Procesai sustoję Einant 37-iesiems nepriklausomybės metams mūsų viešosiose erdvėse vis dar nemažai sovietmečio simbolių. Tačiau, užuot nuo jų valęsi, net statome naujus. Šį birželį iškilminga ceremonija Biržuose pristatytas sovietmečiu kurtas iki 2003-iųjų Vilniuje stovėjęs paminklas režisieriui ir dramaturgui Borisui Dauguviečiui su Josifo Stalino atvaizdu sovietiniame medalyje jo atlape.
Pagal Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymą tokių ženklų viešosiose erdvėse negali būti, tačiau jų dar apstu. Pvz., Desovietizacijos komisija yra pripažinusi, kad rašytojai Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Liudas Gira kolaboravo su okupacine sovietų valdžia, bet, kaip rodo Registrų centro duomenų bazė, Lietuvoje dar yra 41 S. Nėries, vienuolika – P. Cvirkos, trys – L. Giros gatvės, be to, dar keturios – Tarybų, viena – Kolūkiečių. Miestelių aikštėse dar nemažai sovietinių karių palaidojimo vietų.
Maža to, jau pusantrų metų desovietizacijos procesai visai paralyžiuoti, nes socialdemokratai ėmėsi pirmtakų sprendimų peržiūros, o nauji vilkinami, tad nežinia, kada vėl valysime ir ar apskritai valysime viešąsias erdves nuo sovietinių simbolių.
„Vyksta plataus masto Rusijos karas prieš Ukrainą ir prieš visą Europą, o Rusija kariauja ir propagandos, istorijos klastojimo būdais. Kitose Europos šalyse požiūris į tai griežtėja, pvz., Čekijoje komunizmo ideologijos propagavimas kriminalizuotas. Lietuvoje procesai priešingi, net statomi nauji paminklai su J. Stalino atvaizdu. Dekomunizacijos sustojimas nenaudingas pirmiausia mums patiems: visuomenė atsitraukia nuo labai svarbaus istorinio pokalbio. O kai užsimerki ir nematai tam tikrų istorinių peripetijų, atsiduri pilkojoje zonoje, kur tavo jausmais, tavo prisiminimais, atmintimi gali būti manipuliuojama“, – sako Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininko pavaduotoja konservatorė Paulė Kuzmickienė.
Ar komisija išliks?
Aršiausių sovietų ideologijos apologetų ženklai iš viešųjų erdvių buvo pašalinti dar nepriklausomybės pradžioje, tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą suaktyvėjo siūlymai išsivalyti ir nuo dar užsilikusių.
„Buvo didžiulis spaudimas iš savivaldos, iš visuomenės, norėta tuos ženklus šalinti tiesiog juos nuimant. Tačiau pasiūlėme kitokį būdą, įrankį – ekspertų komisiją, kas leistų savivaldai priimti kuo teisingesnį sprendimą įvertinant, ar konkrečiu atveju tikrai buvo kolaboruota su okupaciniu režimu, atsiribojant nuo kokių nors susipriešinimų“, – pasakoja viena iš minėto vadinamojo Desovietizacijos įstatymo iniciatorių P. Kuzmickienė. Jis įsigaliojo nuo 2023-iųjų gegužės, tačiau realiai veikė vos dvejus metus. Procesas buvo toks: savivaldybė ar gyventojai kreipiasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) dėl vieno ar kito objekto įvertinimo, vadinamoji Desovietizacijos komisija pateikia ekspertinę išvadą, kuria remdamasis LGGRTC direktorius įsakymu priima sprendimą ir įpareigoja savivaldybes pradėti jį vykdyti per tris mėnesius.
Kai kur bendruomenės pačios diskutavo ir rinkosi, kaip pervadinti gatves, o ypač prasminga, kai buvo paieškota tos vietos tapatybės. Tačiau kai kur L. Giros vardą tiesiog pakeitė į Giros.
