Ar Šalčininkai – Dzūkija?

Atsakymų į šiuos ir kitus visuomenės diskusijas vis įplieskiančius klausimus „Kauno diena“ ieško su Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) pirmininke, etnomuzikologe doc. dr. Dalia Urbanavičiene.

Viena iš pagrindinių tarybos veiklos krypčių – etnografinių regionų tapatybės išsaugojimas. Taryba tvirtina ir Lietuvos etnografinių regionų žemėlapį, nustatydama santykines jų ribas. Regionai yra penki: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Suvalkija (Sūduva), Mažoji Lietuva ir Žemaitija, bet netyla diskusijos dėl poreikio įtvirtinti ir šeštąjį – Vilniaus krašto.

Susidomėjimas auga

– Visų pirma, ar šiuolaikinėje visuomenėje dar svarbi etnografinių regionų tapatybė? Juk esame gana susiniveliavę, tautinių drabužių nedėvime, tarmiškai mažai kas moka ir dar mažiau kas kalba.

– Naujausios tendencijos rodo, kad Lietuvoje etnografinių regionų tapatybės suvokimas labai stiprėja, regionai svarbūs ir kitose Europos šalyse.

Regioninė savimonė, grindžiama savo krašto savitumo suvokimu, itin stipriai suburia žmones. Tai akivaizdžiai stebime ir Lietuvoje. Štai šiemet vyks jau septintoji moksleivių etninės kultūros olimpiada. Stebime, kad vis daugiau moksleivių ne tik nemažai žino apie etnografinius regionus, bet ir didžiuojasi apsirengdami savo regiono tautiniu kostiumu, kalba tarmiškai.

Kartais įvyksta tiesiog stebuklas, kai tarmiškai šnekėti išmoksta net ir tie, kuri neturi tos tarmės savo aplinkoje, pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno moksleiviai. Mažosios Lietuvos tarmė iš viso išnykusi kartu su čia gyvenusiais žmonėmis, bet ir jos išmokstama. Šilutėje yra net mokyklėlė, kur jos mokoma. Ji sulaukia didžiulio susidomėjimo, taip pat ir suaugusiųjų.

Pozicija: pasak D. Urbanavičienės, EKGT narių nuomonė vienareikšmė: Vilniaus krašto etnografiniam regionui nėra jokio pagrindo, jis – Lenkijos okupacijos padarinys. V. Chornos / Seimo kanceliarijos nuotr.

Etnografinių regionų išsaugojimo pranašumas – dar ir toks, kad tai gali prisidėti prie turizmo plėtros. Užsienio šalyse tuo plačiai naudojamasi, žmonės vyksta susipažinti būtent su vieno ar kito regiono ypatybėmis. Lietuvoje turizmas taip pat eina ta kryptimi, pavyzdžiui, kviečiama keliauti Baltų kelio maršrutais. Etnografinių regionų ypatybėmis grindžiamos Kultūros paso programos moksleiviams. Iš etnografinių regionų tapatybės susideda visos Lietuvos tapatybė.

Seimo ką tik priimtame Kultūros politikos pagrindų įstatyme tarp uždavinių irgi minimas etnografinių regionų tapatybės puoselėjimas. Ne veltui ir ES yra Europos regionų komitetas. Deja, Lietuva ten nelabai atstovauja mūsų regionams (tik atskiroms savivaldybėms), nes mūsų apskritys – dirbtinės, praradusios net administracinio regiono statusą, negali prilygti į istorines ir kultūrines ypatybes atsiremiantiems regionams.

Kartais įvyksta tiesiog stebuklas, kad tarmiškai kalbėti išmoksta net ir tie, kurie neturi tos tarmės savo aplinkoje, pavyzdžiui, Vilniaus, Kauno moksleiviai.

– Pagal kokius kriterijus nustatomos etnografinių regionų ribos?

– Etnografinio regiono apibrėžtis, kaip įteisinta ir Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme, labai aiškiai remiasi tuo, kad tai yra „istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas“. Svarbu, kad nekiltų pagundos spręsti, kas yra etnografinis regionas, vadovaujantis kažkada – viduramžiais ar XX a. – buvusiomis istorinėmis administracinių darinių ribomis, kurios dažnai prasilenkia su savitais kultūriniais regioniniais požymiais.

Išskirti nereikia

– Daugiausia aistrų kelia kai kurių autoritetingų istorikų, tarp jų ir Alfredo Bumblausko, siūlymai įteisinti Vilniaus krašto etnografinį regioną, o EKGT kritikuojama, kad etnografinius regionus traktuoja tik kaip senųjų baltų genčių kažkada apgyvendintas teritorijas, ignoruodama Lietuvoje nuo seno gyvenusias kitas tautas. Ar tikrai Vilniaus kraštas neišsiskiria iš Dzūkijos ir Aukštaitijos, kurioms dabar priskirtas?

