Europarlamentaras piktinasi, kad Lietuvos istoriją perrašinėjanti policija pila pamazgas ant valstybės

Europos Parlamento narys, buvęs Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis pasibaisėjęs, kad Lietuvos istoriją perrašinėjanti policija pila pamazgas ant valstybės, ir piktinasi, kad niekas tam neduoda atitinkamo atkirčio.

Išleista policijos lėšomis

Praėjusią savaitę kilo pasipiktinimo banga paaiškėjus, kad knygas apie savo istoriją leidžianti Lietuvos policija ją iliustruoja sovietinių milicininkų prisiminimais. Pradėtos leisti Lietuvos policijos istorijos, pavadintos “Angelo sargo skrydžiu”, pirmajame leidinio tome, kuris skirtas 1988-1990 metams, daugelis pateiktų faktų atspindi sovietinių okupantų požiūrį į žmones, kovojusius už Lietuvos laisvę.

Europos Parlamento narys V.Landsbergis vakar išplatintame pareiškime ragina į tokius išpuolius, “kaip Sąjūdžio ir viso Lietuvos Atgimimo šmeižtas policijos knygoje, kurioje remiamasi sovietų milicijos protokolais ir mušusių demonstrantus milicininkų atsiminimais, atsakyti be vinguriavimų”.

Atsiprašė tik formaliai

Prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad toks istorijos perrašinėjimas - “didelis akibrokštas Lietuvos visuomenei ir piliečiams, branginantiems atsiminimus apie Atgimimo laikotarpį ir Sąjūdžio veiklą. Anot šalies vadovo, policijos kronikoje pateikta Lietuvos žmonių kovos už laisvę interpretacija “liudija apie šio leidinio autorių pilietiškumo stoką”. V.Adamkaus manymu, asmeniniai vertinimai, iškraipantys Lietuvos istoriją, neturėtų būti publikuojami už valstybės lėšas.

Policijos departamentas penktadienį oficialiai atsiprašė už laisvės gynėjus juodinančią knygą, tačiau iš atsiprašymo teksto matyti, kad pareigūnai laikosi ankstesnės pozicijos, kad mitingavę demokratijos aktyvistai tebuvo chuliganiškai nusiteikę asmenys.

Iš neturėjimo ką veikti?

Knygos įžanginį žodį parašė dabartinis policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius.

“Iš tikrųjų visuomenės aistros, kurios paprastai nurimdavo žiemą, kai stumdytis mitinguose tiesiog nesmagu, vėl užvirdavo pavasarį ir tęsėsi iki vėlyvo rudens. Pramogų tuomet buvo nedaug: trys kanalai, vienas kitas koncertas... Teatrai - gastrolėse, knygų vasarą nuolat neskaitysi, užsienio kelionės - iš fantastikos srities (...). Tad mitingai, demonstracijos daugeliui, ypač jaunimui, buvo ne tiek pilietinė pareiga ar politinė būtinybė, kiek galimybė padūkti, išsirėkti, nebaudžiamai keiksnoti valdžią, pasijusti savo šalies likimo sprendėjais, pagaliau - susitikti su draugais”, - taip knygoje aiškinama, kodėl žmonės 1988 metais pradėjo rinktis į Sąjūdžio mitingus.

Įvykių liudininkai puikiai prisimena, kaip 1988 m. rugsėjo 28-ąją tuometė Vidaus reikalų ministerijos vadovybė, pasitelkusi į pagalbą SSRS vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės pulką, jėga išvaikė į Gedimino aikštę palaikyti badaujančių Lietuvos laisvės lygos aktyvistų suplūdusius žmones, o kitą ankstyvą rytą milicininkai sumušė badautojus.

Įvykiai traktuojami kaip kam patogiau

Šis įvykis buvo pramintas “bananų baliumi”, po jo buvo priverstas atsistatydinti tuometis Lietuvos komunistų partijos vadovas Ringaudas Songaila. Policijos istorijoje apie “bananų balių” įvykiai pakeisti pastarosios įstaigos labui.

Knygoje “atskleidžiama”, kad Gedimino aikštėje siautėjo chuliganai, kurie mėtė butelius ir akmenis, tyčiojosi iš pareigūnų, todėl milicininkai ir vidaus kariuomenės kariai “išlieję ilgai kauptą pyktį ant mitinguotojų, vanoję žmones į kairę ir į dešinę”.

Protestavusių prieš sovietų valdžią Lietuvos piliečių teiginiai, kad jie buvo sumušti, čia paneigiami milicininkų žodžiais. Anot jų, badautojai ir kiti mitinguotojai - ne kas kita kaip provokatoriai, chuliganai, melagingai liudiję asmenys.

BNS, KD inf.