Tačiau pernai birželį socialdemokratai registravo projektą, kad Komisija būtų panaikinta. Jos nariai tai suprato kaip nepasitikėjimą jais ir atsistatydino. Naujos Seimas neskyrė, o be jos pagal įstatymą jokie sprendimai negali būti priimami, savivaldybės negali imtis konkrečių veiksmų. Vienas iš šių pataisų iniciatorių – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas socialdemokratas Darius Jakavičius siūlymą panaikinti Komisiją motyvavo visų pirma tuo, kad jos išvados priešina visuomenę.
Socialdemokratai pasiūlė sprendimus šiais klausimais perduoti savivaldybėms, o jei joms kils kokių neaiškumų, jos galės kreiptis į ekspertus. Į nuogąstavimus, kad tokiu atveju gali nelikti vieningos valstybės politikos istorinės atminties ir demokratinių vertybių apsaugos klausimais, D. Jakavičius atsakė, kad nieko blogo, jei vienoje savivaldybėje kuris nors pavadinimas bus pripažintas kaip pažeidžiantis draudimą propaguoti totalitarinius režimus, o kitoje – ne.
P. Kuzmickienė primena, kad Savivaldybių asociacija buvo atlikusi savivaldybių apklausą, kurioje tik maža dalis sutiko praktiškai perimti Komisijos funkcijas.
Pernai lapkritį Seimas po pateikimo pritarė socialdemokratų siūlymams, bet paprašė Vyriausybės pareikšti savo nuomonę. Tačiau praėjo metai, o Kultūros ministerija, kuriai pavesta ją parengti, tebesiblaško: iš pradžių siūlė Desovietizacijos komisiją palikti, antrame projekte – jos funkciją perduoti LGGRTC. Kultūros ministras Lukas Alsys rugsėjo pabaigoje žadėjo, kad po mėnesio naujas projektas jau pasieks Seimą, tačiau kol kas jis dar neatėjo nė iki Vyriausybės.
Ministro patarėjas Justinas Argustas informavo, kad ministerija jau parengė Vyriausybės nutarimo projektą, kuriuo iš esmės pritariama Seimui pateiktiems Įstatymo pakeitimo ir susijusių Seimo nutarimų projektams, kartu siūlant Seimui juos tobulinti, ir artimiausiu metu pakartotinai pateiks jį Vyriausybei. Projektas derintas su suinteresuotomis institucijomis.
Pasak jo, pagal siūlomus pakeitimus, komisija veiktų ne prie LGGRTC, kaip dabar, o prie Seimo, kuris tvirtintų jos nuostatus ir personalinę sudėtį. Jos narius deleguotų mokslinių tyrimų patirtį ir ekspertinę kompetenciją turinčios institucijos, tarp jų – LGGRTC. Komisija teiktų rekomendacinio pobūdžio ekspertines išvadas, o galutinius sprendimus priimtų savivaldybių tarybos.
„Toks teisinis reglamentavimas, kai remiamasi ekspertų išvadomis, o galutinius sprendimus priima savivaldybių tarybos, užtikrintų aiškų ekspertinio vertinimo ir sprendimų priėmimo funkcijų atskyrimą. Savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į komisijos rekomendacinio pobūdžio išvadas ir užtikrindamos Vietos savivaldos įstatyme nustatytą bendruomenės informavimą ir konsultavimąsi su ja, savarankiškai priimtų galutinius sprendimus. Jei sprendimas neatitiktų komisijos išvados, taryba privalėtų jį motyvuoti“, – aiškina J. Argustas.
Taip pat siūloma nustatyti terminą sprendimui priimti, o įstatyme aiškiau įtvirtinti propagavimo sąvoką ir viešųjų objektų vertinimo kriterijus. Taip būtų nacionaliniu lygmeniu suderintas vienodas ir objektyvus ekspertinis vertinimas su Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintais vietos savivaldos ir demokratinio sprendimų priėmimo principais.