– Diskusijai šia tema praėjusių metų pabaigoje EKGT skyrė beveik visą posėdį. Pakvietėme įvairių sričių mokslininkų, o ir pačioje taryboje atstovaujama įvairioms etninės kultūros sritims. Visų nuomonė buvo vienareikšmė: Vilniaus krašto etnografiniam regionui nėra jokio pagrindo, jis – Lenkijos okupacijos padarinys.

Situacija: naujausios tendencijos rodo, kad Lietuvoje etnografinių regionų tapatybės suvokimas labai stiprėja, regionai svarbūs ir kitose Europos šalyse. Regimanto Zakšensko nuotr.

Etnologiniai tyrimai rodo, kad nuo seno čia daugiausia gyventa lietuvių. Ne kartą pati buvau ekspedicijose šiame krašte ir žmonės pasakojo, kiek jie nukentėjo per lenkų okupaciją, karo ir pokario metais. Armija Krajova prievarta liepdavo imti lenkišką pasą, kas nesutikdavo – nušaudavo, o kartais imdavosi ir masinio lietuvių genocido, kaip kad Dubingių žudynėse 1944 m. Lenkijos okupacijos metais buvo uždarytos lietuviškos mokyklos, verčiama eiti į lenkiškas, visur – bažnyčioje, valdžios įstaigose, viešose erdvėse – kalbėti lenkiškai. Sovietmečiu lenkiškos mokyklos paliktos, o lietuviškos neatkurtos – tuomet toliau vyko polonizavimo, taip pat ir rusinimo politika.

Tyrimai rodo nuolatinę šios teritorijos gyventojų savęs priskyrimo prie kurios nors etninės grupės kaitą. Kiek būdama ekspedicijose su jais kalbėjausi, vyravo tuteišių tarmė, kuri yra lietuvių, baltarusių, mažiau lenkų kalbų mišinys. Yra daugybė dainų, kurių vienas posmas – lietuviškas, kitas – tuteišių kalba, taip pat yra dainų, tarsi išverstų iš lietuvių kalbos, bet melodika ta pati, būdinga dzūkams. Visa tai atskleidžia, kad, pavyzdžiui, Šalčininkų rajono tapatybė – dzūkiška. Tai patvirtina ir baltistų tyrimų išvados apie šio krašto vietovardžius ir kitus senuosius kalbinius dalykus.

Girdėjau, kad Vilniaus krašto kaip atskiro regiono idėjos puoselėtojai bandė sužinoti, kuo išsiskiria Vilniaus kraštas, pasitelkdami net dirbtinį intelektą. Tačiau surado vienintelį išskirtinumą – Vilniaus verbas. Tačiau tai ne regiono, o lokalinė ypatybė, o tokio lokalinio išskirtinumo pavyzdžių galima rasti įvairiose Lietuvos vietovėse, tačiau tai nereiškia, kad jas dėl to reikėtų skelbti atskirais regionais.

Dirbtinis intelektas Vilniaus krašte surado ir kitų su etnine kultūra mažiau susijusių pavyzdžių – įvairių architektūros paminklų, Aušros vartų Marijos paveikslą ir pan. Tačiau jei Vilniaus kraštą pretenduojama sieti su lenkų tapatybe, kyla klausimas, kiek šiuose pavyzdžiuose yra lenkiškumo, nes daugelio jų analogų Lenkijoje nėra. Jie susiję ne su etnokultūra, o daugiau atspindi bendruosius kultūros paveldo požymius.

Be to, kai bandoma apibrėžti siūlomo Vilnijos regiono ribas, to padaryti nepavyksta, nes lenkų yra ir Kėdainiuose, ir Vandžiogaloje. Beje, ir šias vietoves bandoma tarsi išbraukti iš Aukštaitijos siekiant rekonstruoti vadinamąjį Liaudos istorinį regioną. Istorikė Barbara Stankiewicz viešai skaitytoje paskaitoje, atsakydama į klausimą, kokios būtų siūlomo Vilniaus krašto ribos, užsiminė, kad jos galimai siekia netgi Žemaitiją. Kaip tuomet turėtų jaustis šioje teritorijoje gyvenantys aukštaitiška tapatybe besididžiuojantys vandžiogališkiai, kėdainiškiai, širvintiškiai, molėtiškiai, „cikriniai“ dzūkai ir kiti vietos regionine savimone pasižymintys žmonės?

