„Jau bloga nuo viso šito šou! Savus pamiršot! Dar atsirūgs mums šie atvykėliai… Kodėl sirams buvo siena uždaryta? Juk taip pat bėgo nuo karo! Kodėl jiems mes neaukojame milijonų? Kuom šitie kitokie?“ – rašė S. Buzelienė.

Paprašytas pakomentuoti savo artimos bendražygės pastebėjimus partijos pirmininkas Seimo narys Jonas Pinskus „Kauno dienai“ sakė: „Ji praleido progą patylėti, neturime užmiršti, kad dabar tokia konfrontacija nėra vietoje, kad Ukraina dabar gina visos Europos ir mūsų vertybes. Dabar laikas susiveržti diržus ir neskaldyti visuomenės.“

Feisbuko nuotr.

Politikė pasijuto kaip linčiuojama žodžio laisvės skelbėja

Pirmadienį portalas kauo.diena.lt sulaukė S. Buzelienės laiško, kuriame ji bando paaiškinti savo poziciją.

Redakcijai atsiųsto paaiškinimo pavadinimas „Ar Lietuvoje dar galioja žodžio laisvė, o gal jau nebe?“.

„Toks klausimas vis kirba galvoje po mano viešai keliais sakiniais išsakytos asmeninės nuomonės, kuri žiniasklaidos buvo išpūsta į didžiulį burbulą ir tapo savotišku linčo teismu.

Taip, suprantu, vyksta karas Ukrainoje, visi padeda pabėgėliams ar savo šalyje likusiems broliams ir sesėms kuom tik gali. Tačiau aš – už saiką...

Sutinku ir pritariu, kad reikia padėti kenčiantiems nuo karo, likusiems be namų. Tačiau ar tikrai gyvename tokioje prabangioje šalyje, kad galėtume sau leisti švaistytis milijonais, atiduoti paskutinius marškinius, kai patys vos išgyvename?

Kodėl pamiršti mūsų tautiečiai, miestai ir miesteliai nukabinėti Ukrainos vėliavomis, nukentėjusiems nuo karo beveik viskas teikiama nemokamai, jų pačių reikalavimai iš juos apgyvendinusių lietuvių irgi stebina – nuo kvepalų, namų darbo konservų, natūralių sulčių ar kremo nuo celiulito, geriausių grožio salonų... Ir tai tik dalis.

Tačiau ar tikrai gyvename tokioje prabangioje šalyje, kad galėtume sau leisti švaistytis milijonais, atiduoti paskutinius marškinius, kai patys vos išgyvename?

O gyvename Lietuvoje, kur dabar didžiulė infliacija, kas ketvirtas gyventojas gyvena žemiau skurdo ribos... Kaip tie vos išsimaitinantys Lietuvos žmonės jaučiasi matydami, kai dėl ukrainiečių yra ir pinigų, ir nemokamų paslaugų, nemokamų renginių, pirmenybė įsidarbinant? Pensininkai su varganomis pensijomis, daugiavaikės šeimos, vieniši žmonės, kurie vos pragyvena... Jau nekalbu apie sunkius ligonius, kurie gydymui lėšas yra priversti rinkti socialiniuose tinkluose, nes ligonių kasos naujiems, eksperimentiniams vaistams pinigų neskiria?

Ką gali simbolizuoti didžiausi tentai su rusišku keiksmažodžiu, kurį jau su pasididžiavimu visi sako viešai, tai mato ir girdi mūsų vaikai. Gal tai jau mūsų lietuviško žodyno papildymas?

Po to, kai buvau užsipulta, sulaukiau ir daug palaikančių komentarų, telefonas netyla antrą dieną, skambina panašiai galvojantys lietuviai, linki stiprybės. Sako, kad tie pikti komentatoriai galimai yra gerai apmokami, jie slepiasi už neaiškių nuotraukų, rašo įžeidžiančius komentarus net prie mano mažamečių vaikų nuotraukų. Aš nujaučiu, kad šie agresyvūs, peržengiantys visas ribas socialinių tinklų netikri veikėjai yra galimai kažkieno užsakyti „geradariai“, kuriems už tai mokama. Bet ar tai normalu? Ar tai jau leistina ir galima?