Daug klausimų
P. Kuzmickienė teigiamai vertina Kultūros ministerijos poziciją išlaikyti ekspertų komisiją, labiau įtraukti visuomenę. „Tačiau kokios konkrečiai mokslo ir ekspertinės institucijos deleguos savo atstovus? Ką praktiškai reiškia siūlymas, kad komisija veiktų prie Seimo? Ar kuriama nauja institucija? Kas užtikrins jos administracinį aptarnavimą ir kiek tai papildomai kainuos valstybės biudžetui?“ – klausimus kelia P. Kuzmickienė.
Parlamentarės nuomone, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl Kultūros ministerija nemato LGGRTC kaip pagrindinės šį įstatymą įgyvendinančios institucijos, koks vaidmuo jam numatomas ateityje ir ar tai susiję su valdančiųjų anksčiau išsakytais ketinimais keisti jo pavaldumą, jį susiejant su Vytauto Didžiojo karo muziejumi.
„Deja, kol kas neaišku, ar siūlomi pakeitimai iš tiesų padės tęsti dekomunizavimo procesą, šalinti totalitarinių režimų propagavimo ženklus iš viešųjų erdvių, ar tik padės patogiai nepriimti sprendimų“, – svarsto P. Kuzmickienė.
Ginčai – teismuose
Nors desovietizacijos procesai įstrigę jau pusantrų metų, vis dėlto per ankstesnius dvejus metus, kai įstatymo veikimas dar nebuvo paralyžiuotas, nuo sovietmečio ženklų šiek tiek apsivalėme. Kaip informavo LGGRTC Istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėja Inga Smaliukienė, Centro generalinis direktorius, remdamasis komisijos pateiktomis išvadomis, priėmė 207 sprendimus dėl konkrečių viešųjų objektų – paminklų, memorialinių lentų, skulptūrų, Antrojo pasaulinio karo karių palaikų palaidojimo vietų, gatvių, aikščių ir kitų viešųjų erdvių pavadinimų. 111 atvejų įpareigota pašalinti įstatymo nuostatų neatitinkantį viešąjį objektą, o 25-iais – tik kurią nors jo sudedamąją dalį. Pakankamo teisinio pagrindo, ką pašalinti ar pakeisti, nenustatyta 71-u atveju. Tačiau nors sprendimų įvykdymui nustatytas trijų mėnesių terminas, iš 136 sprendimų pašalinti ar pakeisti viešąjį objektą 29 dar neįgyvendinti, nors nuo paskutinių jau praėję pusantrų metų. I. Smaliukienės teigimu, tai nutiko ir dėl objektyvių priežasčių, pvz., tebevykstančių teisminių procesų apskundus sprendimus ar savivaldybių tarybų sprendimų priėmimo procedūrų. Sovietinių karių palaidojimo vietos perkėlimas, pvz., Zarasuose, Varėnoje, strigo, nes tam reikalingas Vyriausybės nutarimas, o jo priėmimo procedūra užtruko beveik metus. Situacija skiriasi ir savivaldybėse. Pvz., Kauno mieste ir rajone neįgyvendintų sprendimų nėra. „O Pakruojo rajono savivaldybė tik dabar pradėjo vykdyti sprendimus, nors nuo paskutiniojo priėmimo praėję beveik dveji metai. Šalčininkų rajonas nėra įgyvendinęs nė vieno, o argumentas toks: kadangi nori iškelti sovietinių karių kapus, nusprendė, kad jie visus sprendimus vykdys kartu – ir paminklą toje vietoje pašalins, ir visa kita“, – sako I. Smaliukienė.
Jei savivaldybė nevykdo sprendimų, priversti tai padaryti gali tik teismas. Šiemet gegužės pabaigoje po pustrečių metų trukusių teismų Tarybų gatvė Visagine tapo Atgimimo alėja. Dar 2023-iųjų lapkritį savivaldybei nurodyta pašalinti Tarybų gatvės pavadinimą kaip propaguojantį totalitarinį režimą, tačiau savivaldybės tarybos nariai tam nepritarė ir šį reikalavimą apskundė teismams. Net po neskundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties vietos valdžios dauguma nutarė pavadinimo nekeisti ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą, tačiau jis nesiėmė šio skundo nagrinėti.
