E. Mildažytė: net už apkalbas blogiau nežinojimas, į ką orientuotis

Kaip teigia ji, svarbiausia ne sukrauti turtai ar užimamos pozicijos: „Mirdamas galvosi ne apie šiuos dalykus, o tai, ką mylėjai, ką patyrei, išgyvenai, kokie džiaugsmingiausi įvykiai. Ir tuomet nei svetima „Louis Vuitton“ rankinė, nei „Louboutin“ batai tavęs nebejaudins, nekels pavydo, nevers kritikuoti kitų žmonių.“

– Jūsų idėja Lietuvai – trys dienos be kritikos. Kodėl?

– Todėl, kad gyvename laikais, kai yra mažai kritinio mąstymo, bet daug kritinio kalbėjimo. Nereikia painioti kritinio mąstymo ir kalbėjimo. Mes kritikuojame visus visur ir visada. Šiandien yra begalė radijo, televizijos laidų, tekstų, interneto portalų, socialinių tinklų ir kiekvienas žmogus tapo transliuotoju.

Susidaro neigiamos informacijos masė, ta informacija tvyro ore. Tai tarsi oras, kuriuo mes kvėpuojame. Ar norisi gerti iš pamazgų kibiro, ar švaraus šaltinio? Jei būtume mažiau kritiški ir labiau savikritiški, būtų kitaip.

Duosiu pavyzdį. Yra dvi šeimos, gyvenančios tomis pačiomis aplinkybėmis, gaunančios tokius pačius pinigus ir pan. Tik vienoje šeimoje ryte mama ateina prie vaiko, besikeliančio į mokyklą, ir sako – kelkis, vėl vėluoji, bėk dantis valytis, tik pastos nepritaškyk. Vaikas, patirdamas stresą, sėdasi prie stalo, pila pieno į dribsnius, o mama jam vėl sako – va, vėl neateini laiku, nesusitvarkai, eik į mokyklą ir nedrįsk gauti dvejeto. Kokia diena bus tai mamai ir vaikui, o ir kitiems žmonėms, kuriuos jie sutiks?

Kitoje šeimoje mama žadina savo vaiką bučiniu ir sako – mes truputį pramiegojome, bet pasistengsime viską padaryti greičiau. Jei vaikas prie stalo išpila pieną ir ta dėmė dramblio formos, galima tuo ir pasidžiaugti, ir dar nupaišyti jam dvi ausis. Kokia diena bus tokiai mamai ir vaikui? Kitokia.

– LRT RADIJO klausytoja sako, kad reikia mokytis konstruktyvios, o ne destruktyvios kritikos. Kaip tai vertinate?

– Sutinku. Buvau iškėlusi tokią idėją – kreiptis į visus žiniasklaidos atstovus, pasidaryti visuomenės savijautos tyrimą iki tų trijų dienų be kritikos ir po jų. Tačiau neįsivaizduoju, kas turėtų atsitikti, kad prisijungtų visi. Net Napoleonas žinojo – norint, kad laikraštis bankrutuotų, reikia uždrausti spausdinti kriminalinę kroniką.

– Jei pažvelgtume į nuomonės lyderius, kurie rašo komentarus, pamatytume, kad jie irgi kritikuoja viską iš eilės. Taigi tai liečia ir mūsų žiniasklaidą.

– Juokingiausia, kad jie patys save priskiria prie nuomonės lyderių. Pavyzdžiui, sugalvoja, kad yra maisto ekspertai, nors gal gyvenime nėra kiaušinienės išsikepę. Tuomet vaikšto po restoranus ir pasakoja, kas gerai, kas blogai.

Pavyzdžiui, jei kvalifikuoto žmogaus, akademiko paklausi, kaip sodinti augalą, jis išsiklausinės, koks dirvos rūgštumas, kaip pasiekia saulė, koks vanduo ir pan. Ir tik po visko pasiryš duoti patarimą. Nuomonių formuotojai atsakymą pateikia nedelsiant ir bet kokiu klausimu.

