Ekonomistas save vadina humanitaru
Penkiolika metų mėsos versle besisukantis Nerijus Kuzma mano, kad romantikos bei gerų emocijų užtaiso galima rasti net ir labai žemiškoje veikloje.
Gimtojo miesto nepeikia
„Jei žmogus valgo skanų maistą ir sutapatina jį su gamintoju, o tu atstovauji tam gamintojui, vadinasi, ir pats gauni tam tikro pasitenkinimo“, – teigė bendrovės „Klaipėdos mėsinė“ direktorius.
Šiandien šios kompanijos prekės ženklu pažymėti mėsos gaminiai puikiai atpažįstami ne tik uostamiestyje, bet ir visoje šalyje.
– Gerbiamas Nerijau, Kaune gimėte, užaugote, baigėte studijas. Kokie likimo vingiai Jus atvedė į uostamiestį?
– Maždaug prieš penkiolika metų likimas suvedė su tuomečio „Klaipėdos maisto“ direktoriumi Gintaru Valančiumi. Tapęs bendrovės vadovu, jis formavo savo komandą, tad pakvietė mane atvažiuoti dirbti į Klaipėdą. Laiko apmąstymams turėjau nedaug – po mūsų pokalbio nepraėjus nė dviem savaitėms persikraustėme į Klaipėdą.
– Ar būdamas kaunietis jaukiai čia jaučiatės?
– Tikrai nesijaučiu esąs kažkoks kitoks nei klaipėdiečiai. Žmones skirstyčiau ne pagal tai, iš kokio miesto jie yra kilę, o kokio jie akiračio, ar yra šviesūs, šilti. Kalbant apie Klaipėdą, manau, kad per pastaruosius metus ji tapo antruoju Lietuvos miestu ir daugeliu požiūrių praaugo Kauną.
Deja, dabar Lietuvoje tapo gero tono ženklu kauniečius traukti per dantį, bet vis dėlto nereikėtų užmiršti, kad šis miestas tam tikru metu Lietuvoje buvo ir lietuvybės, ir kultūros židinys.
Pardavinėdavo žadintuvus
– Kaip nutiko, kad turėdamas, kaip daugelis įsivaizduotų, šiltą valdišką vietelę Kauno vykdomajame komitete nėrėte į verslą?
– Viskas prasidėjo dar studijų metais. Su bendramoksliais pradėjome bendrą verslą ir užregistravome Lietuvoje pirmą studentišką kooperatyvą. Tai buvo kažkas panašaus į studentų įdarbinimo agentūrą. Vėliau rengėme kalbų mokymo kursus, veždavomės iš Rusijos elektroninių žadintuvų detales, juos surinkinėdavome ir parduodavome vietos laikrodžių parduotuvėse.
Ketvirtame kurse nusprendėme užregistruoti savo įmonę. Kadangi norėjome gerokai nukrypti nuo tipinių įstatų, Kauno vykdomajame komitete buvo sušauktas specialus posėdis mūsų įmonės steigimo klausimais. Buvome jaunatviški maksimalistai, norėjome visko, kas nebuvo uždrausta, o tuomet toks mąstymas dar nebuvo priimtinas. Po diskusijų su valdininkais mus, kai baigsime mokslus, pakvietė ateiti dirbti į vykdomąjį komitetą.
– Ir pakirpo sparnus visoms Jūsų iniciatyvoms...
– Nepasakyčiau. Dirbdami vykdomajame komitete su savo draugu lygiagrečiai turėjome ir verslą. Tačiau valdininkų atlyginimai nebuvo įspūdingi. Kai pamatėme, kad tas laikas, kurį sugaišti tarnyboje, neduoda reikiamo rezultato, abu išėjome, o ilgainiui išsiskyrė ir mūsų verslo keliai.
Labdara – ne tik per šventes
– Save realizuojate ne tik kaip sėkmingas verslininkas, bet ir dalyvaujate visuomeninėje veikloje. Kaipsyk šiuo metu esate Rotary klubo Klaipėdoje „Maris“ prezidentas. Kam Jums tokia „užklasinė“ veikla?
– Man tai pirmiausia bendravimas su įdomiais žmonėmis. Rotary – gerbtinas pasaulinis judėjimas, jungiantis verslo, kultūros, meno ir kitokių sričių žmones, kurie mato prasmę bendrauti tarpusavyje, skleisti labdarystės, paramos idėjas. Mūsų klubas globoja vieną kitą vaikų ugdymo įstaigą, daugiausiai vaikų namus.
Manau, kad daugelis žmonių ir ne tik per šventes galėtų atitrūkti nuo tos komfortiškos realybės, kuri juos supa, ir išvysti, kaip varganai gyvena kiti.