Kai kurių kitų savivaldybių tarybos irgi nubalsuoja nevykdyti LGGRTC sprendimo, pvz., taip dėl S. Nėries ir L. Giros gatvių nutiko ir Klaipėdos mieste. Dabar dėl to ginčai sprendžiami teismuose.
„Čia toks paradoksas: patys tarybos nariai nubalsavo, kad nieko nereikia keisti, nesvarbu, kad sprendimą vykdyti yra privaloma, nes yra teisės aktas, kuris įpareigoja tai daryti“, – stebisi I. Smaliukienė.
Jos teigimu, didžiąją daugumą apskųstų LGGRTC sprendimų teismai palieka galioti. Tiesa, pora jų panaikino, pvz., dėl Juozo Krikštaponio paminklo Ukmergėje, bet, pasak I. Smaliukienės, dėl procedūrinių dalykų.
Gyventojai priešinasi
LGGRTC sprendimai sulaukia ir gyventojų pasipriešinimo. Žmonės pripratę prie esamų gatvių pavadinimų ir nenori jų keisti. Karštos tiek ekspertų, tiek ir visuomenės diskusijos įsižiebė dėl S. Nėries paminklo Vilniuje, ginčas dėl jo tebesitęsia teismuose. Šią liepą LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ atliktoje apklausoje 45 proc. siūlė paminklą palikti, 23 proc. – perkelti į muziejų ar kitą vietą, 6 proc. – nukelti ir niekur nerodyti, likusiems tai nerūpi arba jie neturi nuomonės šiuo klausimu.
Kaip suderinti ekspertų verdiktą ir gana didelės visuomenės dalies nuomonę? „Dekomunizavimo procese yra daug aštrių diskusijų, bet jos tik įrodo, kad galime kalbėtis. Tačiau kalbantis tikrai reikia ekspertų moderavimo, jų pagalbos suprasti vienus ar kitus labai sudėtingus reiškinius. Manau, turime būti nuoseklūs ir remtis ekspertų tyrimais, jų žiniomis, žinoma, nepaliekant nuošaly visuomenės, dialogas su ja turi vykti“, – pabrėžia P. Kuzmickienė.
Yra ir kompromisinių siūlymų: gal reikia keisti įstatymą, kad, esant nemažam visuomenės pasipriešinimui, būtų galimas tarpinis variantas, kai koks nors paminklas ar gatvės pavadinimas paliekamas, tačiau šalia pastatomos informacinės lentelės, paaiškinančios, kas buvo šis asmuo ir koks buvo jo santykis su totalitariniu režimu.
Dar likę
Kaip informavo Registrų centras, nuo įstatymo įsigaliojimo 2023-iaisiais iki praėjusių metų pabaigos buvo pakeisti 72 gatvių pavadinimai (šių metų statistikos dar nėra), daugiausia S. Nėries, L. Giros ir Petro Cvirkos. Tačiau dar per šimtą gatvių turėjo pavadinimus, kurie pripažinti propaguojančiais totalitarinį režimą.
Visagine po pustrečių metų vykusių ginčų pervadinti Tarybų gatvę šią gegužę privertė tik teismas. Dabar čia Atgimimo alėja.
I. Smaliukienė atkreipia dėmesį, kad Desovietizacijos įstatymas reikalingas ne tik dėl jau pastatytų paminklų ar gatvių pavadinimų, bet ir dėl būsimų. LGGRTC sprendimo šiuo metu laukia apie penkiolika prašymų įvertinti atitiktį įstatymui. Pvz., Telšių rajono savivaldybė nori pastatyti paminklą aktorei Eugenijai Pleškytei ir jos broliui, yra kreipimųsi dėl sovietų karių palaikų perkėlimo iš miestų ar gyvenviečių aikščių į kapines, pvz., Kauno rajono savivaldybė kreipėsi dėl tokių Vilkijoje.
„Gauname vis naujų prašymų, tačiau nėra kam jų pateikti, nes komisijos nėra, be jos išvadų LGGRTC generalinis direktorius negali priimti sprendimo, o savivaldybės – imtis darbų. Paskutinis komisijos posėdis buvo pernai gegužę, ir nuo to laiko niekas nevyksta – nei pažymos rengiamos, nei tyrimai daromi. Mes neturime įgaliojimų veikti. Situacija nekokia, nes savivaldybės planuoja savo biudžetus kitiems metams, o tokioje nežinomybėje šiuo klausimu negali nieko spręsti“, – apgailestauja I. Smaliukienė. P. Kuzmickienės vertinimu, galima manyti, kad socialdemokratai pasiekė savo tikslą sustabdyti dekomunizavimą ir netgi daro priešingus žingsnius. Ji atkreipia dėmesį, kad sustabdytas įstatymo veikimas – ne vienintelis šiuo metu užstrigęs su tuo susijęs klausimas. LGGRTC – pagrindinė institucija, įstatymu įpareigota įgyvendinti dekomunizavimo procesą, – jau pusę metų dirba su laikinai einančiu pareigas vadovu, nes dėl nuolatinio Seimas niekaip neapsisprendžia. „Seimo Valstybės istorinės atminties ir laisvės kovų komisija su esamu vadovu taip pat pasirinko būti nuošaly, tarsi nespręsti ir nekelti tokių klausimų. Tačiau klausimai labai rimti, pvz., laisvės kovotojų palaikų paieška stagnuoja“, – mano P. Kuzmickienė.
Ji atkreipia dėmesį ir į dar vieną svarbų momentą – nuo kitų metų sausio Lietuva pirmininkaus Europos Tarybai, o vienas išsikeltų prioritetų – kova su dezinformacija, pasipriešinimas išorės manipuliacijoms istoriniais faktais.
„Būtų puiki proga pakalbėti apie propagandos atpažinimą, visuomenės atsparumo stiprinimą. Dekomunizavimas tam yra geras kovos įrankis. Deja, socialdemokratai sustabdę tokią kovą ir pirmininkavimui iškeltas tikrai svarbus klausimas bus tik formalus ir nepasieks tikslų“, – mano P. Kuzmickienė.
Vertiems pagarbos
Parlamentarė atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: dekomunizavimas – ne tik kova su propaganda, bet ir priemonė, galimybė stiprinti savo istorinę tapatybę. „Ar ne keista, kad kai kurioms iškilioms asmenybėms nėra jokių atminties ženklų, nors jų kūryba, nepaisant baisių okupacinių režimų, skleidėsi labai gražiai. Man labai gaila, kad mes neatkuriame savo istorinės atminties, savo miestų, kūrėjų, mokslininkų, menininkų ir kitų herojų, kurie turėtų būti įamžinti“, – sako P. Kuzmickienė.
Ji džiaugiasi, kad kai kur bendruomenės pačios rinkosi ir diskutavo, kaip pervadinti gatves, o ypač prasminga, kai buvo paieškota tos vietos tapatybės. Pvz., P. Cvirkos gatvė Molėtuose gavo žinomo molėtiškio tarpukario gydytojo Alberto Jauniškio, Ignalinoje – kraštiečio disidento ir Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo Antano Terlecko, Kaišiadoryse – Antano Škėmos tėvo, buvusio vietos amatų mokyklos direktoriaus, visuomenininko, vardus, o Utenoje grąžintas senasis Dvaro pavadinimas.
Kaišiadoryse buvusi L. Giros gatvė dabar pervadinta pirmojo Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos, o Raseiniuose – kraštiečio garsaus poeto Marcelijaus Martinaičio vardu. Žiežmariuose Jurijaus Gagarino gatvė tapo Barboros Radvilaitės, kuriai Žygimantas Augustas dovanojo Žiežmarius.
Tačiau kelios savivaldybės daug neieškojo: S. Nėries gatvės vardą pakeitė į Neries, o Marijampolė ir Šakiai L. Giros – į… Giros. Jei jau taip sureikšminama gira, gal šalia atsiras ir Kompoto ar Kisieliaus gatvės?
Naujausi komentarai