Ką prezidento G. Nausėdos metinėje kalboje įžvelgė politologai?

„Kai tu pasakai, jog šita valdžia yra ta, kurią žmonės jau labai nori pakeisti, kai tu išsakai tiek dalykų, kurie yra net personalizuoti, paskui kviesti dialogui, aš manau, yra jau pakankamai sudėtinga“, – BNS antradienį sakė Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė.

Sakydamas metinį pranešimą antradienį G. Nausėda pareiškė, jog „iš tiesų dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią valdžią“.

Vis dėlto Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų universiteto profesorius Ramūnas Vilpišauskas teigė manantis, jog prezidentas čia referavo į premjerės Ingridos Šimonytės ankstesnę repliką, jog tie, kuriems nepatinka ši valdžia, kituose rinkimuose galės išsirinkti kitą.

„Man atrodo, čia lyg ir toks kandus šito premjerės pasakymo priminimas, – sakė politologas. – Ir tuo pačiu vėlgi, palaikymas tos įtampos tarp prezidento ir valdančiųjų ir kritikos jiems.“

„Kas savo ruožtu irgi kelia klausimą, kiek pats prezidentas yra linkęs elgtis taip, kaip ragina elgtis kitus, tai yra, stoti greta vienas kito ir bendromis pastangomis su valdančiąja koalicija Seime ir jos Vyriausybe siekti šitame metiniame pranešime įvardytų Lietuvai svarbių tikslų?“ – svarstė jis.

Sakydamas metinį pranešimą prezidentas teigė, jog „mūsų pasirinkimas – kaišioti pagalius vienas kitam į ratus ar stoti greta vienas kito“.

Politikos ekspertų vertinimu, nors G. Nausėda pranešime laikėsi įprasto metiniams pranešimams stiliaus ir derino jame tiek visuomenei, tiek tarptautinėje politikoje svarbius klausimus, jis taip pat pasinaudojo proga atsikirsti dėl mesto šešėlio pranešėjo istorijoje, o siūlydamas didinti išlaidas aiškiai nepasakė, iš kur tam imtų lėšų.

Konstitucija numato, kad šalies vadovas metiniame pranešime apžvelgia šalies padėtį, Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, nubrėžia gaires ateičiai.

Įprastas tiek turiniu, tiek stiliumi

G. Nausėda metiniame pranešime kritikavo sveikatos, švietimo reformas, prastą kelių būklę, ragino numatyti paramos Ukrainai planą, mažinti socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę, stiprinti šeimos politiką. Daug dėmesio kalboje prezidentas skyrė saugumo klausimams.

Šalies vadovas taip pat kritikavo valdančiuosius dešiniuosius dėl nepakankamo įsiklausymo į kritiką, taip pat sakė pasigendantis politikų pasiryžimo prisiimti atsakomybę per vadinamąjį čekiukų skandalą.

Pasak R. Vilpišausko, prezidento pranešimas „atitinka šitą žanrą tiek savo turiniu, tiek ir stiliumi“.

„Pagrindinis bruožas – kad įprastas šitam žanrui kalbėjimas Lietuvos žmonių vardu ir apie tai, kas, tikėtina, rūpi daugeliui gyvenančių Lietuvoje ir tuo pačiu tokios kritinės distancijos valdančiųjų atžvilgiu išlaikymas ir įvairaus pobūdžio kritika jiems dėl vykdomų pertvarkų. Tie du elementai įprasti daugelyje metinių pranešimų ir ne tik šio prezidento“, – sakė jis.

Turbūt išskirtinai buvo akcentuotos jo asmeninės tam tikros intencijos ir netgi asmeninis pasiekimas dėl Astravo elektrinės klausimo, kad tik jo dėka tai tapo pripažinta Europoje problema.

Politologo vertinimu, pranešime reaguojama į tarptautinę situaciją ir daug dėmesio skiriama saugumo klausimams, tačiau aptariamos ir temos, svarbios žmonėms, tokios kaip sveikatos ir socialinė apsauga, švietimas, kultūra, reaguojama į aktualijas kaip „čekiukų“ skandalas, Vilniuje nukirstas brandus ąžuolas, pasitelkiant šiuos pavyzdžius pagrįsti pagrindinėms tezėms apie bendradarbiavimą bei kritiką valdantiesiems.

R. Urbonaitė pastebėjo, kad G. Nausėda daug dėmesio skyrė savo iniciatyvoms ir nuopelnams.

„Turbūt išskirtinai buvo akcentuotos jo asmeninės tam tikros intencijos ir netgi asmeninis pasiekimas dėl Astravo elektrinės klausimo, kad tik jo dėka tai tapo pripažinta Europoje problema, nors neaišku, kodėl tiktai jo ir ar apskritai gali tokie dalykai būti vienasmeniškai vieno žmogaus pasiekimu“, – kalbėjo ji.

Savo kalboje G. Nausėda sakė, jog „asmeniškai siekė ir pasiekė, kad Astravo atominė elektrinė būtų pripažinta visos Europos Sąjungos problema“.

