Ragina NATO keisti karinę strategiją regione, kad netaptume priešakine „savižudžių“ brigada

Akivaizdu, kad mes su sąjungininkais turime siekti pakoreguoti NATO karinę strategiją ir planavimą Rytų flange –  priešakinių pajėgų batalionų buvimas (enhanced forward presence – eFP) turi virsti Baltijos šalių priešakine gynyba (forwards defence), taip tvirtina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas konservatorius Laurynas Kasčiūnas.

Pasak L. Kasčiūno, atgrasymas yra esminis bendrosios NATO strategijos elementas: konfliktų ir karo prevencija, sąjungininkų gynyba, sprendimų ir veiksmų laisvės išlaikymas, taip pat principų ir vertybių, kurias Aljansas gina puoselėjimas.

„Atgrasymo teorija puikiai paaiškina, kodėl Šaltasis karas taip ir liko Šaltuoju. Šaltojo karo metais sovietai neabejojo, kad JAV atgrasymas yra patikimas ir pakaks politinio ryžto atsakui į bet kokią agresiją. Per pastaruosius 30 metų atgrasymo logika buvo vis labiau pamirštama – atgrasymo patikimumui reikia realių pajėgumų ir aiškiai signalizuoti nepalaužiamą politinę valią smogti agresoriui.

Jei Šaltojo karo metais „geležinės uždanga“ ėjo pirmiausia ties Rytų Vokietijos ir Čekoslovakijos sienomis, tai dabar, ypač po Baltarusijos pajungimo Rusijai, fronto linija driekiasi nuo Estijos iki Rumunijos. NATO reikia skubiai adaptuoti savo karinę strategiją, kad Lietuva kaip ir kitos šalys nevirstų politiniu „Vakarų Berlynu“ su priešakine „savižudžių“ brigada“, – savo komentare feisbuke rašo NSGK pirmininkas.

NATO reikia skubiai adaptuoti savo karinę strategiją, kad Lietuva kaip ir kitos šalys nevirstų politiniu „Vakarų Berlynu“ su priešakine „savižudžių“ brigada.

Kaip tvirtina L. Kasčiūnas, priešakinė gynyba reiškė, kad NATO pajėgos turi sutikti priešą ir pradėti gintis nuo agresijos iš karto prie sienos su Sovietiniu Varšuvos pakto bloku. Todėl Vakarų Vokietijos pasienyje buvo sutelktos adekvačios karinės pajėgos (Šaltojo karo pabaigoje Vokietijoje buvo beveik 900 000 karinio personalo). NATO šalių pajėgos buvo pasiskirsčiusios atsakomybės sektoriais (atskirų šalių 8 korpusai dengė skirtingo ilgio sienos ruožus  – nuo 35 iki 200 km.) palei visą VFR sieną su Varšuvos pakto šalimis.

„Įsiveržimo grėsmės atveju šios pajėgos galėjo greitai iš kareivinių iš anksto numatytose kovos pozicijose, kad pasitiktų ir atremtų priešą prie pat sienos pagal „aktyvios gynybos“ taktiką. Ir, eventualiai, buvo numatoma kontratakuoti bei išstumti sovietus nelaukiant pastiprinimų. Priešakinė gynyba buvo veiksminga, nes teikė didžiausią patikimumą signalizuodama sovietams tiek apie intencijų ir valios stiprumą, tiek ir apie realius karinius pajėgumus.

Šiuo metu Lenkijoje ir Baltijos šalyse turime NATO priešakinių  pajėgų bataliono kovines grupes. JAV, Vokietija Jungtinė Karalystė, Prancūzija, kitos NATO šalys pasiuntė pastiprinamus į Lenkiją, Baltijos šalis bei Rumuniją. Šios pastangos yra sveikintinos, tačiau patikimam Rusijos atgrasymui, pasikeitus jėgų santykiui ir aiškiai pasimačius Rusijos intencijoms, reikia daugiau“, – priešakinės gynybos privalumus dėsto politikas.

Tačiau, pasak L. Kasčiūno, ne vien kareivių ir technikos skaičių didinimas yra svarbus. Svarbu pergalvoti karinę strategiją ir, atitinkamai, taktiką – priešakinės gynybos pajėgos turi būti pasirengusios reaguoti į priešo agresiją nedelsiant ir sustabdyti priešo veržimąsi į NATO šalių teritorijas. Atitinkamai reikia parengti infrastruktūrą priimti sąjungininkų karinius vienetus. Lietuvos vyriausybės žingsnis penktadienį skirti 40 mln. eurų priimančios šalies paramos organizavimui yra labai svarbus šiuo požiūriu.

„Atgrasymas bus veiksmingas, kai užpuolikas mano, kad greita ir lemiama pergalė yra mažai tikėtina. Tačiau jei priešas mano, kad tokia pergalė yra labai tikėtina, atgrasymas žlunga. Kūrybingas priešakinės gynybos doktrinos (forward defense) pritaikymas ir būtų politinės pozicijos, kad „NATO gins kiekvieną centimetrą“ geriausia praktinė išraiška“, – komentarą apie atgrasymo architektūrą Baltijos jūros regione baigia NSGK vadovas.