Ar šiuos pasirinkimus iš tiesų lemia asmeniniai polinkiai, ar dar mokykloje išmokstame, kas esą labiau tinka mergaitėms, o kas – berniukams? Atsakymų į šiuos klausimus su „Žinių radijo“ žurnaliste ieškojo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė Mintautė Jurkutė.
– Atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvoje moterys sudaro 63 proc. aukštojo mokslo absolventų, o vyrai – vos 37 proc. Ką šį statistika sako apie mūsų vyrų ir moterų išsilavinimą?
– Ši statistika nėra nauja, nes tokias tendencijas stebime ne vienerius metus ir netgi dešimtmečius. Tai rodo, kad mes švaistome savo potencialą. Turime labiausiai išsilavinusias moteris Europos Sąjungoje, bet nematome jų vadovaujančiose pozicijose ar ten, kur priimami žiniomis grįsti sprendimai. Tai, kad šias moteris įdarbiname kažkur kitur ir neišnaudojame viso jų potencialo, yra nuostolis valstybei.
– Ar tendencijos nesikeičia?
– Kai kuriose srityse matosi pokyčiai, bet bendrai paėmus mergaites ir berniukus mokykloje, matome, kad proporcijos yra labai panašios. Didieji skirtumai prasideda su aukštuoju mokslu. Dažnai tai yra susiję su tuo, kad vyrai renkasi netęsti aukštojo mokslo kur kas dažniau, nei moterys.
– Kodėl moterys labiau siekia aukštojo mokslo, o vyrai sustoja pusiaukelėje?
– Manau, kad tai yra pasirinkimo klausimas. Vyrai, įgiję vidurinį išsilavinimą, turi daugiau pasirinkimų, tokių kaip statybos sektorius ar emigracija. Aukštasis išsilavinimas gali būti iš tikrųjų nereikalingas, kad pavyktų dirbti ir užsidirbti daug. Moterims aukštasis išsilavinimas yra susijęs su saugumu. Jos negali leisti sau nedirbti. Nekvalifikuotas, aukštojo mokslo nereikalaujantis darbas moterims atneša mažiau finansinio gerbuvio ir laisvės. Moteriai, norinčiai pasirūpinti savo ateitimi, aukštasis mokslas yra reikalingas. Lietuvos kontekstas čia yra labai svarbus. Turime didelį skaičių labai išsilavinusių žmonių, o norint pasiekti vidurkį, dažniausiai reikia ne tik bakalauro, bet ir magistro laipsnio.
– Kita ryški tendencija – moterys ir vyrai renkasi skirtingas studijų kryptis. Moterys labiau linksta į švietimą, rūpybą, o vyrai dažniau renkasi inžineriją, statybas ar IT sritį. Kodėl?
– Tai yra susiję ir su stereotipais. Vaikystėje vaikai mato, ką veikia vyrai ir moterys. Šios tendencijos yra labai senos ir jas sunku pajudinti. Tikriausiai situacija greitai pakeistų, jei atsirastų politinė valia ir būtų ženkliai pakelti atlyginimai srityse, kuriose dominuoja moterys. Jei burtų lazdele būtų pakelti atlyginimai, lyčių proporcija per keletą metų turėtų susireguliuoti. Daug kas yra susiję su tuo, kad sritys, kurias renkasi moterys, yra mažiau apmokamos ir vertinamos. Seniau egzistavo idėja, kad mokytojas yra prestižinė profesija. Bet pastarųjų metų progresas rodo, kad šio tikslo pasiekti nepavyko. Nors mokytojų darbas yra labai svarbus, jis nėra pakankamai finansiškai vertinamas, nėra didelės atrankos. Kasmet girdime, kad algos kyla lėtai, o lyčių disproporcija nepasikeis, jei nebus pririšta prie finansų.
Jei burtų lazdele būtų pakelti atlyginimai, lyčių proporcija per keletą metų turėtų susireguliuoti.
– Ar aplinka keičia jauno žmogaus požiūrį ir santykį su profesijos pasirinkimu?
– Kai kalbi su tėčiais ir mamomis, supranti, kad niekas specialiai vaikų nekreipia. Bet mes sukuriame ir palaikome aplinką, kurią vaikai augdami mato. Kai tėtis neįsitraukia į vaikų priežiūrą, jis jau siunčia žinutę apie tai, ką veikia vyrai ir ką veikia moterys. Šie procesai prasideda labai anksti.
