Tačiau po karo kapituliavusi Vokietija nebegalėjo diktuoti savo sąlygų. Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose pagrindinės sąjungininkės – JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga – sprendė, kaip atrodys pokario Europa. Tad kodėl Lietuva ir kitos Baltijos valstybės liko Sovietų Sąjungos sudėtyje, nors Vakarų valstybės žinojo, kad jos buvo okupuotos? Ar Jaltos konferencijoje Lietuva buvo galutinai „parduota“ Stalinui?
Kiek tuo metu mažos valstybės apskritai turėjo galios spręsti savo likimą? Lietuva 1945-aisiais nebuvo prie derybų stalo. Didžiosios Britanijos, JAV ir Sovietų Sąjungos lyderiai kalbėjosi apie Europos ateitį. Kiek jų sprendimuose buvo realios strategijos, o kiek – sandorių mažesnių tautų sąskaita? Atsakymų į šiuos klausimus su „Žinių radijo“ žurnalistu ieškojo Vilniaus universiteto istorikas, docentas Algirdas Jakubčionis (toliau – A.J.) ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas, Lietuvos istoriją populiarinančių straipsnių autorius, humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Vyšniauskas (toliau – A.V.).
– Rugpjūčio 23 d. žinoma kaip Ribentropo-Molotovo pakto data. Mūsų galvose yra susidaręs įspūdis, kad šis paktas yra priežastis, dėl kurios atsidūrėme Sovietų Sąjungoje. Bet po karo, kai Vokietija kapituliavo, buvo galima peržiūrėti, kas ir ką dalino. Kaip viskas susidėliojo?
– A.J.: Reikėtų pradėti iš toli. Sovietų Sąjungos valstybinis mentalitetas turėjo nuostatą atkurti buvusias Rusijos sienas, teritoriją, kurią ji turėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Stalinas šią idėją pradėjo realizuoti. Kadangi Europoje tuo metu atsirado dvi agresyvios valstybės, kartu buvo susitarta pasidalinti šalis. Lietuva, Latvija ir Estija atiteko SSRS. Jai taip pat atiteko dalis Lenkijos ir buvo numatyta, kad bus perduota rytinė Rumunijos dalis.
– Kaip prieinama prie tokių sandorių? Ar iš anksto buvo planuojama kariauti ir tikimasi, kad niekas į tai nereaguos?
– A.J.: Apmąstymų situacija yra gana paprasta. Vakarų Europa po Pirmojo pasaulinio karo išgyvena tokią dvasinę būseną, kuri sakė: žmonija negali vėl kariauti, negalima kartoti savo klaidų. Gynybiškumo nuotaikos Vakarų Europoje iš tikrųjų buvo labai gajos. Niekas negalvojo, kad gali prasidėti karas. Iškilusios agresyvios valstybės ėmė naudotis Vakarų tikėjimu, kad niekas nesikeis ir visi gyvens taip, kaip gyveno.
– Ar egzistavo kokie nors dalinimosi principai?
– A.J.: Pirmojoje vietoje buvo teritorijos, kurios priklausė Rusijos imperijai. Autonomijos teisėmis Rusijos imperijai priklausė Suomija, Baltijos valstybės, Lenkija ir Besarabija. Principas labai paprastas: šios teritorijos turi tapti Rusijos teritorijomis, o vėliau pažiūrėsime.
– Imperija turi tendenciją plėstis. Ar buvo kažkas daugiau, nei imperijos dalykai?
– A.J.: Prieš 15 m., kai „Panorama“ rodė reportažą iš Vladimiro Putino kabineto, virš jo kabėjo Petro I-ojo portretas. Jis yra imperatorius, karalių karalius arba kitų valdovų valdovas. Vadinasi, Putinas nori būti imperatoriumi, tokiu, kaip Petras I-asis. Kartojasi ta pati situacija Rusijos mentalitete – atkurti tai, ką jie turėjo, ir susigrąžinti teritorijas.
– Arūnai, kaip jūs matote šią situaciją ir ką lenkai mąsto apie tai?
– A.V.: Pasižiūrėjau, ką šią savaitę rašė lenkų žiniasklaida. Pas juos ši diena yra pažymima, nes prasidėjo karas. O kada Lietuva buvo įsukta į Antrojo pasaulinio karo sūkurį? Iš pradžių ji paskelbė neutralitetą ir tarsi nedalyvavo. Bet jei žiūrėsime į Lietuvos teritoriją, galima sakyti, kad viskas prasidėjo pačią pirmą karo dieną.
Kai Vokietija 1939 m. kovo mėnesį nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą, senieji gyventojai gavo Vokietijos pilietybę ir buvo imami į kariuomenę. O jei Vokietija pradeda puolimą, tai reiškia, kad jame dalyvauja ir iš Lietuvos paimti vyrai. Iš kitos pusės, Vilnius priklausė Lenkijai ir pateko į aukos teritoriją. Tad galima sakyti, kad nuo pačios pirmosios dienos Lietuvos teritorija buvo įsukta į Antrojo pasaulinio karo verpetą, nors valstybė tuo metu paskelbė neutralitetą. Bet Lietuva 1939 m. kovo 10 d. pasirašė sutartį su SSRS, pagal kurią jai atiteko Vilniaus kraštas, ir prarado neutralitetą.