– Kodėl jie tokie populiarūs?

– Nes tai paprasta. Žmonėms patinka paprasti atsakymai į klausimus. Ypač kai tavęs tai neliečia ir teikia daug džiaugsmo. Tai jau patyčios. Kaip mes galime kovoti su patyčiomis mokykloje, jei kasdien per televiziją nieko kito beveik ir nematome? Jau nekalbu apie interneto erdvę.

– Tačiau pas mus tai jau norma.

– Tai nėra norma ir neturi būti normalu. Kai kurie žmonės nori palaikyti ne tik intelektinę, bet ir dvasinę švarą, bet nesijaučia gerai. Manau, kad žmonės jaučiasi nesaugūs dėl to, kad iš jų bet kada gali būti pradėta tyčiotis.

Pavyzdžiui, komentarai internete. Net gūdžiausiu sovietmečiu, kai kas nors rašydavo anoniminį laišką į centro komitetą, į jį nebūdavo reaguojama. Dabar žmogus, turintis vardą ir pareigas, pasakoja savo istoriją, o du šimtai kitų iš krūmo jį mėto karvašūdžiais. Tai yra patyčios. Be to, anoniminės.

– Ar mes nesugebame atskirti kritikos ir patyčių?

– Nesiryžčiau sakyti, kas yra konstruktyvi kritika. Tačiau manau, kad ji turi būti argumentuota, pagrįsta, turi būti išklausomos visos pusės ir padaromos išvados. Pavyzdžiui, kuo nuo mūsų skiriasi estai? Jie, spręsdami bet kokį klausimą, neskuba jo išspręsti. Jie surenka visas puses, ilgai ir nuobodžiai diskutuoja.

Išklausomos net visiškai nedidelę reikšmę turinčios pozicijos, suformuojama bendra pozicija ir ji vykdoma, nekeičiama. Mes sprendimus priimame labai greitai, taip pat greitai juos keičiame, vėliau dar kartą keičiame. Taip nutolstame nuo pirminės idėjos ir galvojame – ar mes taip darėme, ar taip turėjo būti?

– Ar įmanoma pakeisti tokią situaciją?

– Manau, kad viską galima keisti, jei pradedi keisti. Jei pradedi eiti keliu, kada nors jį įveiksi.

– Gal mes per mažai vieni kitus palaikome, per retai pasakome gerą žodį, komplimentą?

– Aš visada, net pačiose blogiausiose situacijose, stengiuosi įžiūrėti ką nors gero. Kad ir kaip bebūtų keista, ką nors gero galima rasti net pačiose dramatiškiausiose situacijose. Galbūt mane supa geri žmonės, nes visada jaučiuosi patogiai. Todėl nustembu, kai kas nors man praneša – apie tave sakė tą ir aną. Bet man neįdomu.

Kalbu ne apie apkalbas, nes tai žmogiška ir normalu. Bet mes nežinome, į ką orientuojamės. Juk nėra skirtumo, kiek tu prisikrauni kokių nors turtų. Nėra skirtumo, kokias pozicijas užimi. Mirdamas galvosi ne apie šiuos dalykus, o tai, ką mylėjai, ką patyrei, išgyvenai, kokie džiaugsmingiausi įvykiai. Ir tuomet nei svetima „Louis Vuitton“ rankinė, nei „Louboutin“ batai tavęs nebejaudins, nekels pavydo, nevers kritikuoti kitų žmonių.

– Taigi trys dienos be kritikos – ne utopija?

– Jei pasiekėme nepriklausomybę tiesiog dainuodami, tai gal galime pakeisti požiūrį į pačius save tiesiog patylėdami. Mano močiutė man sakydavo – vaikeli, jei tu pasisėsi morkų ir paskui tas morkas išrausi, tai augs dilgėlės. Bet jei dilgėles išrausi, tai bus morkos. Taip ir žiūriu į viską.