“Caritas” R.Senkienei atnešė gyvenimo pilnatvę

“Caritas” R.Senkienei atnešė gyvenimo pilnatvę

Klaipėdos Marijos Taikos karalienės parapijos “Caritas” vedėja Rasa Senkienė įsitikinusi: dirbti šį darbą ją atvedė Dievas.

Nuoširdžiai tikinti moteris džiaugiasi po ilgų ieškojimo metų radusi tikrąjį savo pašaukimą.

Dažnai besišypsanti, greitakalbė moteris skuba svečiams rodyti vis gražėjančius senelių globos namus Taikos prospekto 29 A name. Baltomis dailylentėmis iškaltas koridorius tapo kur kas šviesesnis. Kiemas išgrėbstytas, todėl čia renkasi ne aplinkinių kiemų paaugliai, o močiutės su anūkėliais vežimėliuose.

Tačiau rūpestis globos namais nėra vienintelis R.Senkienės darbas.

Jai skauda širdį dėl į prostitucijos tinklą įtrauktų jaunų moterų bei jų vaikų, dėl skurdžiai gyvenančių vienišų senelių, dėl ligotų, savimi negalinčių pasirūpinti žmonių.

- Padėti vargstantiems gali tas, kas pats yra patyręs skaudžių išgyvenimų. Ar ir jums tai teko pereiti? Kaip radote kelią į organizaciją, kurios pagrindinė misija – pagalba varguoliams?

- Šešiolika metų dirbau vaikų darželio auklėtoja. Mokiau vaikus eiti į gyvenimą. Norėjau, kad vaikai būtų auklėjami humanistinio auklėjimo dvasia. Palaipsniui supratau, kad nebepakeliu triukšmo. Bet po daugelio metų darbo darželyje pajutau, kad man reikia kažko kito. Paskui savo vyrą Vytautą atėjau į Dvasinės pagalbos centrą, kuris veikė švento Juozapo darbininko bažnyčios patalpose. Visada buvau tikinti, bet dirbdama centre dar labiau įtikėjau. Vėliau man pasiūlė dirbti labdaros darbų koordinatore. Nuo to prasidėjo mano darbai nevalstybinėse organizacijose. Tiesa, keletą metų teko dirbti valdiškais vadinamuose Klaipėdos miesto globos namuose Žalgirio gatvėje. Tad jokių didelių nelaimių man neteko patirti tam, kad gimtų noras dirbti labdaros organizacijose.

- Žodis “Caritas” daugeliui asocijuojasi su padėvėtų drabužių dalijimu vargetoms, kartais dar su nemokamu maitinimu benamiams. Tikiu, kad jūs apie “Caritas” galėtumėte papasakoti kur kas daugiau.

- Kitaip ir negalėtų būti. Esu Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos “Caritas” vedėja. Tai savanoriškos veiklos organizacija. Tik mūsų globos namuose Taikos prospekto 29 A darbuotojai gauna algą. Daugybę kitų darbų savanoriai dirba neatlygintinai. Jie verda sriubą ir kasdien veža į namus skurdžiai gyvenantiems klaipėdiečiams. Dukart per savaitę dalijama duona. Teikiama pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms. Savanoriai lanko pagyvenusius ir neįgalius žmones namuose, padeda jiems buityje, sumoka mokesčius, atlieka kitus būtinus darbus. Vienas svarbiausių iš jų – bendravimas. Kol esame jauni ir darbingi, dažnai ilgimės poilsio, galimybės pabūti vieni. Tačiau vienišiems žmonėms neretai nė kiek ne mažiau negu pagalba tvarkant namus, skalbiant ar gaminant maistą reikalingas bendravimas. Mūsų savanoriai ir tai daro. Neretą kartą tenka drauge su globojamu žmogumi kalbėti rožinį, melstis. Tai savotiškas sielovados darbas.

- Kalbate apie savanorių darbą “Caritas” organizacijoje. Kokie tai žmonės? Kiek jų? Kaip jie išmoksta tų darbų, kuriuos daro?

- Dabar turime apie penkiolika savanorių. Džiaugiamės kiekvienu iš jų. Paprastai tris mėnesius trunka savanorių mokymai. Reikia pažinti žmones, suprasti, kokių tikslų vedini jie ateina pas mus. Tenka paaiškinti, kad tai bus nelengvas darbas, paaiškinti, kokių poreikių dažniausiai turi mūsų globojami žmonės. Per tris mėnesius stengiamės pažinti savanorius.

- Bet juk žmonės būna skirtingi. Ar savanoris gali pasirinkti, kokį darbą jam dirbti “Caritas”?

- Be abejo. Svarbu, kad žmogus ir pats jaustųsi laimingas būdamas savanoriu. Būna tokių, kurie negali slaugyti sergančių, bet puikiai atlieka kitus darbus. Bandome įtikinti žmones, kad kiekvienas jų atliekamas darbas vertingas. Tapti savanoriu nereiškia visą savo laisvą laiką atiduoti “Caritas” organizacijai. Laukiame kiekvieno žmogaus. Net kelios valandos per savaitę, skirtos savanoriškai veiklai, yra nemažas indėlis. Jeigu kam nepriimtina bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, galime rasti ir kitokios veiklos. Daugelis savanorių darydami gerus darbus ir patys pasisemia pasitikėjimo savimi. Turėjome pavyzdį, kai talkindama “Caritas” bedarbė atsikratė komplekso ir įgavo drąsos. Moteris įsidarbino ir dirba labai atsakingą darbą. Taip pats gyvenimas patvirtino teiginį, kad duodamas gauni.