Dar kartą pasikartosiu. Išsakiau savo asmeninę nuomonę. Savo, kaip Lietuvos pilietės, dviejų mažamečių vaikų mamos, besistengiančios išgyventi kiekvieną dieną brangstančioje šalyje.

Ačiū mane palaikantiems draugams ir visiškai nepažįstamiems tautiečiams, kurie pasakoja neįtikėtinas istorijas... Jie irgi turi savo nuomonę, tačiau daugelis jau bijo viešumos. Ir nieko keisto. Bet kodėl??

Kreipiuosi į Lietuvos regionų partijos vadovybę, dar kartą pabrėždama, kad tai, ką parašiau, niekaip nesusiję su partija. Nors turiu nuojautą, kad tiek dėmesio sulaukiau būtent dėl to. Kitu atveju mano komentaru, kuriame be kelių minčių ir klausimų diskusijai nėra nieko įžeidžiančio, niekas nė nebūtų susidomėjęs...

Labai gaila, kad įsijautimas į karą ir užuojautą ukrainiečiams, visai užgožia tai, kas vyksta pas mus. Ar bent žinojot, kad jau rytoj Seime vėl bus bandoma prakišti narkotikų dekriminalizavimą, kad kelią sėkmingai skinasi partnerystės įstatymas. Ir man tikrai ne tas pats, nes baisu tai, kokią ateitį mūsų vaikams dabar kuria tie, kurie labai bijo bet kokios kitos nuomonės“, – laiške dėstė politikė.

Ar yra diskriminacija?

Į Lietuvą atvykstant vis daugiau nuo karo bėgančių ukrainiečių, Lietuvos verslo, kultūros, mokslo ir kitos įstaigos jiems siūlo įvairias lengvatas – nuolaidas, bilietus į renginius, nemokamus užsiėmimus vaikams, nemokamas studijas, stipendijas aukštojo mokslo studentams ir kitas. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba vis dažniau sulaukia užklausų apie tai, ar tokių lengvatų suteikimas ukrainiečiams nėra laikomas Lietuvos piliečių diskriminacija. Tarnybos teisininkas atsako – diskriminacijos čia nėra.

Į Tarnybą jau kreipėsi žmonės, galimą diskriminaciją įžvelgiantys ukrainiečiams skirtų nemokamų auštojo mokslo studijų ar nemokamų tarpmiestinių traukinių kelionių pasiūlymuose. Lygių galimybių įstatymas įpareigoja Lietuvos valstybės ir savivaldybių įstaigas, švietimo įstaigas, taip pat paslaugų teikėjus bei prekių pardavėjus užtikrinti vienodas teises ir galimybes, nepaisant lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.

Tačiau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės grupės patarėjas Karolis Čepas pažymi, kad norint nustatyti diskriminacijos buvimą arba nebuvimą, reikia palyginti kelis skirtingus tapatybės bruožus turinčius žmones ir įvertinti, ar tokiomis pačiomis arba panašiomis aplinkybėmis jie traktuojami vienodai. Nuo karo bėgančių žmonių negalime lyginti su kitais asmenimis, t. y. tais, kurie nebėgo nuo karo.

„Labai svarbu nustatyti, ar lyginami asmenys yra panašiose, palyginamose aplinkybėse, – pabrėžia teisininkas. – Kalbant apie Ukrainos karo pabėgėlių atvejį – palyginimas nėra įmanomas. Asmenys atvyksta be pačių būtiniausių daiktų, vos atvykę neturi vietos gyventi, trauminių patirčių turėję vaikai ir suaugusieji gali turėti labai specifinių poreikių. Nuo karo bėgančių žmonių negalime lyginti su kitais asmenimis, t. y. tais, kurie nebėgo nuo karo. Kadangi aplinkybės nepalyginamos, skirtingos sąlygos, pavyzdžiui – lengvatos, nėra laikomos diskriminacija“.