„Prezidentas sau gerų žodžių negailėjo, nors anksčiau prezidentai gal būdavo nuosaikesni šiuo atveju, o valdžiai kritikos tikrai yra pažerta pakankamai nemažai“, – sakė R. Urbonaitė.

Užuomina apie brigadą, pranešėjo istoriją

Politologės vertinimu, prezidento raginimas „visus Lietuvos politikus susilaikyti nuo pagundos asmeninius politinius interesus iškelti aukščiau nacionalinio saugumo tikslų“, kalbant apie Vokietijos brigados Lietuvoje dislokavimą ir su tuo susijusias diskusijas, yra nukreiptas į užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį.

Lietuvos ir Vokietijos vadovai pernai priėmė bendrą komunikatą dėl brigados dislokavimo Lietuvoje, tačiau Vilniui siekiant nuolatinio Vokietijos brigados buvimo, kol kas šalyje yra tik vieneto štabas.

Berlynas iki šiol sakė, kad dalis brigados bus dislokuota Lietuvoje, o dalis – Vokietijoje. Balandį G. Nausėda teigė, kad su Vokietijos kancleriu Olafu Scholzu (Olafu Šolcu) sutarė dėl laipsniško vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje. Vilnius brigados buvimo siekia 2026-aisiais.

Galima daug ką raginti, bet kai reikia padaryti sprendimus konceptualius ir strateginius, tai vis dėlto čia tik raginimų neužtenka.

„Aš atkreipsiu dėmesį, kad prezidentas nieko nekalbėjo, kad jis turi asmeninių pasiekimų šitu klausimu, – pastebėjo R. Urbonaitė. – Prezidentas kalbėjo tik tai, kad jis akcentavo šito klausimo svarbą. Bet kur tada tie nuopelnai, apie kuriuos buvo transliuota prieš kelis mėnesius? Pasiekti yra tam tikri susitarimai – šitame pranešime šito nebeliko, tai yra didelis klaustukas.“

Savo kalboje G. Naudėda taip pat kvietė „buvusius pareigūnus ir esamus valstybės politikus gerai pagalvoti, ar asmeninių sąskaitų suvedinėjimas nekenkia nacionaliniam saugumui“. Abiejų politologų vertinimu, tai galima suprasti kaip nuorodą į Valstybės saugumo departamento (VSD) pranešėjo skandalą.

„Manau, kad taip turbūt dauguma ir supras, kad apeliuojant į poreikį rūpintis valstybės interesais, nacionaliniu saugumu, tuo pačiu atsakoma ir tiems, kas vis dar galvoja apie tuos tyrimus“, – sakė R. Vilpišauskas.

Eksperto vertinimu, prezidentas tokiu būdu išsakė savo poziciją, jog nemato prasmės daugiau aiškintis dėl savo vaidmens VSD tikrinant jo komandos narius dar tada, kai G. Nausėda buvo kandidatu į šalies vadovus.

R. Urbonaitės teigimu, kritika dėl brigados, pranešėjo istorijos bei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai atskleidė, kad prezidentas „turi tam tikrų asmeninių sąskaitų, kurios šitame pranešime visai neblogai atsispindėjo“.

Daug siūlymų išlaidoms, mažai – šaltiniams

R. Vilpišauskas pastebėjo, jog metiniame pranešime prezidentas nuosekliai kalbėjo apie savo ankstesnius raginimus didinti finansavimą gynybai, taip pat grįžo prie jau įprasta savo kalbose tapusios gerovės valstybės idėjos, suprantamos per saugumo, teisingumo, žaliojo kurso ir inovatyvumo dėmenis.

R. Urbonaitės vertinimu, „šitoje kalboje buvo siekta paminėti viską, bet mes labai mažai matėme tokių itin konkrečių pasiūlymų“.

Tiek ji, tiek R. Vilpišauskas atkreipė dėmesį, jog G. Nausėda pateikė ir daugiau pavyzdžių, kur svarbu didinti išlaidas, kalbėdamas apie sveikatos, švietimo sektorių darbuotojus, mokestinės naštos mažinimą, infrastruktūros finansavimą ir kita.

„Tradicinis klausimas: kaip visa tai finansuoti? Ir čia aš tik matau vieną pasiūlymą – tai yra didinti skolinimosi apimtis. O brangstant skolinimuisi, vėl gi klausimas, kokias pasekmes turėtų tai“, – sakė R. Vilpišauskas.

R. Urbonaitė taip pat pastebėjo, kad įvardydamas sritis, kur mato poreikį didinti išlaidas, „kaip ekonomistas vis dėlto galėtų prezidentas ir aiškinti, iš kur mes tai turime paimti“.

„Galima daug ką raginti, bet kai reikia padaryti sprendimus konceptualius ir strateginius, tai vis dėlto čia tik raginimų neužtenka“, – pastebėjo ji.

Konstitucija numato, kad šalies vadovas metiniame pranešime apžvelgia šalies padėtį, Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, nubrėžia gaires ateičiai.

G. Nausėda skaitė savo ketvirtąjį pranešimą.