Būsimoji karo medikė Silvanavičiūtė: Lietuvai reikia tavo ryžto

– Kaip supratote, kad Jūsų kelias bus susijęs su tarnyste Tėvynei?

– Nemanau, kad galėčiau išskirti vieną momentą, kada supratau, jog mano kelias bus susijęs su tarnyste Tėvynei. Greičiau tai buvo jausmas, lydėjęs mane nuo mažens. Augdama, matydama tam tikrą pavyzdį ir aplinką, nė neįsivaizdavau, kad mano gyvenimas galėtų susiklostyti kitaip. Mintis, kad vieną dieną ir aš stovėsiu tose pačiose gretose, vilkėsiu tą pačią uniformą ir būsiu šio pasaulio dalis, nuo mažens buvo labai artima ir savaime suprantama. Galbūt čia yra net kažko šiek tiek magiško. Tarsi tai būtų ne pasirinkimas, kurį dar turėsiu padaryti, o gyvenimo dalis, kurios tiesiog reikia sulaukti.

– Jūsų šeimoje gilios kariuomenės tradicijos: tėtis – karininkas, mama priklauso Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP), Jūs pati, būdama paauglė, įstojote į Šaulių sąjungą. Koks buvo Jūsų tėvų požiūris į tokį pasirinkimą?

– Kadangi mamos kelias į KASP prasidėjo šiek tiek vėliau nei mano Lietuvos šaulių sąjungoje, iš pradžių ji dėl mano pasirinkimo truputį nerimavo. Ypač kai po pratybų grįždavau šlapia, purvina ir pavargusi. Tačiau, laikui bėgant, ji suprato, kiek daug man tai reiškia. Ji visada buvo viena pirmųjų, kuri mane palaikė, padrąsino ir motyvavo nesustoti. Dabar kartais juokauju, kad net sunku pasakyti, kuri kurią įkvėpė. Galbūt viena kitai primename, kad niekada nevėlu išbandyti save, išsikelti naujų tikslų ir pasirinkti kelią, kuris iš tiesų artimas širdžiai.

Pilietiškumas susideda iš mažų bet sąmoningų kasdienių pasirinkimų. Kiekvienas iš mūsų galime savęs paklausti: ką dėl savo šalies galiu padaryti aš?

– Lietuvos šaulių sąjungoje sužinojote apie Jaunesniųjų karininkų vadų mokymus (JKVM). Kodėl nutarėte juos pasirinkti ir ar šis sprendimas buvo kryptingas, o galbūt – spontaniškas?

– Sprendimas pasirinkti JKVM buvo apgalvotas ir nuoseklus. Nuo mažens žinojau, kad noriu sieti savo ateitį su medicina, todėl ieškojau tokio tarnybos būdo, kurį galėčiau prasmingai suderinti su studijomis. Tuo metu mane labai domino ir studijos Karo akademijoje, tad JKVM tapo puikia galimybe iš arčiau susipažinti su kariuomenės gyvenimu ir įgyti neįkainojamos patirties.

Šis pasirinkimas turėjo ir gilią asmeninę reikšmę. Norėjosi tapti dalimi to pasaulio, kuriame kadaise mokėsi ir mano tėtis. Todėl šį žingsnį žengiau užtikrintai – norėjau išbandyti save, įgyti naujų įgūdžių ir kartu išlaikyti ryšį su keliu, kuris mane lydėjo nuo pat vaikystės.

– Esate medicinos studentė, Jūsų tikslas – tapti karo medike. Su kokiais iššūkiais susiduriate siekdama savo svajonės? Kokios asmeninės savybės Jums labiausiai praverčia?

– Medicinos studijos reikalauja didžiulio susikaupimo ir laiko, todėl didžiausias iššūkis man – planuoti laiką ir susidėlioti prioritetus. Derinti intensyvias studijas su tarnyba nelengva. Būna dienų, kai visko suspėti neįmanoma, todėl tenka priimti sprendimus, kam tuo momentu skirti pirmenybę, o kuriam darbui laiko liks mažiau. Teko išmokti susitaikyti su mintimi, kad ne kasdien pavyks padaryti absoliučiai viską, ką buvau suplanavusi.

Šiame kelyje man labiausiai padeda trys savybės: atsakomybės jausmas, užsispyrimas ir vidinė disciplina. Visada stengiuosi atiduoti visą save ir padaryti geriausia, ką galiu tą dieną. Labiausiai motyvuoja labai paprastas dalykas – net kai dienos pabaigoje jaučiuosi fiziškai ar emociškai išsekusi, esu laiminga. Būtent šis prasmės jausmas ir skatina judėti pirmyn.

– Kaip manote, koks visuomenės požiūris į moteris karininkes? Galbūt jis keičiasi?

– Visuomenės požiūris į moteris karininkes keičiasi į gera – jų kariuomenėje matome vis daugiau. Labai džiaugiuosi, kad savo kelyje sutikau daug puikių moterų karininkių, kurios savo pavyzdžiu mane nuolat motyvuoja ir iš kurių galiu daug ko pasimokyti. Žinoma, tenka susidurti ir su vis dar išlikusiu skepticizmu ar tam tikrais stereotipais. Tačiau tokios reakcijos tampa tik papildomu impulsu tobulėti ir savo darbu bei pasiektais rezultatais rodyti pavyzdį kitiems. Galiausiai svarbiausia tampa ne lytis, o profesinė kompetencija, motyvacija ir noras tobulėti. Todėl džiugina, kad moterys vis drąsiau renkasi šį kelią ir sėkmingai jame realizuoja save.

