G. Nausėda: Medininkų žudynės – SSRS konvulsija, neįbauginusi siekiant Lietuvos laisvės

„Prieš 32 metus jauna Lietuvos valstybė patyrė dar vieną pralaiminčios, žlungančios, ir todėl siautėjančios blogio imperijos teroristinį išpuolį (...). Medininkų teroro aktas buvo Sovietų Sąjungos agonijos konvulsija. Žudynių planuotojai ir vykdytojai lietuvių neįbaugino ir neprivertė paklusti okupantų valiai, o priešingai – įkvėpė dar daugiau drąsos, dar labiau sutelkė stiprinti savo valstybės institucijas“, – savo kalboje Medininkuose pirmadienį sakė G. Nausėda, dalyvaudamas žudynių minėjime.

Jis priminė, jog Medininkų pasienio kontrolės poste sovietų specialiosios paskirties milicijos OMON smogikai žiauriai nužudė septynis sieną saugančius pareigūnus, dar vienas, Tomas Šernas, savo vestuvių išvakarėse buvo sunkiai sužeistas, bet išgyveno.

„Dėkui Dievui, okupanto kulka tik atidėjo Tomo ir Rasos vestuves. Jau 32 metus mūsų kartai Tomas Šernas ir jo šeima gyvai liudija, kad gyvenimas įveikia mirtį, kad meilė triumfuoja prieš neapykantą“, – sakė G. Nausėda.

Anot šalies vadovo, prievartą išpažinusių ir praktikavusių totalitarinių sistemų žiaurumas buvo tai, ką didelę XX amžiaus dalį patyrė Lietuva ir kitos regiono šalys.

„Žvėriškų sistemų blogis prasiverždavo suplanuotomis, suorganizuotomis represijomis ir žudynėmis, kai vardan savo valdžios išsaugojimo režimų vadai priimdavo sprendimus sunaikinti kokią nors konkrečią žmonių grupę“, – kalbėjo G. Nausėda.

Anot jo, 1991 metais Lietuvoje „žudikiškų struktūrų taikiniais tapo laisvę ir pilietines vertybes pasirinkę žmonės“, t.y. be ginklo Sausio 13-ąją pasirinkusieji saugoti Televizijos bokšto ir Aukščiausiosios Tarybos, taip pat stojusieji į tarnybą ginti valstybės sienų, saugoti viešosios tvarkos.

Medininkų pareigūnų auka tapo Lietuvos pergalės prieš blogį ženklu.

G. Nausėda pabrėžė, jog „didvyriška drąsa pasipriešinant blogio ideologams“ ir kovojant su totalitarinių sistemų žiaurumu tapo kultūrinės bei istorinės Lietuvos tapatybės dalimi – jau po kelių savaičių nuo Medininkų žudynių prasidėjo tarptautinio Lietuvos pripažinimo banga, o valstybingumą atkūrusi Lietuva XX amžiaus pabaigoje tapo laisvojo pasaulio dalimi.

„Sumokėjusi tokią didelę kainą atkurta Lietuvos valstybė vėl žengė į pasaulio istoriją. Medininkų pareigūnų auka tapo Lietuvos pergalės prieš blogį ženklu“, – kalbėjo prezidentas.

Minėdamas Rusijos karą Ukrainoje, jis pabrėžė, jog „blogio ideologija ir žudikiški režimai tebėra ir XXI amžiaus istorijos dalis“.

„Deja, karo nusikaltėlių režimas Kremliuje vėl planuoja ir vykdo masines žudynes Europoje, gviešiasi sunaikinti mūsų kaimynę, laisvę mylinčią Ukrainą. Esu tikras, kad tai yra prasidėjusios dar vienos blogio sistemos agonijos konvulsija“, – sakė G. Nausėda.

Laisvę mylintys, dėl tėvynės vertybių ir idealų aukotis pasiryžę lietuviai padeda ir padės ukrainiečiams pasipriešinti blogiui ir prievartai iki pat pergalės, pergalės, kuri, kaip moko mus istorija, gal ir vėl nebus galutinė. Bet ir dabarties, ir ateities kovose, kaip Sausio 13-ąją, kaip ir Medininkuose, lietuviai buvo, yra ir bus šviesos ir gėrio sargai“, – kalbėjo prezidentas.

Pagerbdamas žuvusių už šalies laisvę atminimą, jis pridūrė, kad Lietuva ir toliau tvirtai „šventai saugos“ savo valstybės sieną, kuri „vis dar yra siena tarp laisvės ir nelaisvės erdvių, tarp pagarbos žmogui ir barbariškos tironijos siautėjimo, tarp civilizuotos teisinės valstybės gėrio ir sisteminio, valstybinėmis struktūromis besinaudojančio blogio“.

1991 metų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste prie sienos su Baltarusija sovietų omonininkai nužudė septynis Lietuvos pareigūnus – tai Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų galvoje mirė ligoninėje rugpjūčio 2-ąją. Vienintelio sunkiai sužeisto muitinės pareigūno Tomo Šerno gyvybę medikams pavyko išgelbėti.

Dėl Medininkų žudynių nuteistas ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atlieka buvęs OMON milicininkas Konstantinas Michailovas.

Dar tris omonininkus – Andrejų Laktionovą, Česlavą Mlyniką ir Aleksandrą Ryžovą – Lietuvos teismai griežčiausia bausme nuteisė už akių, nes Rusija atsisako juos išduoti.