Taigi viskas dirbtina ir nėra jokio pagrindo išskirti Vilniaus kraštą į atskirą etnografinį regioną.

Daugiatautiškumo nestinga

– Vis dėlto ar, kaip viešai skelbia ne vienas istorikas, neignoruojame, kad Vilniaus kraštas buvo daugiatautis ir daugiakultūris?

– EKGT tinklalapyje apžvelgta, kaip formavosi etnografiniai regionai per 2 tūkst. metų. Įvairių įtakų buvo begalė. Mūsų dainose dažnai minima upė Dunojus ar Dunojėlis, nes su to regiono tautomis siejo Gintaro prekybos kelias, turėjome daug ryšių su dakais ir kitomis Pietų kultūromis. Akademikas Eugenijus Jovaiša daug dėmesio skyrė sūduvių kelionėms iki pat Viduržemio jūros, taip pat kitiems aisčių ryšiams – iš čia Lietuvos piliakalniuose begalė romėnų monetų. Pajūryje būta sąveikos su vikingais, gana didelė germanų įtaka skalviams ir kitoms baltų gentims.

Tad įvairių įtakų būta nuolat, tačiau visuma, kuri susiformuoja etnografiniame regione, savita ir būdinga būtent tam regionui. Taip, juose gyvena, kai kur – nuo seno, ir kitų tautų. Pavyzdžiui, pažymime, kad Trakuose gyvena karaimai, o tai yra istoriškai susiformavusi lokalinė šio krašto ir visos Dzūkijos ypatybė.

Tačiau Vilniaus kraštas – kas kita. Daug jo išvaikščiojau ir čia gyvenantys žmonės patys sako: nežinau, kas esu, turiu ir lenkų, ir gudų, ir lietuvių, ir kitų tautų kraujo, esu tuteišis. Niekur kitur Lietuvoje tokia tapatybė kaip tuteišiai nėra susiformavusi, bet toks savivardis dar būdingas Baltarusijos, Ukrainos teritorijoms, kurios taip pat patyrė Lenkijos okupaciją. Tačiau viena, kaip žmogus identifikuoja, kokią turi regioninę savimonę, ir visai kita – išskirti teritoriją, kuri pasižymi tam tikromis ypatybėmis.

Puikiai žinome, kad tam tikrais istoriniais laikotarpiais mūsų šalyje vyko stipri polonizacija, aukštuomenė Lietuvoje daugiausia tapo lenkakalbė: pavyzdys gali būti kad ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris užaugo nekalbėdamas lietuviškai. Tačiau vien pagal tą požymį, kad kažkas ar tam tikros bendruomenės tam tikrose vietovėse kalba lenkiškai, neišskiriami atskiri etnografiniai regionai.

Oficialu: 2023 m. patvirtintas patobulintas Etnografinių regionų žemėlapis. Regionai yra penki: Aukštaitija, Dzūkija (Dainava), Mažoji Lietuva, Suvalkija (Sūduva) ir Žemaitija. Didmiesčių – Vilniaus ir Kauno – dabartines teritorijas nutarta išskirti kaip nepriklausančias etnografiniams regionams. ekgt.lt iliustracija

Taip yra ir kitur. Etnologas dr. Vytautas Tumėnas EKGT posėdyje pabrėžė, kad valstybiniu lygiu įtvirtinant etnografinį regionavimą nė vienoje šalyje neišskiriami tautinių mažumų gyvenami kraštai. Štai Lenkijoje, Punsko krašte, gyvena daug lietuvių, Estijoje yra švedų ir suomių gyvenamų regionų, bet etnografiniame regionavime tai neatsispindi. Etnografiniai regionai išskiriami pagal architektūros, tautinių drabužių, folkloro savitumą. O, pavyzdžiui, nagrinėjant Vilniaus krašto lenkų ansamblių tautinius drabužius pastebėta, kad dažniausiai jų dalyviai aprengiami iš Lenkijos atvežtais kostiumais, tai nevietiniai kostiumai.

Be to, etnografiniai regionai Lietuvoje išskiriami pagal XIX–XX a. etnografinius duomenis, o Vilniaus kraštą siūloma išskirti pagal XXI a. Kaip pastebėjo EKGT nariai, jei būtų remiamasi vien tik šiandienos nuomonėmis, ir Visagino kraštas galėtų reikalauti būti išskirtas kaip atskiras etnografinis regionas.

– Ką atsakytumėte kritikams, kad dėl Vilniaus krašto nepaisote net autoritetingų istorikų nuomonės?

