Antro šanso metamorfozės: siūlų likučiai tampa mielais žaislais

Puikus būdas pailsėti

Vilija pasakoja, kad anksti išmoko megzti – kaip ir dauguma šiandien į šeštą dešimtį įkopusių moterų. Gyvenime visokių etapų buvo – tai megzdavo ką nors, tai užmiršdavo šį užsiėmimą. Gimus dukroms, joms laikas nuo laiko ką nors numegzdavo, vėl užmiršdavo...

Prieš porą metų viena iš dukterų gimtadienio proga mamai padovanojo gyvūnų mezgimo kursus. Tai buvo, anot Vilijos, internetiniai kursai anglų kalba – prisijungi internetu, gauni vaizdo įrašus, aiškinimus, kaip ir ką reikia daryti, ir išmoksti.

„Didžiausias iššūkis buvo, kad jie vyko anglų kalba, o aš geriau moku kitą užsienio kabą. Bet kažkaip persilaužiau ir išmokau, – pasakoja moteris. – Pirmas mano numegztas gyvūnas buvo šuo – jis iki šiol pas mane namuose tupi. Ilgiausiai sugaišta jį mezgant, daugiausiai vargta. Kalba angliškai, schemos irgi angliškai... Pats mokymosi procesas buvo įdomus: susistabdai vaizdą, susiskaičiuoji, kiek akių autorė ant virbalų rodo, kiek pas tave, tada suki vaizdą atgal, nagrinėji, kodėl pas tave mažiau, kur ką pametei, ką ne taip padarei.“

Numezgė pirmą šunį, po to pasipylė visi kiti žvėriukai, nes pajautė, kad gali. Taip ši Vilijos veikla tapo pomėgiu, atsipalaidavimu nuo pagrindinio darbo.

„Man mezgimas – atsipalaidavimas, atsijungimas, poilsis, laisvalaikio praleidimas. Mezgant smegenys irgi dirba, tačiau visai kita kryptimi nei paprastai. Atsipalaiduoti visiškai negali, nes reikia skaičiuoti akis, tačiau psichologiškai tai visiškai atjungia nuo darbo, vaikų problemų ar kitų rūpesčių. Čia panašiai kaip turistiniai žygiai per atostogas: tu atsipalaiduoji, nors, atrodo, nuovargis yra, bet jis kitoks. Mezgimas – puiki priemonė sumažinti stresą“, – sako pašnekovė.

Prasmė: niekam nebereikalingus siūlus V. Krasauskienė paverčia jaukiais žaislais, dovanojančiais daug teigiamų emocijų vaikams ir suaugusiems. / V. Krasauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Siūlus reikia paruošti

Pradėjus megzti gyvūnus, visi siūlų likučiai, seniai dūlėję namuose, greitai buvo sunaudoti. Tada draugai ir pažįstami siuntė, ką turėjo.

Dabar Vilija siūlų randa feisbuko „Antro šanso“ ar mezgėjų grupėse, kurie jai tinka – kartais juos atiduoda, kartais parduoda pigiau. Laikas nuo laiko pažįstami atneša kokį megztuką išsiardyti.

„Man svarbiausia, kad siūlai būtų gyvūnų kailio spalvos, – sako kūrėja. – Nelabai noriu sintetinių siūlų, nepatinka man tie pliušiniai, iš kurių dabar daug kas mezga – ne mano siūlas. Man tinka vilna, pusvilnė, medvilnė. Kadangi mezgu gyvūnus, tai noriu, kad jie atrodytų natūralūs.“

Dauguma siūlų pirmiausia keliauja į šaldiklį – jei juose būtų koks kandies kiaušinėlis ar lervutė, kad žūtų. Vilija prisimena, kad jos vyrui pirmą kartą buvo šokas, kai atidarė šaldytuvą, o ten – pilnas šaldiklis siūlų. Po šaldymo siūlus reikia išvynioti, išskalbti, išdžiovinti, susukti atgal ir tada jie jau būna paruošti tapti nauju gyvūnu.

„Pernai surengėme akciją – mezgiau onkologinėmis ligomis sergantiems ir Kaune gydomiems vaikams kiškučius: aš dovanojau savo darbą, akciją rėmusios moterys atsiuntė man visokių siūlų likučių. Metras vieno siūlo, metras kito – megzti tai netrukdo, su tais galiukais dažniausiai ir žaidžiu“, – pasakoja pašnekovė.

Pradžia: pirmasis Vilijos numegztas žaislas iki šiol gyvena jos namuose. / V. Krasauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas – vis kitoks

Numegzti nedidelį gyvūną Vilijai užtrunka apie tris vakarus. Didesniam prireikia ir dviejų–trijų savaičių.

Dažniausiai pagal aprašymą numezgama gyvūno išklotinė, po to ji susiuvama. Kartais būna, kad kojas reikia numegzti atskirai ir po to prisiūti. Mezgimo rašto kažkokio nėra, tačiau reikia nuolat stebėti, kad kažkur nenukreivotum, kad koja nebūtų kreiva ar ausis ne tokia.

Mezgiau kiškučius onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams: aš dovanojau savo darbą, akciją rėmusios moterys atsiuntė man visokių siūlų likučių.

„Aprašymus turiu daugumos žaislų, kuriuos mezgu, tačiau gyvenime aš mėgstu eksperimentuoti, megzdama mėgstu ką nors pridėti, nuimti, padaryti kitaip, pakeisti, ką nors įdomesnio sugalvoti. Kai esi parpratęs patį procesą, gali fantazuoti, – sako Vilija. – Ką megsiu, sugalvoju pasižiūrėjusi į siūlus, kokių turiu – matant jų sudėtį, storį, spalvas, gimsta idėja. Arba numezgu du arklius ir pagalvoju, kad dabar norėtųsi ko nors mažesnio – gal kačiuko, gal kiškio, gal anties. O gal apskritai ką nors naujo pabandyti, kad nebūtų rutinos.“

Sudėtingiausia jai buvo megzti patį pirmąjį šunį, kai dar tik mokėsi, ir jau vėliau juodus šunis, nes vakarais megzti iš juodų siūlų yra  fiziologiškai sudėtinga – sunku matyti ir skaičiuoti akis. Daugiau juodų siūlų, bent jau tamsiuoju paros metu, sako neimanti.

Kiekvienas Vilijos numegztas žaislas – kitoks. Jų neįmanoma numegzti vienodų vien dėl to, kad siūlai vis kitokie. O ir pačios nuotaika, emocijos skirtingos. Kiekvienas žaislas turi savo charakterį ir širdelę viduje, kurią vyresnioji 22-ejų Vilijos dukra Aistė nuneria vąšeliu ir kurią pačiupinėjus žaislo krūtinę galima apčiuopti. Ši idėja kilo mezgant kiškučius vėžiu sergantiems vaikams.

V. Krasauskienės asmeninio archyvo nuotr.

„Aš įdedu į šiuos darbelius visą širdį. Nusprendėme, kad reikia į kiekvieną žaisliuką įdėti širdį ir tiesiogine prasme“, – sako pašnekovė.

Mamos kūriniai patinka ir jos dukterims. Kiekvienas žaisliukas, bent jau 13-metės, yra iščiupinėjamas, apžiūrimas, paminkomas. Būna, kad ir pakritikuojamas, tačiau tikrai ne piktai.

„Didelės kritikos nesu sulaukusi, tai, ko gero, visai neblogi tie mano žaislai“, – šypsosi Vilija.