Hibridinė agresija: ką turėtume žinoti ir matyti?

Dar neatslūgo įtampa po rugpjūčio 10 d. Vilniuje į riaušes peraugusio mitingo, o organizatoriai svaidosi kvietimais į naują mitingą. Migrantų antplūdžiai, įvykiai Afganistane. Kaip vertinti šiuos įvykius? Kaip visa tai veikia mūsų valstybės stabilumą?

Apie šiuos įvykius ir prieš Lietuvą nukreiptas agresijas "Kauno dienos" pokalbis su priešiškos propagandos ir hibridinės agresijos priemonių tyrinėtoja, monografijos "Propagandos žodynas" autore (2017 m. išl. Estijoje) dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie propagandą, kaimyninių šalių – Rusijos, Baltarusijos skleidžiamas melagienas. Kaip tai veikia šių dienų kontekste, kai auga įtampa dėl nelegalių migrantų ir Aliaksandro Lukašenkos kompanijos skleidžiamos dezinformacijos?

– Visų tipų dezinformacija turi tokius elementus: tyčines, sąmoningas veiklas; tikslą supainioti, sugluminti priešininką ar oponentą; tikslą paveikti taip, kad šis atliktų dezinformatoriaus trokštamus ar parankius dezinformatoriaus interesams veiksmus.

Karinių konfliktų atveju dezinformacijos skleidimas skirtas: sutrikdyti priešininką, išlošti laiko, įgyti didesnę veiksmų laisvę. Pasak Marko Galeotti, būtent todėl, pavyzdžiui, Rusija, kaip ir A.Lukašenkos režimas, skiria vis didesnius išteklius žvalgybos bei vadinamųjų asimetrinių karinių pajėgumų plėtrai, tokioms priemonėms kaip "nusivylimo ir dezinformacijos skleidimas, trikdžių skatinimas" ir pan.

Reikėtų nepamiršti ir Rusijos mėgstamo refleksinės kontrolės metodo – jį naudojant, procesą kontroliuojanti pusė gali daryti įtaką savo oponentui ar priešui taip, kad šis netgi nesąmoningai, pats to nesuprasdamas, priimtų blogus, sau žalingus sprendimus. Tai vykdoma paveikiant priešininko ar oponento suvokimą ir juo pagrįstas įžvalgas.

– Pasaulio dėmesį prikaustė įvykiai Afganistane. Talibanas jau kontroliuoja visą Afganistaną. Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas sako, kad tai gali turėti tiesioginės įtakos ir Lietuvai – esą situacija gali pasinaudoti A.Lukašenkos režimas ir plūstelės naujas migrantų srautas. Jei taip įvyktų, ar tokius signalus galima vertinti kaip užmaskuotas atakas prieš Lietuvą?

– Jei turite omenyje A.Lukašenkos gąsdinimą migrantais iš Pakistano – gąsdinimas tai dar ne veiksmas, t.y. ne ataka. Be abejo, įvykiai Afganistane Lietuvai gali turėti ir netiesioginės, ir tiesioginės įtakos. Pavyzdžiui, jeigu migrantų srautas Europos link padidės, o jis, panašu, tikrai didės, – neatmestina tikimybė, kad migrantais kaip priemone dar vienai hibridinei atakai prieš Lietuvą, Latviją, Lenkiją, Estiją gali pasinaudoti tiek A.Lukašenkos, tiek ir Vladimiro Putino režimai.

Argumentuoju: Turkija jau įspėjo ES dėl augančio migrantų skaičiaus, bet prieš tai dauguma pabėgėlių iš Afganistano pasuko į Uzbekistaną. Priminsiu keletą faktų: Uzbekistano kareiviai dalyvaus "Zapad 2021" pratybose. Tuos Afganistano pilotus, įstengusius išskraidinti keliolika JAV dovanotų karinių lėktuvų su tikslu, kad jie neatitektų Talibanui, Uzbekistanas sulaikė (vieną lėktuvą numušė). Kaip ir apie 1 tūkst. teritoriją pasiekusių Afganistano kariuomenės kariškių ir, remiantis paskutinėmis naujienomis, šiuo metu Uzbekistanas derasi su Talibanu dėl jų grąžinimo.

Spėtina, kad valstybės, bendradarbiaujančios su Rusija, pabėgėlių nepriimtų.

Spėtina, kad valstybės, bendradarbiaujančios su Rusija, pabėgėlių nepriimtų. Rusija greičiausiai irgi neskubės to daryti, nes priėmė Talibano lyderius Maskvoje jau pernai. Lietuva turi sieną su Baltarusija ir Rusija (Kaliningradu); Latvija – su Baltarusija ir Rusija, Estija – su Rusija. Natūralu, kad dėl galimo migrantų panaudojimo tolesnėms hibridinėms atakoms nerimaujame ne tik mes, bet ir Latvija, ypač – Estija.

Netiesioginė įtaka Lietuvai, sakyčiau, jau prasidėjo – tai, kad įvykius Afganistane stengiamasi panaudoti su tikslu silpninti pasitikėjimą NATO ir jų sąjungininkų skaldymui tarpusavyje.

Man asmeniškai keista, kodėl JAV pasitraukimą daugelis, net ir garsių Europos politikos lyderių, suskubo vadinti JAV pralaimėjimu – amerikiečiai paprasčiausiai laimėjo karą, tada nusprendė išeiti, ir išėjo. Apskritai, nepaisant šoko, kurį pasaulis patyrė po minimų įvykių (sunerimo net Kinija, jau nekalbant apie Indiją), vertinimuose būta, sakyčiau, – daug emocijų. Ir šiek tiek per mažai šalto proto. Tikėčiausi, kad, reiškiant tvirtą palaikymą mūsų bičiulei ir sąjungininkei JAV, ypač dabar, mainais sulauksime tvirto ir patikimo grįžtamojo ryšio.

Tarp kitko, labai džiugu, kad ir Baltijos valstybių bendradarbiavimas akivaizdžiai stiprėja. Kaip sakoma: "Tikrą draugą nelaimėje pažinsi." Kas pirmieji atsiliepė į Lietuvos pagalbos prašymą, ištikus migrantų krizei? Estija. Paskui Lenkija, Slovėnija, Danija, Vokietija. Nepamirškime ir tokio svarbaus dabartinės Vyriausybės diplomatinio pasiekimo, kaip skrydžių iš Irako į Minską sustabdymas. Lietuvai, net neturint oficialių diplomatinių santykių su Iraku, laimėti šitokią diplomatinę pergalę – tai puikus, pelnantis pagarbą ir palaikymą pasiekimas!

– Yra pasisakančių, kad tai, kas šiuo metu vyksta, yra aršus hibridinis karas. Ar pritartumėte ir kaip atskirti, kad vyksta hibridinis karas?

– Yra dvi nuomonės. Pirmoji, kad tai, kas vyksta, vadintina hibridiniu karu. Antroji, kad tai vadintina hibridine agresija. Mano nuomone, tikslesnis pavadinimas – hibridinė agresija.

Argumentuoju: pasak bene išsamiausiai šias temas nagrinėjusio Ukrainos hibridinio karo eksperto Jevgenijaus Dykyj, "Hibridinis karas pačia bendriausia forma gali būti apibrėžtas kaip vienos valstybės karinė agresija prieš kitą, išoriškai tą agresiją pateikiant kaip valstybės agresijos aukos vidaus politinį konfliktą." (…)

Šiuolaikinio hibridinio karo atveju vidinio konflikto gali ir nebūti – jis imituojamas. (…) Strategine ir operatyvine prasme hibridinis karas yra vienos valstybės prieš kitą vykdoma visiškai suplanuota karinė operacija, ir jo eiga visiškai paklūsta klasikiniu būdu suplanuoto ir bendro štabo vadovaujamo karinio įsiveržimo logikai.

Būtent toks hibridinio karo suvokimas leidžia prognozuoti jo eigą: po išoriniais maskuojamaisiais pilietinio konflikto požymiais visada reikia matyti bendrą operatyvinį planą, kurį parengė ir įgyvendina užsienio valstybės karinė ir politinė valdžia."

Tikslas: E.Vaitkevičiūtė-Peet rugpjūčio 10-osios įvykius ragina vertinti kaip turinčius tikslą destabilizuoti situaciją mūsų valstybėje ir sukelti kuo daugiau konfrontacijų. Zenono Baltrušio nuotr.

– Kokie yra šio karo metodai, kaip tai veikia?

– Pasak šio eksperto, parengiamiesiems hibridinio karo etapams būdingos kelios fazės. Nulinė (latentinė) fazė – kai vykdomas psichologinis ir propagandinis karas; šalies agresorės (Baltarusijos, Rusijos) visuomenės parengimas intervencijos į valstybę, kuri pasirenkama agresijos auka, faktui; šalį agresorę ir jos politiką palaikančių įtakos grupių šalyje, kuri yra agresijos auka, parengimas, siekiant vėliau jas panaudoti tiesiogiai, vėlesnėse įsiveržimo fazėse.

Toliau destabilizacijos fazė. Iki tokių dalykų, kaip, cituoju: "Viešosios nuomonės ir politinės pozicijos formavimas Vakarų šalyse, kurios pasaulio bendruomenės akyse turi legitimuoti šalies agresorės veiksmus šalies agresijos aukos atžvilgiu ir neutralizuoti tarptautinius kolektyvinio saugumo mechanizmus (…).

Manau, žodžių junginį „hibridinis karas“ bent jau plačiojoje spaudoje, kol kas vertėtų vartoti atsargiai.

Taip pat pilietinio konflikto imitavimas šalyje, kuri yra agresijos auka; neigiamo potencialių įsiveržimo priešininkų įvaizdžio formavimas; legitimios šalies valdžios silpnumo ir teisėtos šalies valdžios kontrolės nebuvimo teritorijoje (visoje arba jos dalyje), valdžios nesugebėjimo suvaldyti įvairių ginkluotų darinių (realių ir išgalvotų) iliuzijos sukūrimas; šalininkų šalyje, kuri yra agresijos auka, kaip "prievartos aukos įvaizdžio formavimas (…); pilietinio pasipriešinimo imitavimas" ir kt.

– Į riaušes peraugęs mitingas Vilniuje galėtų būti pilietinio pasipriešinimo imitavimu?

– Remiantis pastaruoju bruožu – riaušės sostinėje įtartinai panašios į pilietinio pasipriešinimo imitavimo repeticiją. Tačiau hibridinis karas dėl to ir vadinamas hibridiniu, kad jo niekas oficialiai nepaskelbia. Trumpai tariant, kol Lietuvoje dar nesibasto žalieji žmogeliukai be skiriamųjų ženklų, o vietinių radikalėjančių grupių kontrolės dar neperėmė A.Lukašenkos KGB ar Putino FSB, galime vartoti terminą hibridinė agresija. Tačiau atsipalaiduoti nepatartina.

– Grįžkime į prieš savaitę vykusį mitingą, peraugusį į riaušes. Kaip jūs vadintumėte tą situaciją ir ką reikėtų išskaityti įniršusios minios veiksmuose?

– Kaip įvykius su tikslu destabilizuoti situaciją mūsų valstybėje ir sukelti kuo daugiau konfrontacijų. Įniršusi minia – gal šiek tiek per skambus apibendrinimas. Spaudoje buvo minimas faktas, kad vienas protestuotojas bandė nuraminti pernelyg įsismarkavusius mitingo metu. Kadangi kol kas visi atsakymai dar nežinomi, siūlyčiau palaukti oficialių mūsų policijos, saugumo tarnybų išvadų.

– Yra pasisakančių, kad reikia atskirti dieną vykusį mitingą nuo vakare įsiplieskusių riaušių, reikėjo kalbėtis su ta įniršusia liaudies dalimi. Taip esą jiems būtų parodyta pagarba ir galimai nebūtų įvykusi vakarinė aršioji dalis. Kiti priešingai, sako, kad dieną vykęs mitingas buvo vakarinių riaušių maskuotė. Ką pastebite jūs?