– Žvelgiant vien istoriko žvilgsniu galima labai suklysti. Nereikia painioti istorinių ir etnografinių regionų sąvokų. Siūlymai dėl Vilniaus krašto nepagrįsti ir dėl to, kad tarp etnografinių regionų bandoma įterpti visiškai kitokio pobūdžio regioną – istorinį, kurio istorija pasižymėjo didžiuliu okupaciniu poveikiu.

Etnoregionavimas – labai specifinis, jį reikia išmanyti, o daugiakultūriškumas čia nėra argumentas, pagal tai etnografiniai regionai neišskiriami, ir ne tik Lietuvoje. Svarbu ir tai, kad etnoregionavimo samprata yra mokslinė, o ne politinė.

– Vis dėlto ar įmanoma, kad politiniai argumentai būtų stipresni už etnoregionavimo ekspertų ir Vilniaus krašto regionas būtų įteisintas? Beje, kaip vertinate baimes, kad tai skatintų separatistines nuotaikas? Juk, pavyzdžiui, Žemaitija ar Mažoji Lietuva dėl to nepradėjo reikalauti autonomijos.

– Mažoji Lietuva ar Žemaitija yra viena, o siūlomas Vilniaus krašto regionas – kita: jau dabar yra pastebima, kad savivaldybių lygmeniu šiame krašte prioritetiškai remiamos lenkiškos mokyklos ir ikimokyklinės įstaigos, o lietuviškos – diskriminuojamos. Tokios tendencijos galėtų sustiprėti suteikus Vilniaus kraštui regiono statusą, o tai pavojinga net nacionalinio saugumo atžvilgiu. Prisiminkime autonomininkų reikalavimus paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atgavimą.

Margiausia apskritis

– Kauno apskrityje yra ir Žemaitijos, ir Aukštaitijos, ir Dzūkijos, ir Suvalkijos regionų teritorijų. Būta diskusijų, kad gal reikėtų atskirti Kauno etnografinį regioną su istoriniu Liaudos kraštu. Ar tai turi pagrindo?

– Apskritimis, deja, Lietuva suskirstyta neatsižvelgiant į etnografinių regionų ribas.

Apie Liaudos regioną esame kalbėję EKGT, bet jis būtų visiškai dirbtinis, neturintis gilaus mokslinio pagrindo. Jo romantizuotą legendą iš esmės sukūrė lenkų rašytojas Henrikas Senkevičius, o lietuviškoje Vikipedijoje pateiktas straipsnis apie Liaudos istorinį regioną papildytas lenkų sudarytu šio istorinio regiono menamų ribų žemėlapiu. Beje, šiame žemėlapyje rasime ir regioną Suwalszczyzna, apimantį ne tik mūsų etnografinį Suvalkijos (Sūduvos) regioną, bet ir plačiau – iki pat ribos Neries upe, o už jos šiauriau pažymėtas Vakarų Vilnijos regionas (Wileńszczyzna Zachodnia) su Ukmerge, Anykščiais ir kt. Matyt, būtent šiuo žemėlapiu vadovaujasi minėta istorikė B. Stankiewicz, kalbėdama apie Vilniaus krašto ribas, – į jas akivaizdžiai patenka ir Kaunas.

Grįžtant prie Kauno apskrities, joje gana aiškiai atpažįstame, kad Užnemunė – daugiau Suvalkijos (Sūduvos) dalis, o kitas Nemuno krantas – prie Aukštaitijos, tačiau Raseinių rajonas, be abejonės, priklauso Žemaitijai, o dar vienas Kauno apskrities šonelis, prie Kaišiadorių, labiau siejasi su dzūkais.

– Kodėl naujausiame etnografinių regionų žemėlapyje išskirti du didmiesčiai – Kaunas ir Vilnius, o Klaipėda ar Šiauliai – ne?

– Kai 2021 m. ir 2023 m. tobulinome šį žemėlapį, daug diskutavome, nes ypač Vilnius neturi konkretaus etnografinio regiono požymių, jau seniai viskas susimaišę. Pokariu čia daug kas suvažiavo iš kaimų, nes žmonės bėgo nuo kolūkių, nuo ištrėmimo į Sibirą. Visas Vilnius staiga tapo įvairiomis tarmėmis kalbančiu dideliu lietuvišku kaimu. Visose valstybėse sostinės yra margos. Kaunas irgi turi panašių požymių, nes kurį laiką buvo laikinoji sostinė.

