– Ar turi darbuotojas teisę tiesiog pasitraukti iš darbe naudojamos socialinių tinklų grupės?
– Čia toks kompleksinis klausimas, nes svarbu, kaip iš pradžių šalys susitaria. Darbdavys neturi teisės savavališkai reikalauti, kad darbuotojas apskritai naudotų savo asmeninius prisijungimus darbinei komunikacijai. Bet jeigu šalys susitaria ir tai įtvirtina darbo sutartyje, tokiu atveju jau yra susitarimas. Darbo sutartis privaloma abiem šalims, tai tokio pasitraukimo, kai šiandien nusprendžiu, nors prieš tai susitarėme, sutikau, bet dabar šiandien, pavyzdžiui, nusprendžiu išeiti, negalėtų būti. Bet jeigu nėra susitarimo, o tiesiog darbdavys vieną kartą pasakė: „Šiandien tu turi taip bendrauti su manimi“, tokiu atveju toks pasitraukimas būtų teisėtas.
– Žodžiu, net jeigu žmogus visai nenaudoja socialinių tinklų, to susitarimo nebuvo, darbdavys negali pagrįsti, sakykime, kad čia mūsų vidinė tvarka tokia nusistovėjusi ir privaloma. Tai turi būti būtinai įteisinta raštiškai, ar ne?
– Taip, nes socialinės žiniasklaidos tinklai reikalauja asmeninio prisijungimo. Darbdavys be susitarimo su darbuotoju negali to reikalauti. Jau nekalbant apie tai, kad apskritai kyla klausimas dėl tų priemonių saugumo bendraujant darbe, nes būna ir trečiųjų šalių informacijos, informacija saugoma trečiosiose šalyse. Tai pirmiausia darbdavys apskritai turėtų vertinti, ar saugus toks bendravimo kanalas. Ir dažnu atveju rekomenduojama rinktis kitus bendravimo kanalus. Tai ne tik klausimas, ar galima priversti darbuotoją, bet apskritai keliamas klausimas dėl tų bendravimo kanalų pasirinkimo.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kaip yra, jeigu, sakykime, toje darbuotojų grupėje pateikiama tam tikra informacija, nežinau, apie kažkokį planuojamą susirinkimą, visi ją gauna, o vienas darbuotojas galbūt nėra prisijungęs prie grupės arba apskritai nesinaudoja tuo socialiniu tinklu? Kas tokiu atveju turi pasirūpinti informacijos perdavimu kitu būdu? Jeigu, sakykime, aš sutartyje nesu pasirašęs, kad privalau būti toje grupėje.
– Iš tikrųjų čia dažnai taip būna ir esame susidūrę su tokiomis situacijomis, kai darbuotojai piktinasi. Būna darbuotojų, kurie turi mygtukinius telefonus iki šios dienos. Net ir nekalbant apie vyresnio amžiaus žmones, jaunesni žmonės kartais sako, kad aš nesinaudoju socialinės žiniasklaidos tinklais, noriu iš viso būti nepriklausomas nuo tų technologijų ir turiu mygtukinį telefoną. Tai darbdavys pats yra atsakingas už tų bendravimo priemonių pasirinkimą. Ir jeigu jis ten formuoja kažkokiame kanale, kur nėra darbuotojo, jis privalo užtikrinti, kad ta informacija pasiektų darbuotoją, kuris neišreiškė valios darbo sutartyje ir nesutiko, kad jo asmeninės priemonės būtų naudojamos.
– Tokiu atveju turbūt nėra ir skirtumo, apie kokią platformą kalbama, ar tai būtų „WhatsApp“, ar „Facebook Messenger“. Visoms tokioms išorinėms platformoms galioja tas pats reglamentas?
– Tai tas susitarimas su darbuotoju – taip, bet platformos saugumo vertinimas vėlgi turi būti atliktas, sprendžiant, kurią platformą pasirinkti.
– Ar gali darbuotojas atsisakyti naudotis konkrečia platforma bendravimui darbiniais reikalais? Jeigu darbdavys pasako: „Sukūriau ten ar „Messenger“, ar „Facebook“ grupę, per kurią nuo šiol bus teikiama ta informacija.“ Ar gali sakyti „ne“?
– Tik per „Instagram“, ar ne?
– Taip, tik per „Instagram“, pavyzdžiui. Ar yra kokios mano teisės šioje vietoje?
– Tai šioje vietoje, jeigu kalbama apie socialinę žiniasklaidą ir vėlgi tą prašymą su savo asmeninėmis paskyromis jungtis, ir to nėra sutartyje, tai vėlgi ta pati taisyklė. Tokiu atveju galiu pasakyti, kad ne, nesutinku. Bet jeigu darbo sutartyje konkrečiai bus įvardyta, kad bendravimas vyksta per tokią ir tokią platformą ir čia yra mūsų šalių susitarimas, tai tada viskas turėtų būti tvarkoje. Bet jeigu tuo metu deramasi dėl kažkokio naujo kanalo, tai darbuotojas gali ir nesutikti.
– Jeigu darbuotojas, sakykime, praleidžia žinutę, nepastebi kažko, galbūt ir svarbaus, kažkurioje platformoje, ar tai gali būti traktuojama kaip darbo pareigų neatlikimas, jeigu ta žinutė jo nepasiekia, nors lyg ir naudojasi, bet neįsijungia tą dieną?
– Gali taip būti. Jeigu tas naudojimas yra teisėtas, kai sutarta darbo sutartyje, ir visokios formuluotės naudojamos, kad privalo tikrintis kas kažkiek laiko būtinai, tai tokiu atveju, jeigu tai yra sutartyje ir tai yra praleidžiama, žinoma, kad tai jau negerai. Bet jeigu vėlgi grįžtame prie to atvejo, kai šalys nėra susitarusios, tai tu rašyk nerašęs – tai yra asmeninė paskyra. Aš noriu – skaitau, noriu – neskaitau.
– Tai kokie būtų tie praktiniai patarimai pabaigai darbuotojui, kuris nori dingti iš socialinių tinklų, nuo viso to triukšmo pabėgti, bet nenori dėl to turėti problemų darbe?
– Žiūrėti, kas darbo sutartyje yra parašyta. Ir tokiu atveju, jeigu dėl to dar deramasi, tiesiog nesutikti. O jeigu jau sutiko, tada reikia kažkaip abipusiu šalių susitarimu keisti tą nuostatą. Bet nebėra aišku...
– Ar buvęs prisijungimas prie grupės jau automatiškai yra sutikimas, ar tai vis tiek turi būti apibrėžta sutartyje?
– Tai turėtų būti sutartinio santykio elementas.
Naujausi komentarai