– Kalbėtis galima ir reikia su tais, kurie rodo norą ir pastangas kalbėtis. Su chuliganu, kimbančiu, užgauliojančiu jus, grasinančiu jums gatvėje galima kalbėtis, kaip viename straipsnyje taikliai apibūdino doc. dr. Zigmas Vitkus, – nebent tam, kad užkalbėtumėte jam dantis, kol įstengsite pasprukti nepatyrę fizinės žalos jūsų sveikatai ar gyvybei. Kartą yra tekę taip elgtis – užkalbinėti dantis agresyviam chuliganui gatvėje, tad žinau, apie ką kalbu.

– Ko gero pirmą kartą minios agresija buvo nukreipta ir prieš žiniasklaidą. Kaip vertinti šiuos veiksmus?

– Mano nuomone – kaip pastangą sukelti baimę, gal – pagreitinti savicenzūros procesą Lietuvos visuomenėje. Hibridinės agresijos atveju šį reiškinį stengiamasi įžiebti ir išvystyti taikiniu" pasirinktos valstybės visuomenėje, anksčiau ar vėliau. Atkreipkite dėmesį, kad agresija stokojo logikos, absoliučiai – įprastai protestuotojai, kad ir prieš ką protestuotų, trokšta žiniasklaidos dėmesio, nepaisant to, kaip žurnalistai apie juos parašys, nes, kaip juokaujama, net neigiama reklama yra reklama.

Todėl neatmesčiau galimybės, kad minioje galimai sukiojosi asmenų, kuriems buvo žūtbūt svarbu išlikti neatpažintiems (pavyzdžiui, jokiu būdu nepakliūti į žurnalistų fotoaparato ar vaizdo kameros objektyvą). Antai šaltojo karo laikotarpiu egzistavo vadinamasis vidinės subjektyvios kontrolės metodas. Jis buvo skirtas žaisti, manipuliuoti didelių, masinių žmonių grupių emocijomis. Kaip tai veikdavo – cituoju iš tuo istoriniu periodu parengtų JAV CŽV išvadų: "Kadras", judantis tarp tikslinių grupių, visada išlaiko "žemą profilį", todėl priešiškų jausmų vystymasis ko nors (kokio nors žmogaus ar kažko kito) atžvilgiu atrodo kaip besivystantis ir kylantis spontaniškai iš grupės narių, ne iš "kadrų" sugestijavimo. Tai yra vadinama vidine subjektyvia kontrole."

– Ar galima lietuviškas riaušes prie Seimo palyginti su Kapitolijaus šturmu JAV?

– Taip. Ačiū Dievui ir policijos, VST pareigūnams, kad iki tokio lygmens nebuvo prieita.

Riaušės sostinėje įtartinai panašios į pilietinio pasipriešinimo imitavimo repeticiją.

– Po Kapitolijaus šturmo socialiniai tinklai "Facebook" ir "Twitter" nedelsdami užblokavo Donaldo Trumpo ir agresyviausių jo šalininkų paskyras. "Šeimų maršo" organizatoriai ar jų sekėjai kuria feisbuko grupes ir puslapius, kuriuose tendencingai skelbiama radikali informacija. Kaip reikėtų elgtis? Ignoruoti radikalus, kad negavę dėmesio išsikvėptų?

– Neignoruoti. Šią klaidą padarė Vakarų Europa prieš Antrąjį pasaulinį karą. Iš dalies panašią klaidą anksčiau darėme mes, kai ignoravome Kremliaus trolius, tikėdamiesi, kad jie tiesiog išsikvėps. Tokios problemos neišsisprendžia pačios savaime.

Mano nuomone, reikalinga labiau individualizuota prieiga. Pavyzdžiui, tiksliai žinoti, kiek tokių radikaliųjų minėtame judėjime esama, kiek tarp jų jau radikalėjimo paveiktų ar dar tik paveikiamų, koks yra ar būtų tokių asmenų pavojingumo laipsnis (pagal daugelį indikatorių), kokios technikos naudojamos tokiai propagandai skleisti ir pan.