Testas: Jaunesniųjų karininkų vadų mokymai – puiki galimybė išbandyti save ir prisidėti prie Lietuvos saugumo stiprinimo. / G. Silvanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Šiomis dienomis dažnai kalbama apie tai, kad jaunuoliai bando išvengti privalomosios karo tarnybos. Kaip manote, kodėl jie nenori tam ryžtis?

– Didelę įtaką tokiems sprendimams turi nežinomybė ir natūrali baimė, kad nusistovėjęs gyvenimo ritmas staiga pasikeis. Kai trūksta aiškaus supratimo, kas laukia, abejonės suprantamos. Be to, visuomenėje dažniausiai orientuojamasi į devynių mėnesių nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos modelį. Jauni žmonės tuo metu jau intensyviai planuoja studijas, profesinę karjerą ar kitus asmeninius tikslus, todėl  jiems gali atrodyti, kad tarnyba šiuos planus sustabdys ar juos teks  atidėti. Sakyčiau, kad dažnai stinga išsamesnės informacijos apie tai, kad tarnyba nėra gyvenimo pauzė. Taip pat trūksta žinių apie alternatyvius tarnybos būdus ir galimybes ją prasmingai suderinti su mokslais ar darbu, kartu įgyjant unikalios patirties.

– Kaip stiprinti ir ugdyti jaunų – ir ne tik – žmonių atsakomybės jausmą ir pareigą savo šaliai?

– Manau, kad stiprinant atsakomybės jausmą ir pareigą Tėvynei labai daug lemia asmeninis pavyzdys. Kai savo aplinkoje matome žmones, kurie renkasi tarnybą, savanoriauja ar aktyviai domisi šalies saugumu, natūraliai kyla noras tuo pasidomėti ir pačiam. Svarbu suprasti, kad pilietiškumas susideda iš mažų, bet sąmoningų kasdienių pasirinkimų. Kiekvienas iš mūsų galime savęs paklausti: ką dėl savo šalies galiu padaryti aš? Vienam tai bus tarnyba kariuomenėje, kitam – savanorystė civilinėse organizacijose, o dar kitam – pilietinis aktyvumas, pasirengimas padėti kitam ar tiesiog profesionalus savo darbo atlikimas. Būtent iš tokių individualių, bet vienos krypties žingsnių ir susideda stipri, atspari ir atsakinga visuomenė. Kiekvieno žmogaus indėlis čia vienodai svarbus.

– Esate baigusi dailės mokyklą, domitės menu, kuriate. Ryškus kontrastas tarp karybos ir kūrybos, o dar ir medicina. Kaip Jums pavyksta suderinti tokias skirtingas sritis? Galbūt jos viena kitą papildo?

– Kad ir kaip būtų gaila, tarp medicinos studijų ir JKVM menas bei kūryba šiuo metu lieka šiek tiek nuošaliau. Vis dėlto, kai randu laiko, vis dar grįžtu prie šios veiklos – man tai puikus būdas atsitraukti ir pailsėti. Tačiau kūryba niekur nedingo, ji pasireiškia kitose srityse. Manau, kad ir karyboje, ir medicinoje reikia kūrybiškumo – gebėjimo mąstyti plačiau, ieškoti nestandartinių sprendimų ir prisitaikyti prie skirtingų situacijų. Galbūt būtent skirtingos mano patirtys ir leidžia į kai kuriuos dalykus pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Ištikimybė: Gabija pasirinko ne tik gydytojos profesiją, bet ir tarnybą savo šaliai. Ji ištarė priesaikos žodžius, pasižadėdama ginti Lietuvą. / G. Silvanavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnas mąsto, kad, susiejęs gyvenimą su karyba, neturės laiko pomėgiams, dabartinėms veikloms. Kitiems pritrūksta drąsos. Koks būtų Jūsų patarimas tiems, kurie norėtų eiti šiuo keliu, tačiau dvejoja?

– Pradėjus tarnauti, karyba dažnai tampa ne tik pareiga, bet ir labai įtraukiančiu hobiu. Be to, šiandien tarnybos formų yra itin įvairių, todėl kiekvienas gali atrasti variantą, kuris geriausiai dera su asmeniniais planais, studijomis ar darbu. Laiko pomėgiams lieka, o dėl tarnybos tikrai nereikia atsisakyti to, kas džiugina. Tiems, kuriems trūksta drąsos, patarčiau žengti pirmą žingsnį ir pasidomėti: atvykti, klausti, konsultuotis ir ieškoti būtent jums tinkamiausio kelio. Didžioji dalis baimės kyla iš nežinomybės, o kai aiškiai supranti, kas tavęs laukia ir kokių galimybių tai atveria, priimti sprendimą tampa kur kas lengviau ir drąsiau. Nedvejokite, ateikite ir prisijunkite prie mūsų. Lietuvai reikia jūsų ryžto ir energijos!

– Šiomis dienomis dezinformacijos itin daug. Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie išgyvena dėl karo grėsmės?

– Svarbiausia – nepasiduoti baimei ir informaciją vertinti kritiškai. Pirmiausia patarčiau kliautis tik oficialiais ir patikimais šaltiniais: Lietuvos kariuomenės, Krašto apsaugos ministerijos ir kitų atsakingų institucijų pranešimais. Labai svarbu pasitikėti mūsų tarnybomis ir kariais, kurie kasdien treniruojasi, ruošiasi įvairiems scenarijams ir yra pasirengę užtikrinti šalies saugumą. Be to, kiekvienas galime prisidėti prie savo krašto saugumo – svarbu domėtis, šviestis, žinoti, kaip galėtume elgtis konkrečioje situacijoje, ir šiomis žiniomis dalytis su aplinkiniais.