– Ar nesusiduriate su skeptišku šio klubo veiklos vertinimu? Juk visuomenės apklausos byloja, kad nemaža dalis Lietuvos gyventojų į verslininkus apskritai žiūri ne itin palankiai?
– Tie žmonės, kurie galvoja, kad kiti atlieka gerus darbus tik norėdami pasipuikuoti prieš kitus, matyt, patys savyje turėtų ieškoti priežasčių, kodėl jie taip vertina kitus. Manau, negalėtume būti apkaltinti puikavimusi tuo, ką darome, nes labdaros, paramos tradicijos glūdi pačioje Rotary judėjimo prigimtyje.
Sutinku, kad Lietuvoje požiūris į verslininkus nėra geras. Septyniolika nepriklausomybės metų – labai mažas laiko tarpas, net žmogus nesubręsta per tiek metų, o ką jau kalbėti apie visuomenę, kuri buvo pakankamai susisluoksniavusi ir veidmainiška. Vidinis pasaulis tapo toks išdraskytas, kad pusiausvyrai atkurti prireiks nemažai laiko. Kol kas reikia priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Galbūt verslininkai, darydami gerus darbus, ilgainiui įrodys visuomenei, kad jie nėra jau tokie blogi.
Per riebiai ir per gausiai
– Turbūt laisvalaikio lieka ne per daugiausiai? Ar pavyksta atsiriboti nuo darbų? Kaip save palepinate poilsio minutėmis?
– Šeimoje dažnai gaunu pylos, kad namie užsiiminėju darbo reikalais. Mane vis bando „atkrapštyti“ nuo kompiuterio. Kartais tiesiog reikia peržiūrėti paštą, nes darbe tam pritrūksta laiko.
Laisvalaikiu stengiuosi apsilankyti sporto klube, bet tas sportavimas nėra sistemingas, vis pritrūksta laiko. Su šeima – žmona Egle, sūnumi Linu ir jaunėle Karolina Marija – išsiruošiame pasivažinėti dviračiais. Mėgstu vaikštinėti ilgus atstumus – po keletą kilometrų. Kartais vakarojame su draugais, vieni pas kitus einame į svečius, gaminame vakarienę.
– Ar esate toli pažengęs kulinarijoje?
– Nežinau, reikėtų klausti tų, kurie valgo mano patiekalus, bet šis tas išeina. Dažniausia tai būna ant grotelių kepti jautienos kepsniai. Lietuvoje tradiciškai daugelis žmonių vartoja kiaulieną, valgo gana riebiai ir gausiai. O jautiena vertinga tuo, kad mažiau kaloringa, lengviau įsisavinama ir greičiau pagaminama. Jautienos patiekalų gaminimas yra tinginių darbas – septynios minutės, ir kepsnys gatavas. Apskritai nematau nieko gėdinga tame, kad vyrai gamina valgyti.
– Priešingai – sakoma, kad vyrai gamina daug geriau nei moterys.
– Nes dauguma vyrų tam laiko turi tik savaitgaliais. Ir jie visą savo išmonę sudeda į tą vienintelį patiekalą. O moteriai reikia surasti išmonės kiekvieną dieną po kelis kartus. Deja, moters darbas šeimoje labiau rutininis ir mažiau pastebimas.
Žmona „užkrėtė“ menais
– Jūsų paties žmonos namų šeimininke nepavadintum – vadovauja Jūsų šeimos meno galerijai, dalyvauja Klaipėdos moterų Rotary klubo „Aditė“ veikloje.
– O vasarą pradėjo dirbti Palangos vyriausiąja dailininke. Taigi dabar abu esame pakankamai užsiėmę.
– Tiek išsilavinimo, tiek karjeros prasme nesate su menais artimai susijęs žmogus. Kaip reagavote į žmonos sumanymą kurti privačią meno galeriją?
– Esu ekonomistas, vadinantis save humanitaru. Ekonomika – veikiau balansas tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų. Galbūt menai, dailė buvo ta dalis, kurios trūko mano gyvenime ir kuri atsirado mano žmonos dėka. Ji yra dailininkė, kilusi iš menininkų šeimos. Aplinka, kuri ją supo nuo vaikystės, ilgainiui įtraukė ir mane.
Visiškai palaikiau žmoną jos sumanymuose ir manau, kad „Parko galerija“ yra puikus dalykas, aš ją netgi vadinu mūsų šeimos ambasada – čia visada malonu apsilankyti, pabendrauti su artimais žmonėmis.
Naujausi komentarai