- Kas žmones labiausia stabdo? Kodėl jie, net ir norėdami visuomeninės veiklos, ne taip dažnai veržiasi tapti “Caritas” savanoriais?

- Žmonės mano, kad kartą pasisiūlę negalės atsikratyti įsipareigojimo dirbti. Tai neteisingas supratimas. Kiekvienas čia laukiamas ir ne taip svarbu, kiek laiko jis galės skirti savanorystei. Net jei žmogus pagamintų šventinių atvirukų, mums tai būtų parama, nes sutaupytume kelis litus ir galėtume tuos pinigus skirti kam jų labiau reikia. Kita priežastis, kodėl žmonės nesiveržia tapti savanoriais – mūsų visuomenėje tai dar nėra garbės reikalas. Vartotojų visuomenėje kur kas didesnė garbė puikuotis savo turtais, nei pagalba vargstantiems.

- Savanoriai yra žmonės, kurie aukoja savo laiką ir padeda vargstantiems savo darbais. O kaip Jums sekasi bendrauti su turtingaisiais, iš kurių tikimasi paramos pinigais?

- Gaila, bet kol kas dar nesame išmokę teisingai reaguoti į prašančiuosius. Dabar didžiausias mūsų parapijos “Caritas” rūpestis – įrengti liftą globos namuose. Juk dauguma senolių, gyvenančių antrajame globos namų aukšte, jau negali patys nulipti laiptais. Tai reiškia, kad jie yra savotiškai įkalinti, nes mūsų darbuotojai nepajėgūs globotinių išnešti į gryną orą. Tik kai klierikai atvažiuoja, išneša senelius į lauką. Tai jiems tampa didžiule švente. Tad liftas mums būtinas. Bandėme prašyti pinigų tam reikalui didžiųjų miesto įmonių. Parašėme laiškus septyniolikai didžiulius pelnus gaunančių organizacijų vadovų. Bet atsakymus gavome tik iš dviejų. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad pikta ant tų, kurie neparėmė. Kiekvienas pats savo pinigų šeimininkas. Stebina, kad net mandagumo atsakymų negavome. Užsienyje yra didelė garbė remti ir talkinti varguoliais besirūpinančias organizacijas. Gaila, kad pas mus veikiau skiriami didžiuliai pinigai išoriniam blizgesiui.

- Bet juk kasmet rengiamos įvairiausios akcijos vaikų globos namams, ligoninėms remti. Surenkama labai daug pinigų. Negi galima pasakyti, kad mūsų žmonės yra beširdžiai?

- Žmonės nori daryti gera. Ypač tai pastebima prieš šventes. Kai vyksta Maisto banko akcija ir žmonės raginami parduotuvėse pirkti produktus ne tik sau, bet ir vargstantiems, pamatome, kiek daug gerų žmonių yra. Jauni vyrai, apie kuriuos esame pratę manyti, kad jiems tik pramogos galvoje, patys prieina ir klausia, kokių produktų labiausiai reikia mūsų globotiniams. Ne vienas ir ne švenčių metu nuperka vaisių ar daržovių ir atneša juos tiesiai į globos namus.

- Vadinasi, žmones reikia tik paraginti, patarti, ką ir kam aukoti.

- Reikia labai protingai apmąstyti, kam skirti paramą. Žinoma, labai graudu yra matyti tėvų besiilginčių našlaičių akis. Bet juk tos akcijos duoda mažiesiems tik saldumynus, žaislus, baldus, bet ne bendravimo su artimaisiais džiaugsmą. Nesakau, kad vaikų nereikia remti. Reikia. Tačiau turėtume nepamiršti ir senolių. Jų jau nebeišlepinsime vaisiais ar gardesniu maistu. Jie savo jau atidirbo. Bet kokia parama vienišiems paliegusiems senoliams yra tik dalies skolos grąžinimas.

- Užsiminėte, kad ir Jūsų vyras yra tikintis ir dirba Dvasinės pagalbos centre. O kaip kiti jūsų šeimos nariai vertina Jūsų darbą?

- Abu mano vaikiai, dukra ir sūnus, jau suaugę. Jie taip pat buvo savanoriai. Vaikai mane drąsino, kai pradėjau dirbti “Caritas”. Jie palaiko mane ir dabar. Sūnus net draugiškai pavydi, kad man pavyko rasti savo kelią. Juk tai nėra taip lengva. Kartais ir viso gyvenimo maža.

- Iš ko mokėtės gerumo, kas Jums buvo pavyzdys, kaip bendrauti su vargstančiais?

- Nė akimirkos nesuabejodama sakau - didžiausią įtaką man gyvenime yra padarę mano seneliai. Tai buvo klasikinė tikinčių žemaičių šeima. Patys užauginę vienuolika vaikų, vėliau susilaukė dvidešimt septynių anūkų. Vasarą senelių namuose gyvendavo visas pulkas vaikų. Iki šiol šilta širdyje prisiminus, kaip jie vienas kitą vadindavo širduku. Jie niekada nesėsdavo valgyti po vieną, tik kartu. Nesame girdėję jų pykstantis ar barantis. Kai Žemaičių Kalvarijoje, kur seneliai gyveno, vykdavo didieji atlaidai, jų namuose tilpdavo kiekvienas kampo paprašęs maldininkas. Tie žmonės mokėjo daryti gera, nereikalaudami pagyrų, tylomis. Jie buvo tiesiog geri. Man visam gyvenimui tai liko didžiausia vertybė.