Teko domėtis Švedijos projektu, kuriame buvo stengiamasi auklėti mergaites ir berniukus lyčiai neutraliu požiūriu, kad atsiskleistų tikrasis vaiko potencialas. Paaiškėjo, kad visiškai nuimti lyčių filtro nepavyksta. Buvo pastebėta, kad yra daug smulkių dalykų, tokie kaip balso tonas, į ką pirmiausia kreipiamasi, kokie komplimentai sakomi mergaitėms ir berniukams. Tai yra taip giliai įsišakniję, kad mes nuo vaikystės skatiname berniukus tapti lyderiais ir vadovais, o mergaites – būti mandagiomis, išklausančiomis ir nedraskančiomis akių. Aplinka išties labai veikia. O vėliau atsiranda ir tiesioginių bandymų pakreipti jauną žmogų ir nurodyti, kur derėtų ar nederėtų žvalgytis.
– Ar vyrai iš tikrųjų turi daugiau gabumų technologijų srityje, ar tai tik aplinkos įtaka bei tėvų pavyzdys?
– Yra daug mokslininkų, kurie biologiniame lygmenyje nagrinėjo smegenis ir nerado skirtumų tarp mergaičių ir berniukų, kurie orientuotų į vieną ar kitą kryptį. Tai yra socialinio išmokimo ir socialinės aplinkos didysis poveikis.
Mes iš tikrųjų pradedame koduoti ir kreipti žmones, net jei mums atrodo, kad tiesiogiai to nedarome. Bet norėtųsi pasakyti, kad nebūtina kalbėti apie chirurginę lygybę, kad visose srityse turėtume 50 proc. Ne tai yra svarbu. Svarbu išlaisvinti žmogiškąjį potencialą, nepriklausomai nuo to, kokios lyties yra žmogus.
– Kaip yra su atlygiu?
– Matome, kad ilgainiui atlygis diferencijuojasi moterų nenaudai. Galime pasidžiaugti, kad pernai atlygio skirtumas tarp vyrų ir moterų buvo 8,5 proc. Skirtingose srityse atotrūkis gali būti didesnis, pavyzdžiui, finansų ir draudimo srityje, kurioje dominuoja vyrai. Čia moterys yra apmokamos netgi ketvirtadaliu mažiau. Vėliau tai pradeda kaupti neigiamą kapitalą moterims. Jos turi dar labiau siekti išsilavinimo, įdėti daugiau pastangų, kad gautų tą patį rezultatą ir priartėtų prie vidutinio vyro uždarbio.
Taip pat negalime atmesti dalykų, susijusių su tuo, kas vykdo rūpybos darbą ne darbe. Vaikų priežiūrą matome kaip moterišką darbą, dėl ko moterys yra priverstos stabdyti karjerą ir daryti pertrūkius. Jos negali kilti karjeros laiptais taip, kaip kyla vyrai, tad į darbo rinką grįžta atsilikusios nuo kolegų. Tai yra susiję su tuo, ką mes, kaip visuomenė, puoselėjame ir skatiname.
– Kaip jūs manote, ar lygus atsakomybių bei pareigų namuose pasidalinimas galėtų padėti spręsti šias problemas ir išvengti stereotipinio mąstymo apie profesijų pasirinkimą?
– Manau, kad taip. Tai padėtų moterims puoselėti savo turimą kapitalą ar imtis veiklų, kurių nedrįsta. Tyrimai rodo, kad moteris, kuri nusprendžia susilaukti vaiko, dar iki nėštumo pradeda save stabdyti karjeroje, suprasdama, kad reikės atsitraukti. Jeigu turėtume visuomenę, kurioje nėra būtina atsitraukti, turėtume kitokį pasiskirstymą ir laimingesnius žmones.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje esame turėję projektą apie šiuolaikinius tėčius ir vyrų įsitraukimą į vaikų priežiūrą. Tėčiai be galo nori būti su savo vaikais ir jaudinasi, kad aplinka neskatina to daryti. Jiems yra nedrąsu pasakyti, kad nori išeiti vaiko priežiūros atostogų. Manau, kad ir vyrai, ir moterys būtų laimingesni, jei nepraktikuotų tų stereotipų.
Jeigu turėtume visuomenę, kurioje nėra būtina atsitraukti, turėtume kitokį pasiskirstymą ir laimingesnius žmones.
– Kokių patarimų ar rekomendacijų turite tėvams, mokytojams ir visiems, darantiems įtaką paauglių nuomonei ir pasirinkimui?
– Patarimas labai paprastas – tiesiog įsiklausyti į vaiko poreikius, išgirsti, kas jam yra įdomu, nesvarbu, ar auginate dukrą, ar sūnų. Negalime tik šeimos viduje pakeisti šios sąrangos, kuri veikia ir mokykloje, ir visuomenėje. Turime veikti kartu.
Maži dalykai, pavyzdžiai, arba tiesiog vaiko nuraminimas yra reikšmingi. Viskas gerai, jei berniukui patinka dalykai, kuriuos visuomenė laiko mergaitiškais. Tai galėtų būti gera paskata. Reikia palaikyti vaikus ir skatinti daryti tai, ką jie nori daryti.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)