Ekspertai: prezidento vaidmuo neapsiriboja Konstitucija, tai – savotiškas Mesijas

V. Sinkevičius, komentuodamas dabartinėje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas valstybės vadovo funkcijas, sako, kad prezidentas joje yra įvardijamas kaip valstybės vadovas, o jo pagrindinė funkcija yra užtikrinti valdžių sąveiką bei spręsti užsienio politikos klausimus.

Vis dėlto, teigė V. Sinkevičius, nereikia manyti, kad prezidentas gali turėti kažkokius ypatingus įgaliojimus ir visada gali įvykdyti tai, ką kandidatai žada rinkimų metu. Politinio gyvenimo pagrindinė institucija, pasak jo, lieka parlamentas.

„Prezidento įgaliojimai labai priklauso nuo to, kokia yra Seime dauguma“, –pabrėžė jis, pridurdamas, kad Lietuva pagal valdymo modelį yra parlamentinė respublika su pusiau prezidentinės respublikos bruožais. Tai pagrįsdamas profesorius įvardijo prezidento santykių su Vyriausybe pavyzdį: remiantis Konstitucija, prezidentas negali vienasmeniškai pasirinkti ministro pirmininko kandidatūros, jai turi pritarti ir parlamentas. Seimui nepritarus teiktai kandidatūrai, premjeras nebus paskirtas ir Vyriausybė nebus suformuota. Tačiau, sakė MRU profesorius, prezidentas skiria ir atleidžia ministrus ministro pirmininko teikimu, bet vėlgi, atskleidė parlamento svarbą jis, Seimas prieš tai turi patvirtinti Vyriausybės programą, o jos sudėtis prieš tai taip pat turi būti suderinta su Seimo dauguma.

Kalbant apie prezidento vaidmenį įstatymų leidyboje, V. Sinkevičiaus teigimu, jis yra reikšmingas, tačiau ne pats svarbiausias. Iniciatyvos teisę teikti įstatymo projektą, pasak jo, prezidentas turi, tačiau įstatymus priima tik Seimas.

„Prezidentas turi galimybę pristabdyti įstatymų leidybą – vetuoti Seimo priimtą įstatymą, t. y. grąžinti parlamentui jį pakartotinai svarstyti. Tai vadinama santykine arba atidedamojo veto teise, tačiau Seimo dauguma ir tą veto gali atmesti, ir tuomet prezidentas įstatymą privalo pasirašyti“, – Eltai sakė V. Sinkevičius.

Prezidentas, pasak jo, turi didelę įtaką ir formuojant teisminę valdžią, tačiau visur taip pat, teigia V. Sinkevičius, yra atsvaros. Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir pirmininkų kandidatūras gali teikti prezidentas, tačiau juos vėlgi skiria Seimas. Vis dėlto, pažymi MRU profesorius, prezidentas, teikdamas teisėjus, privalo suderinti kandidatūrą su Teisėjų taryba, kuri, pagal Konstituciją, pataria prezidentui visais teisėjų skyrimo klausimais

„Tai yra valdžių pusiausvyros atsvarų mechanizmas. Viena valdžia gali pristabdyti kitą, ir taip yra užtikrinamas demokratinis režimas“, – aiškino V. Sinkevičius.

Ne kiekvieną asmenį galima paversti lyderiu, o tik tą, kurio psichologines savybes gali akcentuoti, pavyzdžiui, charizmą ar valingumą.

Profesorius, lygindamas prezidento statusą užsienyje ir Lietuvoje, pažymėjo, kad, nors parlamentas ir turi itin didelę reikšmę Lietuvoje, jis vis dėlto negali atleisti prezidento, priešingai nei yra Latvijoje, kur atleidžiant valstybės vadovą pakanka dviejų trečdalių Saeimos (Latvijos parlamento. – ELTA) daugumos, o paskiriant prezidentą – daugiau nei pusės parlamento pritarimo.

Nors prezidento pagrindines funkcijas apibrėžia šalies Konstitucija, vis dėlto šis statusas tuo neatsiriboja. Prezidento vaidmuo valstybėje svarbus vien dėl to, kad tai tam tikras lyderystės simbolis. Pasak profesoriaus G. Mažeikio, lyderis yra ryšių su visuomene konstruktas, tačiau juo gali būti ne kiekvienas.

„Ne kiekvieną asmenį galima paversti lyderiu, o tik tą, kurio psichologines savybes gali akcentuoti, pavyzdžiui, charizmą ar valingumą“, – Eltai sakė VDU filosofas, pridūręs, jog lyderis nebūtinai būna inteligentas.

Tuo metu ryšių su visuomene agentūros, pasak jo, į prezidento funkciją žiūri visiškai kitaip – kaip į funkcinį elementą, kuris galėtų vykdyti valstybei ir ekonomikai reikalingas užduotis.

Visuomenė, teigė G. Mažeikis, sociologiniu požiūriu vis dar tikisi, kad prezidentas ar kitas valstybės atstovas yra tas, kuris neša tiesą, laimę, nemeluoja, gina jų balsą ir neturi kaukių.

„Tas kandidatas tampa tam tikru Mesijumi arba bent jau vykdo tam tikrą misiją, pavestą tautos“, – pridūrė filosofas.

Vis dėlto tokio dalyko, kaip monolitiška visuomenė, pasak G. Mažeikio, nėra, arba tai atsiranda labai trumpam. Taigi, sakė filosofas, prezidentas taip pat negali teigti atstovaująs visiems, tačiau šioje vietoje įžvelgiamas paradoksas - visuomet yra galimybė pasiūlyti tam tikrą veidą.

„Tu negali atstovauti visuomenei, tu visada atstovausi tam tikrų grupių interesams (...), bet juk viešai turi sakyti, kad atstovauji tautai, ir tada kai kurios kitos žmonių grupės, kurioms tu neatstovauji, ims ir tikės, kad tu jiems atstovauji“, – Eltai sakė profesorius, pridūręs, kad, nors tai gali atrodyti kaip falsifikatas, bet sugebėjimas į savo pusę palenkti įvairias visuomenės grupes ir yra lyderystė.

Gegužės 26-ąją Lietuvoje vyksta Prezidento ir EP rinkimai.