Gyvenimo trenerę grūdino likimas
Klaipėdietė psichologė Viktorija Gončarova teikia Lietuvoje dar retas gyvenimo trenerės paslaugas. Kitiems atsitiesti padedanti moteris ir savo gyvenime patyrė kritinių lūžių.
Suvaldyti emocijas nelengva
V.Gončarova šypsodamasi prisipažino, kad Lietuvoje vyrauja skeptiškas požiūris į psichologus, tad ką jau kalbėti apie kokius nors „gyvenimo trenerius“. Mūsų šalyje kaip tiesioginis vertinys iš anglų kalbos „life coacher“ vartojamas terminas ir „koučingu“ vadinama metodika kol kas dar žengia nedrąsius žingsnius.
– Gyvenimo treneris – tai žmogus, kuris yra šalia savo mokinio ir padeda jam lengviau, racionaliau pasiekti tai, ką jis užsibrėžė, išnaudoti visą savo potencialą, – trumpai apibrėžė psichologė. – Žmonės moka valdyti sudėtingiausius dalykus: vairuoti automobilį, vadovauti gamyklai ir panašiai, bet save, savo emocijas, nuotaiką suvaldyti sugeba nedaugelis.
Nemažai žmonių – ypač mūsų tėvų kartos – visą gyvenimą pragyveno be jokių psichologų, o gyvenimo treneris jiems atrodytų tarsi šarlatanas, kuris ima pinigus nežinia už ką, nes tai, ką jis duoda, neįmanoma apčiuopti.
Ir aš juos puikiai suprantu. Mūsų tėvai gyveno tokiu ritmu, kuris buvo pakankamai subalansuotas. Dabar, kad išgyventumei ir kažką pasiektumei, reikia nuolatos konkuruoti. Gyvenimo tempas greitėja, ir laiko neteisingai reaguoti nebėra. Sėkmė labai priklauso nuo to, kaip žmogus moka bendrauti su kitais, save reprezentuoti, netgi „parduoti“, o visų šių dalykų gali padėti išmokti gyvenimo treneris.
Atsisakė padėti tik kartą
– Kaip galėtumėte apibūdinti savo klientus?
– Dažniausiai tai dirbantys, neblogas pajamas gaunantys žmonės, turintys savo verslą ar puikiai save realizavę kaip specialistai. Jų amžius svyruoja maždaug nuo 30 iki 50 metų, nors teko konsultuoti ir 70-metę moterį, ir 16-metį vaikiną, kuriam išties rūpėjo išspręsti savo intymias problemas.
Per savo praktiką pagalbos esu atsakiusi tik vienam žmogui. Jo elgesys neatitiko mano moralinių vertybių, ir aš tiesiog pasakiau, kad negalėsiu jo konsultuoti. Tad teigti, kad psichologas gali dirbti su bet kuriuo žmogumi, ko gero, būtų klaidinga. Žmonių, kurie kreipiasi į mane pagalbos, nevadinu klientais. Tai veikiau mano partneriai, su kuriais mes kartu tobulėjame. Juk per konsultacijas žmogus auga ir dvasiškai.
Neseniai skaičiau vieno futurologo knygą. Tai žmogus, kuris intuityviai analizuoja, kokie strateginiai pokyčiai laukia mūsų visuomenės. Taigi, jo manymu, artimiausiais metais žmonės vis labiau orientuosis į save, tačiau gerąja, o ne egoistine prasme, dažniau atsigręš į dvasinius dalykus.
Juk visi mes rūpinamės savo išore – dėvime švarius drabužius, prausiamės, gražinamės, o ar dažnai mes investuojame į savo nuotaiką, vidinę pusiausvyrą? Dauguma iš mūsų neturi patirties ir kultūros tai daryti, nors neneigia, kad tai yra svarbu. To taip pat gali išmokyti gyvenimo treneris.
Flirtas darbe – tabu
– Esate žavi moteris, ar konsultacijų metu vyrai nebando su jumis paflirtuoti?
– Pamenu, kartą, kai tik pradėjau dirbti, į konsultaciją išsiruošiau su mini sijonu. Pamaniau sau –kojos gražios, ko čia kuklintis. Ir tada mano puikus mokytojas psichoterapeutas davė man pastabą. Išties tokiame darbe privalo būti tam tikras dalykiškumas. Jeigu moteris nenori, ji niekada neleis peržengti ribos. Ir vyrai tai labai greitai supranta. O psichologas turi turėti ne tik žinių, bet ir mokėti komunikuoti.
– Koks buvo jūsų kelias iki šiandieninės veiklos?