Lenkai skaičiuoja, kas ir kiek teritorijos prieškarinėmis sienomis gavo. 48 proc. užėmė Vokietija, 49,5 proc. užėmė Sovietų Sąjunga, o kas užėmė likusį 2,5 proc. teritorijos? Pasirodo, kad jie aiškina, jog Lietuvai perduotas Vilniaus miestas su teritoriniu ruožu, o Slovakijai buvo perduoti du nedideli Karpatų regionai. 1939 m. rudenį Lietuva teritoriškai paaugo. Lenkų požiūriu, pagal tarptautinę teisę valstybė egzistavo, bet buvo okupuota. Atvirai rašoma, kad prieškarinė Lenkijos vadovybė pabėgo. Jie galėjo dar kelias dienas pasilikti Lenkijos teritorijoje, bet rugsėjo 17 d. kirto Rumunijos sieną. Tuo pagrindu Maskva paskelbė, kad nežinoma, kur yra Vyriausybė, ir įvedė savo kariuomenę.
Lenkų gynybinėje strategijoje buvo vienas ne visai pasiteisinęs dalykas. Jie gynė sienas. Vokietija puolė iš trijų krypčių, todėl apginti 600 kilometrų ilgio sieną buvo labai sudėtinga. Vienas lenkų profesorius aiškina, kad lenkai galvojo, jog Vokietija norės užimti tik dalį šalies ir dėl to jų niekur nereikia įsileisti. Nes jei jie užims dalį Lenkijos teritorijos, primes savo sąlygas, o Vakarai galės parduoti Lenkiją taip, kaip pardavė Čekoslovakiją. Lenkai pervertino savo jėgas, tikėdamiesi, kad jiems pavyks apsaugoti sienų liniją. O iš tiesų gavosi taip, kad po savaitės Vokietijos kariuomenė stovėjo prie Varšuvos.
– Koks buvo JAV požiūris? Jų vadovai nebuvo tokie neišsilavinę, kad nežinotų, kokiu būdu Lietuva, Latvija ir Estija būtų okupuotos ir kad tokie Sovietų Sąjungos darbeliai neturėtų būti toleruojami?
– A.J.: Yra kiekvienos valstybės interesai. Didžioji Britanija iš tikrųjų kentėjo nuo vokiečių karinės aviacijos. Kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, Didžioji Britanija atsiduso ir džiaugėsi. Tą patį sekmadienį Vinstonas Čerčilis rėžė kalbą per BBC radiją ir sakė, kad užjaučia, mato degančius miestus ir kad Anglija padės viskuo, kuo galės. Jiems tai naudinga, nes Vokietija mažiau kenks, kai bus užsiėmusi karu su Sovietų Sąjunga.
1941 m. gruodį Anglijos užsienio reikalų ministras Anthony Edenas atvyko į Maskvą. Stalinas pasakė: mes palaikome su jumis santykius, prekiaujame, bet jūs nepripažįstate mūsų vakarinės sienos. Edenas atsakė, kad jis neįgaliotas ir kad šį klausimą turi spręsti Vyriausybė. 1942 m. pradžioje Anglijos ministrų kabinetas svarstė šį klausimą. Buvo nuspręsta sutikti su esamais pokyčiais. Čerčilis pasakė, kad dėl jų interesų kare ir dėl įtakos išsaugojimo Europoje po Antrojo pasaulinio reikia sutikti su Sovietų Sąjungos reikalavimais. Būdamas ciniku, jis pridėjo, kad JAV, nepaisant to, ką darys ar sakys, bus priverstos susitaikyti su šiuo faktu. 1942 m. pradžioje Baltijos šalių likimas iš esmės buvo nulemtas.
Ten buvo pasakyta, kad jokia revoliucija iš vidaus neįmanoma, nes rusų liaudis yra amorfinė masė.
– Kaip Sovietų Sąjunga galėjo turėti tokią įtaką? Po karo ji buvo nusilpusi, bet Stalinas gavo viską, ko pareikalavo. Ar Vakarai turėjo silpnas kinkas?
– A.V.: Jaltos konferencijoje buvo numatytas ne tik kariuomenių judėjimas, bet ir laisvi demokratiniai rinkimai po karo. Stalinas su tuo sutiko, bet tai buvo fikcija. O Vakarų pozicija, vienas dalykas buvo de facto, kitas – de jure. Kai po Baltijos šalių okupacijos išaiškėjo, kad bus aneksija, JAV užsienio reikalų ministras Sumneris Wellesas 1940 m. liepos 23 d. padarė deklaraciją, kuria išreiškė nepripažinimo politiką. Okupacija nebuvo pasmerkta, bet nepripažinimo politika apėmė tolesnius žingsnius ir naujų teritorijų aneksavimą. Ši politika buvo tęsiama ir po karo, Šaltojo karo metais ir vėliau.
1940 m. rudenį Čerčilis parašė laišką Molotovui. Tuo metu santykiai tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos buvo geri. Molotovas ruošėsi važiuoti į Berlyną. Čerčilis laiške parašė, kad de facto pripažįsta Baltijos šalių okupaciją, tačiau juridinio pripažinimo dar nebuvo žadama.
– Kaip jūs galvojate, ar Didžioji Britanija ir JAV agresorius mato kitaip? Ar pasaulis pasimokė iš istorijos?
– A.J.: Esu europocentristas ir tikiu, kad Europa padės. O ar toli esančios šalys padės? Istorinėje perspektyvoje buvo visko. Man patinka, ką telegramoje į JAV pasakė Amerikos ambasadorius Sovietų Sąjungoje George Kennanas. Ten buvo pasakyta, kad jokia revoliucija iš vidaus neįmanoma, nes rusų liaudis yra amorfinė masė. Kita jo padaryta išvada – kad Rusija nesupranta kitos kalbos, tik jėgą. Vakarams reikėtų suprasti ir dar kartą perskaityti jo ilgąją telegramą.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)