Universalūs, klasikiniai kontrapropagandos elementai yra tokie: tiesos pagrindas (kai jums pavyksta surasti teisingą, pagrįstą informaciją ir, ja remiantis, demaskuoti priešišką propagandą – teigiamas poveikis propagandistų apmulkintai publikai gali būti dvigubai efektyvesnis); išraiškos aiškumas; geras tikslinės auditorijos pažinimas; greita reakcija.

Siekiant sukurti žinią, kuri darytų pozityvią įtaką auditorijai, t.y. padėtų jai išvengti radikalėjimo, rekomenduojama nustatyti esamas auditorijos nuotaikas, vyraujančius stereotipus ir nuomones, turinčias įtakos auditorijos perspektyvoms, įsitikinimams ir veiksmams, ir kurti pranešimus, rezonuojančius su tiksline auditorija tam tikro kultūrinio naratyvo pagrindu. Juos sieti su atitinkamais kultūriniais elementais, tikėjimu (tam tikromis vertybėmis) ir emocija.

– Jei vis dėlto pripažįstame, kad vyksta hibridinis karas, kokią jo stadiją matote Lietuvoje ir ko galima tikėtis?

– Manau, žodžių junginį "hibridinis karas" bent jau plačiojoje spaudoje, kol kas vertėtų vartoti atsargiai. Tiesiog dėl psichologinio poveikio auditorijai ir kad netyčia neįvyktų vadinamasis visuomenės nujautrinimas termino "karas" atžvilgiu.

Ką turiu omenyje: dažnas skaitytojas, skaitytoja gali stokoti žinių apie tai, kas tas "hibridinis", dėl ko "hibridinis", kada tai dar tik "agresija", o kada jau nebe. Tačiau, tiesiog dėl žmogiškosios psichologijos ypatumų, užfiksuos žodį "karas". Užfiksuojant vis tą patį žodį per dažnai, sąmonė savotiškai atbunka. Todėl kartais nustojama reaguoti į terminus gana rimtai.

Jei vis dėlto pripažintume, kad turime reikalą su hibridiniu karu, sakyčiau – matau dvi stadijas: 1) ilgalaikę latentinę; 2) destabilizacijos. Būtent todėl mane glumina ir liūdina kai kurių judėjimų atstovų negebėjimas (ar nenoras?) suprasti, kad, nepaklusdami savos valstybės, savų institucijų sprendimams, neįstengdami įžvelgti radikalėjimo keliamų pavojų, jie, neduokdie, artina Lietuvą prie imituoto pilietinio pasipriešinimo fazės.

Tarkime, dabartinė Vyriausybė tiesiog daro savo darbą, sprendžia tris krizes vienu metu. Bet jai aktyviai klijuojamos spaudėjų, engėjų, dargi fašistų etiketės, tai tikrai laikytina neigiamo potencialių valstybės agresorės įsiveržimo priešininkų įvaizdžio formavimu.

Ko dar tikėtis? Palyginimui: 2007 m. Estijoje vyko "Bronzinio kareivio" riaušės, o jų modelis primena įvykius mūsų sostinėje. 2017 m. Estijos saugumo tarnybos aptiko savo valstybėje provokaciją, kai iš Rusijos į Estiją buvo atsiųsta Rusijos radikalų – ekstremistų nacionalistų grupė su tikslu suvaidinti vietinius ekstremistus. Kai kuriais atvejais tokie ekstremistai gali būti ne atsiunčiami, bet net ir specialiai, pavadinkime, sukuriami ten, kur jų nė kvapo nebuvo.

Kol kas ginkluoti Baltarusijos pasieniečiai tik įžengė į mūsų valstybės teritoriją, vos 1 m. Bet įžengė. Todėl norisi palinkėti: daug šalto proto, išminties ir stiprybės. Mums visiems.