Istorikas A. Bumblauskas apie atvirą laišką prezidentui: kartais norisi sakyt, nu, nemiegokim

Istorikas Alfredas Bumblauskas pakomentavo, kaip turėtų ir galėtų būti reaguojama į tokį atvirą laišką ir ar buvo panašių pavyzdžių Lietuvos istorijoje.

– Kaip prezidentas ir politinių partijų lyderiai turėtų reaguoti gavę tokį atvirą ryškiausių Lietuvos visuomenininkų raštą? 

– Nesu ypatingas tokių kreipimųsi entuziastas. Tai yra parodymas, kad visuomenei kelia nerimą tam tikros tendencijos, tarsi užmirštama, kokioje esame geopolitinėje situacijoje ir kviečiama, ir politikus, ir prezidentą, reaguoti. Prezidentui čia mažiausiai reikia ką nors komentuoti, ypatingai kai matėme, ką jis šnekėjo Jungtinėse Tautose. Reikėtų, kad visi susipurtytų, esame ant karo slenksčio.

Nacionalinė ekspedicija neseniai praplaukė Tilžę Sovetske, mums buvo rodomi nuogi užpakaliai, Z raidė. Kai kam tokie dalykai patinka. Tai mes ir sakome, juos reikia užkardyti. Klausimas: kodėl per mažai politinės valios? Kur tos atsakingos institucijos? Kodėl tas nedaroma, kai pažeidžiamos konstitucinės tezės, nesijungt su jokia Rytų agresine valstybe ir taip toliau? Dėl to ir pritariau šiai kompanijai. 

T. Biliūno / BNS nuotr.

– Žvelgiant į Lietuvos istoriją, ar buvo ko mūsų tautos lyderiai nepastebėjo ir dėl to teko mokėti didelę kainą?

– Artimiausias pavyzdys: 1936 metais buvo Stasio Šalkauskio organinės valstybės teorija – jam pasirašė. Bet po to, kai reikėjo sakyt, kad bus laikas, kai kariuomenei nebus kam duoti įsakymo šaut, ir taip sakė ne kas kitas, o Kazys Pakštas, visi netikėjo. Nors jis buvo ir pas Antaną Smetoną, buvo ir pas ministrą pirmininką Juozą Tūbelį, po to jį pakeitusį generolą Joną Černių. Visiems sakė ir visi jį laikė pokštininku. Paaiškėjo, kad jis buvo absoliučiai teisus. Atėjo 1940 metų birželio 15-oji... Jau nuo 1938 metų K. Pakštas tą darė. Tai yra aprašyta.

O 1940 metais nepasimokėme ir visas elitas nepasimokė iš 1792 metų aiškios analogijos, kai Varšuvoje Karalių pilyje 6 Lietuvos ministrai ir 6 Lenkijos ministrai balsavo priimti ar nepriimti notą ir nubalsavo, kad priimti notą ir nesipriešinti. Žiūrėkit, ką po to turėjom, 3 sukilimai, reakcija į tą notą. O po 1940 metų birželio įvykių, 1941 metų birželio sukilimas, partizanų karas. Atsibundama kai kada, bet būna per vėlai, tai dėl to kartais ir norisi sakyt, nu, nemiegokim.   

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Bet gal tai ir yra demokratijos kaina, kada suteikiama scena bet kam, kas galbūt, tos demokratijos visai nenori?

– Taip, bet žinom Vakarų pavyzdžius, kai labai tvarkingai, teisiniu būdu užčiaupiamos burnos. Negalima bet ko, bet kada ir bet kaip šnekėt, neatsakingai kalbėt, agituot. Žodžiu, kurstyti ksenofobijų įvairiausių prieš žydus, prieš lenkus ir taip toliau. O to kupina pas mus. 

Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

– Ar nėra taip, kad tas kuris nedorai išsišoka ir yra kritikuojamas sulaukia dar daugiau simpatijų visuomenėje bei sėkmingai braunasi į valstybės valdymą, galbūt, ir čia rastume istorinių pavyzdžių? 

– Čia yra psichologiniai dalykai, kai atrodo, jog skriaudžiamasis yra teisus. Čia tokia empatija, kuri atvirkštinį vaidmenį vaidina. Vargu ar čia reikia kažkokių ypatingų analogijų ieškoti. Targovicos konfederatai tie, kurie 1792 metais nesipriešino, o po to pamatė, kad Jekaterina nieko gero nepadaro, įvykdė antrą padalijimą, siūlė ant antkapių užrašyti „Kvailiai buvom, bet ne niekšai“. Viskas tuo pasakyta, kvailiai buvom, bet ne niekšai, iš gero noro... Tik kartais sakoma, gerais norais kelias į pragarą grįstas. Analogijos yra reikalingos, kai žmonės veikia ne savo galva arba apskritai begalviškai.