Apie politinę atsakomybę, Europos žaliąjį kursą, visuomenės pasirengimą pokyčiams ir tai, kokių sprendimų Lietuvai reikia jau dabar, „Žinių radijo“ laidoje „Girdžiu tavo nuomonę“ diskutavo aplinkosaugos ekspertė Ieva Budraitė (toliau – I. B.) ir Europos Parlamento narys Aurelijus Veryga (toliau – A. V.).
– Neseniai publikavote straipsnį, kuriame įvardijote, kas kaltas dėl klimato kaitos. Kodėl pasirinkote įvardyti konkrečias pavardes ir personalizuoti atsakomybę, o ne kalbėti apie sistemą?
– I. B.: Man atrodo, kad abstraktumas, kai kalbame apie tai, kas lemia tam tikrų reiškinių priežastis ir pasekmes, mus ir veda į delsimą. O delsimas būtent šioje srityje – klimato krizės suvaldymo srityje – yra esminis momentas. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl pastarosiomis dienomis daugelyje Europos šalių buvo ne šiaip karštas periodas, o laikas, nulėmęs kasdienio gyvenimo sutrikimus. Dalis tų sutrikimų išprovokavo ir priešlaikines mirtis.
Pasirodė naujausia statistika iš Nyderlandų, Prancūzijos ir Belgijos. Ji rodo, kad per šią kaitros bangą buvo prarasta 3700 gyvybių. Kitaip tariant, tiek žmonių žuvo būtent dėl to, kad valstybės nėra prisitaikiusios prie tokių orų ekstremumų.
O prisitaikymą lemia politiniai sprendimai – žmonių sprendimai, kam skirti didžiąją biudžeto dalį, kada tai padaryti, kokiomis konkrečiomis priemonėmis, galbūt prioritetu iškeliant kitas temas. Visi šie veiksmai turi pavardes.
Savo tekste Lietuvos atveju išvardijau Vyriausybių vadovų pavardes, o pasaulio mastu – prezidentus, priklausomai nuo to, kaip konkreti valstybė yra valdoma. Man atrodo, kad turime kalbėti būtent apie tai, kas sukelia esmines priežastis. Negalime šios temos nurašyti vien meteorologiniam aptarimui. Nepaisant to, kad orai atvėso ir sulaukėme liūčių, tai nereiškia, kad karščio bangos nepasikartos.
– Ar nemanote, kad kaltindama konkrečius politikus rizikuojate supaprastinti labai sudėtingą klimato problemą?
– I. B.: Manau, kad tai kaip tik provokuoja analizuoti konkrečius sprendimus. Galbūt dalis žmonių įsivaizduoja, kad klimato adaptacijai reikalingi konkretūs žingsniai, atskiri teisės aktai ar reglamentai, tačiau ši problematika yra kompleksinė.
Kai kalbame apie prisitaikymą prie klimato kaitos, kalbame ir apie sveikatos sektoriaus reformą, ir apie miestų planavimą, ekonomiką, energetiką, mokesčių sistemą bei daugybę kitų sričių. Kiekvienas Vyriausybės priimamas sprendimas turėtų būti vertinamas per šią prizmę. Negalima įsivaizduoti, kad tai yra kažkoks atskiras darbų paketas.
– Gal konservatyvesnė dešinė pakankamai rimtai žiūri į klimato kaitą?
– A. V.: Žiūrint, ką laikysime konservatyvesne dešine ir ką turime galvoje kalbėdami apie klimato kaitą. Manau, kad šioje diskusijoje Ieva pasirinko labai įdomų kampą, nes didžioji dalis diskusijų iki šiol vykdavo apie klimato kaitos stabdymą.
Su tuo buvo susiję daug sprendimų, kurie pridarė nemažai žalos Europos ekonomikai. Galime rasti daug įvairių pavyzdžių. Vienas jų – atominės energetikos atsisakymas, kuris vėliau privedė prie gamtinių dujų deginimo norint gaminti elektros energiją, ir panašūs dalykai.
Tačiau mane maloniai nustebino kitas kampas, apie kurį dar tik pradedama aktyviau diskutuoti, – adaptacija ir prisitaikymas prie klimato kaitos. Čia visiškai sutinku, kad padaryta per mažai. Didžioji dalis energijos ir pinigų buvo metama tam, kad klimato kaita būtų stabdoma. Kiek realistiška tai padaryti – jau kitas klausimas.
Europa, nusirengdama paskutinius marškinius, prarasdama konkurencingumą ir išvarydama savo gamybą į trečiąsias šalis, kurioms šie dalykai visai nerūpi, galiausiai nebūtinai sumažina taršą. Tų pačių anglies dioksido išmetimų ne tik nesumažėja, bet kai kuriais atvejais jie net išauga.
Jei kalbame apie prisitaikymą, sutinku, kad reikia galvoti, kaip prisitaikyti, ir turėti pragmatišką požiūrį. Tai nėra nei kairės, nei dešinės klausimas – tai visų politikų reikalas.
– Kaip manote, ar Lietuva aklai nekopijuoja Europos Sąjungos sprendimų, neįvertindama savo situacijos?
– A. V.: Priklauso nuo to, ką laikysime aklu kopijavimu. Nemaža dalis politikos ateina iš Europos Sąjungos – per Europos Sąjungos institucijų, Parlamento, Komisijos sprendimus, taip pat per tam tikrus finansinius mechanizmus, kuriais valstybės naudojasi prisitaikydamos ar keisdamos savo šildymo sistemas.
Juk ir Lietuva subsidijuoja saulės elektrinių įrengimą, plečia vėjo energetiką. Nevadinčiau to kopijavimu – tai tiesiog bendra Europos Sąjungos politika.
Lietuva, būdama šalia nedraugiškų valstybių, turi įsivertinti dar vieną aspektą – saugumą, ypač jei kalbame apie apsirūpinimą šiluma žiemos laikotarpiu. Todėl mes ne aklai kopijuojame Europos Sąjungą, o vertiname ir savo saugumo poreikius.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai