Sunkiai užgęstanti Stalino saulės šviesa

Sovietmetis – epocha, kuriai negali likti abejingas. Ne tik dėl to, kad dalis iš mūsų gyveno tais laikais, bet ir dėl galimybės pažvelgti į sovietmetį per naujausių istorinių tyrinėjimų prizmę. Naujas suvokimo erdves atveria Lietuvos istorijos instituto parengtas straipsnių rinkinys "Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m." Knyga padeda suprasti, kaip buvo kuriamas sovietinis gyvenimo būdas pokariu.

Hibridinė tapatybė

Šiandien retai susimąstome apie SSRS palikimo unikalumą. Istorikai, tyrinėjantys šios valstybės raidą, kalba apie sovietinėje sistemoje gyvenusių žmonių hibridinę tapatybę, kurioje derėjo dvi priešybės – komunizmas ir tautinė kultūra. Galimybė manipuliuoti minėtomis vertybėmis sudarė sąlygas sovietinės sistemos patrauklumui ir ilgaamžiškumui.

SSRS klestėjimas ir technologinė pažanga tapo komunistinės propagandos prekės ženklu. Tikėjimą, kad prie sovietų buvo viskas gerai, galima priimti tik ignoruojant objektyvią Sovietų Sąjungos istorinę raidą. Bet kokios interpretacijos apie netikėlius, kurie iškraipė komunizmo idėją ar atitolo nuo jos, dar kartą patvirtina komunistinės propagandos manipuliacijų svarbą.

Aišku, žvelgiant iš perspektyvos, galime diskutuoti, kas labiausiai atitolo nuo klasių kovos sukeltos pasaulinės revoliucijos idėjos – Vladimiras Leninas ar Josifas Stalinas, Nikita Chruščiovas ar Michailas Gorbačiovas. Būtina įsidėmėti, kad bet kokia diskusija verčia abejoti pamatine dogma, jog Sovietų Sąjunga – tai galinga, klestinti ir technologiškai pažangi valstybė.

Tam, kad taip neatsitiktų, komunistinės valstybės lyderiai naudojo atitinkamas priemones: marionetinių vyriausybių kūrimą, pasipriešinimo slopinimą, visuomenės elito kolaboravimo ir paprastų žmonių konformizmo skatinimą, kolonizaciją. Galimybė plėtoti tautinę kultūrą naujomis sąlygomis tapo jauku daugumai žmonių, gyvenusių Sovietų Sąjungos kaimynystėje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.

Komunistai, inteligentai ir darbo liaudies atstovai, kolūkiečiai ar darbininkai turėjo tapti ištikimais sovietinės ideologijos šalininkais. Pagrindine kliūtimi monolitinei Sovietų Sąjungos kultūrai sukurti tapo rusų didžiavalstybiniai siekiai. Bandymai juos derinti su komunistine ideologija virto nacionaliniu stalinizmu, kurį lydėjo industrializacija ir kolektyvizacija, rusinimas ir socialistinis realizmas. Visa tai turėjo panaikinti skirtumus tarp tautų. Bet Sovietų Sąjungos tautinė įvairovė ir nuolatinis komunistinės doktrinos peržiūrėjimas dėl ekonominių reformų nesėkmių sudarė sąlygas nacionalinėms kultūroms puoselėti.

Vis dėlto minėtus pokyčius, leidžiančius kalbėti apie nacionalinį komunizmą regionuose, reikia priimti su tam tikra išlyga. Vietinių komunistų viltys turėti dalinę autonomiją Sovietų Sąjungoje žlugo kartu su imperija, o tautinės kultūros puoselėjimo galimybes ribojo socialistinis realizmas. Tiesiog reikia suprasti pagrindinį hibridinės tapatybės bruožą: Lietuvos kultūra buvo toleruojama tiek, kiek marksistiškai vaizdavo įvairias gyvenimo puses.

Didžiavimasis Sovietų Sąjungos pasiekimais tapo privaloma programa, tarnaujančia rusų didžiavalstybiniams siekiams ir komunistinei propagandai. Puikus pavyzdys poeto Kosto Kubilinsko (1923–1962) eilėraštis "Mylėki partiją, vaikuti!": "Mylėki Partiją, vaikuti,/ Kaip savo motiną myli:/ Tave lyg pumpurą gležnutį/ Ji saugo Lenino šaly." Graži ir paprasta schema. Mama – partija, tėvynė – Lenino šalis. Puikiai derantis įtaigus lietuviškas žodis ir didžiavalstybiniai siekiai.

Kiek kartų reikia padeklamuoti eilėraštį, kad užmirštum ne tik tikrąjį tėvynės pavadinimą, bet ir ketvirtąjį Dievo įsakymą – gerbk savo tėvą ir motiną? Ar suvokimas, kad lietuvių vaikų poezija buvo įrankis, padedantis ugdyti komunistinės pasaulėžiūros dvasią, nežeidžia mūsų ambicijų šiandien? Verta savęs paklausti, ar nusivylimas ir piktinimasis esama padėtimi Lietuvos valstybėje neatskleidžia mūsų vertybių tuštumos ir didžiavalstybinės nostalgijos.

Tapimas stalinistu

Perskaitykime 1980 m. parengtos knygos "Lietuvių vaikų poezija" įvadą, kuris supažindina su lietuvių vaikų poezijos raidos bruožais. Akį rėžia privalomasis komunistinės propagandos žodynas. Įsiklausykime į to laiko dvasios balsą: "Dabar svarbiausiu uždaviniu tapo auklėti jaunąją kartą komunistinės pasaulėžiūros dvasia. Anksčiau sukurtos poezijos vertybės nebuvo atmestos, o kritiškai peržiūrimos, perlydomos ar įjungiamos į socialistinės kultūros apyvartą."

Įvado autorius Vincas Auryla įtikinamai pademonstravo, kaip galima priimti marksizmo-leninizmo metodą ir ideologiją bei prisidėti prie hibridinės tapatybės ugdymo. Tokie ir panašūs tekstai daugumai kūrėjų pokariu padėjo išvengti kaltinimų pataikavimu buržuaziniam nacionalizmui ar Vakarų imperializmui. Leonido Brežnevo laikais tai buvo kasdienybės dalimi, o Josifo Stalino laikais Lietuvoje – siekiamybė.

Skaitydamas knygą "Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m." supranti, kad pokario metais sovietų valdžios atrama turėjo tapti stalinistai. Ne komunistinės propagandos sužavėti inteligentai, ūkininkai ar darbininkai, o žmonės, kurie atvirai pripažino komunistų partijos iškeltų reikalavimų svarbą ir nurodydavo kitiems jų ribotą marksizmo-leninizmo suvokimą bei menką visuomeninį aktyvumą. Vadinasi, stalinistinio elgesio tikslas – greitai reaguoti į komunistų partijos sprendimus, viešai deklaruoti jų supratimą, ieškoti pasyvių visuomenės veikėjų ir juos kritikuoti už tai. Vienintelis kelias po išsakytos kritikos išvengti represijų – vieša atgaila.