– Baigusi mokyklą norėjau studijuoti psichologiją, bet nesiryžau. Bandžiau stoti į pradinių klasių mokytojo specialybę. Ir, ačiū Dievui, nepavyko. Po to dirbau, o kitąmet įstojau į psichologiją. Studijavau Liepojoje, vėliau įgijau papildomą specializaciją Rusijoje. Ten gyvendama sukaupiau ir rimtos praktikos. Vieną dieną radau skelbimą, kad privačiai narkologijos klinikai reikia psichologo. Metus dirbau pusvelčiui, iš idėjos. Bet tai buvo neįkainojama patirtis. Vėliau dirbau psichologijos dėstytoja. O šiuo metu, be to, kuo užsiimu, esu ir verslo konsultantė – vedu mokymus vadovams, tarnautojams komandos kūrimo, savirealizacijos ir daugeliu kitų klausimų.
Teko iš naujo mokytis kalbos
– Kokios peripetijos jus nuvedė į Rusiją?
– Pati esu klaipėdietė. Kai ištekėjau, išvažiavau paskui vyrą. Murmanske išgyvenau dešimt metų. Nors ten turėjau gerą darbą, visada traukė atgal į Klaipėdą. Prieš septynerius metus su vyru pasiryžome grįžti ir pradėjome gyvenimą faktiškai nuo nulio. Teko sunkiai dirbti, o ir lietuvių kalbos žodynas buvo pasyvus – tiek metų nekalbėta, reikėjo jį aktyvizuoti, mokytis. Tikiu, kad jeigu žmogus nori, tiki, yra darbštus ir disciplinuotas, viską, ko jis užsibrėžia, pasiekia.
Tačiau mums su vyru teko priimti skaudų sprendimą. Jis – rusas – Lietuvoje nepritapo, buvo sudėtinga adaptuotis, o man – sugrįžti į Rusiją. Nusprendėme išsiskirti. Dabar palaikome draugiškus santykius. Šešiolikmetė dukra ir trylikametis sūnus su tėčiu taip pat gražiai bendrauja, nuolatos susitinka.
Šiuo metu turiu gyvenimo draugą, su kuriuo puikiai sutariu, ir esu patenkinta savo asmeniniu gyvenimu. Antraip kaip galėčiau dirbti? Pamenu, tuo laikotarpiu, kai mes su vyru skyrėmės, iš viso nekonsultavau. Vargu ar būčiau galėjusi ką nors pasakyti žmonėms, kurie išgyvena krizę, nes pati ją išgyvenau.
Nori išmokti dainuoti
– Ar tuo metu jums nekilo noras kreiptis pagalbos į psichologą?
– Aš ir kreipiausi. Tada išmokau dirbti su savo pasąmone. Ką tai reiškia? Visi mes žinome, kad mintis galima valdyti. Bet pasiekti, kad protas ir jausmai visada eitų išvien, sudėtinga. Tuo metu apskritai daug ką suvokiau. Esu religingas žmogus, tikiu, kad Dievas man padėjo.
Tam tikrais gyvenimo momentais reikia sustoti, nesiblaškyti ir turėti ištvermės priimti tai, ką tau siunčia likimas. Kiekvienas iš mūsų turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo gyvenime. Suvokti, kad mes patys kuriame savo aplinką. Vienas mano mėgstamų posakių – neigiamas rezultatas irgi yra rezultatas. Juk žmogus keičiasi tik dėl diskomforto. Dejavimas situacijos nekeičia. Padejavęs galbūt tuo metu pasijausi ramiau, bet iš esmės niekas nepasikeis. Tarp to, ką aš turiu ir ko norėčiau, turi būti veiksmas. Tačiau kaip elgtis, yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas.
– Kadangi esate gyvenimo trenerė, turbūt ir pati disciplinuotai gebate organizuoti savo darbotvarkę, mokate atskirti darbą nuo laisvalaikio?
– Man labai pasisekė, nes tai, ką darau, man patinka. Aš save visiškai realizuoju, „kaifuoju“ nuo savo darbo ir dar už tai gaunu pinigų. Turiu nemažai veiklos, kuri sugrąžina mano resursus – mėgstu užsiiminėti joga, medituoti, pasilepinti pirtyje. Dabar pasiryžau išmokti dainuoti. Kodėl gi ne? Kai kiti dainuoja karaokė, aš gėdijuosi, nes man atrodo, kad nemokėčiau padainuoti. Dabar mano planuose – vokalo pamokos. Taip pat labai norėčiau išmokti šokti, mane ypač žavi flamenkas. Bet tai ateities planai – kol kas tam stinga laiko.
Naujausi komentarai