Padarėme išlygą, kad šie du didmiesčiai nepriskiriami etnografiniams regionams, išskyrus juose esančias saugomas teritorijas: Vilniuje – Verkių ir Pavilnių parką, Kaune – Kauno marių regioninio parko dalį, nes pagal Saugomų teritorijų įstatymą tokiose teritorijose reikia paisyti etnografinių regionų architektūros, kraštovaizdžio ir kitų ypatybių.

Šiauliai – ribinė teritorija tarp aukštaičių ir žemaičių. Yra net legenda, kad viena jų gatvė skiria žemaičius ir aukštaičius. Šiauliečiai nėra pametę savo tapatybės, turi savo tarmę.

Klaipėda turi labai ryškių Mažosios Lietuvos pėdsakų ir klaipėdiškiai – tikrai nėra žemaičiai. Nuvykęs į Klaipėdos kraštą iš karto pajunti, kad ir pastatai, ir visa kita čia alsuoja Mažosios Lietuvos tapatumu.

Beje, Mažojoje Lietuvoje EKGT narys etnologas dr. Žilvytis Šaknys darė įdomų tyrimą: dukart penkiolikos metų skirtumu čia pakartotos gyventojų apklausos. Kaip žinome, po šiame regione vykdyto sovietinio genocido vietos gyventojų beveik nebeliko, vėliau čia žmonių suvažiavo iš visur – ir žemaičių, ir dzūkų, ir suvalkiečių, taip pat rusų. Pirmoje apklausoje į klausimą, kokiame regione jūs gyvenate, daug kas atsakė net nežiną, o į klausimą, kokia jų regioninė tapatybė, nurodė esąs dzūkas, žemaitis ar kt. Kai to paties paklausė po penkiolikos metų, daug kas, ypač jaunimas, sakė, kad gyvena Mažojoje Lietuvoje, o į klausimą, kas esąs, atsakė – lietuvninkas, nors ir neturi tokių šaknų. Taigi etnoregioninė savimonė yra formuojamas dalykas. Tai didelis kultūros puoselėtojų, kultūros centrų nuopelnas, kad ji Mažojoje Lietuvoje tarsi atgimė ir gerokai sustiprėjo.

– Girdėti nemažai kritikos, kad etnografinių regionų žemėlapis netikslus, kad nereikėtų brėžti aiškių ribų, o paribines teritorijas galima būtų žymėti kokiais nors persidengiančiais brūkšneliais. Pavyzdžiui, veliuoniškiai piktinasi priskirti prie Žemaitijos.

– Žemėlapį EKGT užsakymu dar 2003 m. sudarė etnologas dr. Ž. Šaknys ir dabar jau a. a. geografas dr. Danielius Pivoriūnas, apibendrindami informaciją iš daugiau nei 200 etnografinių žemėlapių (tarmių, tautinių drabužių, etnoarchitektūros ir kt.).

Žemėlapyje pažymėtos etnografinių regionų ribos yra santykinės, nes tarp regionų esančios maždaug 10–15 km plotą apimančios ribinės vietovės pasižymi regioninių požymių susipynimu.

Veliuoniškiams pritarčiau, nes tai rodo ir mano, ir kitų mokslininkų tyrimai. Tačiau, norint pakeisti dabartinį žemėlapį, reikėtų išsamesnių diskusijų, praverstų ir vietos žmonių iniciatyva, kreipimasis į tarybą.

– Ar EKGT neplanuoja svarstyti kokių nors pokyčių Lietuvos etnografiniame žemėlapyje?

– Ne taip seniai jį koregavome, išskirdami Vilnių ir Kauną, pažymėjome istorinę Mažosios Lietuvos ribą, be to, suderinę su žemėlapio kūrėju dr. Ž. Šakniu, vis pakoreguojame kai kurias ribas seniūnijų lygmeniu.

Kaip rodo dr. Almos Ragauskaitės disertacija apie regioninę savimonę, yra šiek tiek pagrindo išskirti Žiemgalą, kur yra savitumų ir tarmėje, ir papročiuose, o dabartinį atgimstančios žiemgališkos savimonės augimą parodo įvairių renginių ir organizacijų, įmonių, draugijų, klubų, parduotuvių ir pan. pavadinimai.

Etnografiniuose regionuose išryškėja ir tam tikrų subregionų ypatybės, todėl EKGT regioninis padalinys – Aukštaitijos taryba – ilgą laiką netgi buvo susiskirsčiusi subregioniniu principu: Žiemgala, Sėla, Nalšia ir pan. Taip pat galima Suvalkijoje (Sūduvoje) išskirti kapsus ir zanavykus, Žemaitijoje – pietų ir šiaurės žemaičius ir t. t. Visa tai laukia papildomo darbo ateityje, diskutuojant apie etnoregionavimo ypatumus.