Pabuvojome Italijoje, Amerikoje, Norvegijoje. Be to, su Rytprūsių choru nemažai šalių aplankėme. Šį chorą lanko daug buvusių klaipėdiškių. Klaipėdoje mėgstame leisti atostogas. Čia jūra arti, o ir artimų žmonių gana daug.

- Prašau papasakoti, kada pirmą kartą po išvykimo apsilankėte gimtajame mieste. Kokia tada jums pasirodė Klaipėda?

- Pirmą kartą Lietuvoje apsilankiau 1978 metais, bet į Klaipėdą nebuvo leista nuvažiuoti, tad pamačiau tik Vilnių. 1982 metais vėl atvažiavau į Lietuvą, ir vėl nebuvo leidžiama išvažiuoti iš sostinės. Bet tada nepaklausiau. Pažįstami atvažiavo mašina manęs paimti. Jie slapčia nuvežė į Klaipėdą ir Palangą. Važiavome Klaipėdos naujųjų rajonų gatvėmis. Pamenu, negalėjau patikėti, kad tai tas pats miestas. Tose vietose, kur mes ganėme karves, išaugo nauji gyvenamieji rajonai. Miesto centras buvo taip pat neatpažįstamai pasikeitęs. O kai pirmą kartą vaikščiojau miesto gatvėmis, ieškojau pažįstamų veidų. Tik vėliau supratau, kodėl nė vieno nepamačiau. Juk žvalgiausi jaunų, tokių, kokius prisiminiau buvus mano pažįstamus, kai išsiskyrėme. Pamenu, mano mama 1946 metais, kai grįžome iš klajonių po Europą, taip pat nepažino savo Klaipėdos. Baigiantis karui, mes, kaip ir daugelis, traukėmės kartu su frontu į Vokietiją. Tačiau ties Oderiu frontas mus aplenkė ir buvome priversti grįžti. Pamenu, mus pavežė rusų kareivis sunkvežimiu. Atvežė į išgriautą aikštę, o jos viduryje stovėjo patranka. Jis sako – čia Klaipėda, o mama netiki. Kai mes išvažiavome, nebuvo dar tokio paminklo.

- Ką Jūs manote apie šiandienos Klaipėdą?

- Džiaugiuosi, kad grįžta senieji miesto akcentai. Va ir ryžių sandėlį baigiama atstatyti. Tik Turgaus gatvė man nepatinka. Akmenys nelygūs, anksčiau grindinį klodavo tik iš nugludintų, lygių akmenų. Gražios Jūros šventės, nors pats masinius renginius nelabai mėgstu. Šiek tiek stebina, kad žmonės čia gyvena triukšmingi. Apsistojome Statybininkų prospekte, tad retą naktį įmanoma išsimiegoti. Naktimis žmonės triukšmauja, dainuoja, barasi, netyla automobilių signalizacijos. Stebėjausi pamatęs, kaip prie prekybos centrų žmonės bet kur palieka vežimėlius. Tik kartą mergina, išlipusi iš automobilio su prancūziškais numeriais, vežimėlį nustūmė į vietą. Manau, klaipėdiečiams trūksta tvarkos.