Tai patinka
Dabar Birštonui vadovauja vietos valdžia, kurią rinko 65,5 proc. šio kurorto gyventojų, tačiau kas diktuos Panevėžio rajono gyvenimą, 2023-aisiais sprendė mažiau nei keturi iš dešimties (38,2 proc.).
Nors dažnai sakoma, kad žmonės nebalsuoja, nes yra nusivylę politikais, rinkėjų aktyvumo skirtumai tarp savivaldybių didžiuliai. Vis dėlto nėra akivaizdžių požymių, kad aktyviausiose – Birštono, Pagėgių, Lazdijų ir Šalčininkų rajonų – savivaldybėse valdymas būtų kokybiškesnis ir skaidresnis nei pasyviausiose – Panevėžio miesto ir rajono, Klaipėdos, Mažeikių ir Šiaulių rajonų savivaldybėse.
Tarp trijų didmiesčių aktyviausi kauniečiai: 2023-ųjų savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose jų balsavo beveik 53,8 proc., vilniečių – beveik 49,3 proc., o klaipėdiečių – vos 40,8 proc.
„Kauniečiai yra aktyvūs, o pilietinis sąmoningumas, patriotizmas buvo ir tebėra viena iš Kauno vizitinių kortelių. Natūralu, kad patriotiški žmonės, matydami rinkimuose tiek savo teisę, tiek pareigą, yra linkę ją atlikti“, – sako politikos apžvalgininkas Audris Narbutas, Kauno technologijos universitete neseniai apsigynęs politikos mokslų daktaro disertaciją merų perrinkimo tema.
Pasak jo, kauniečiai yra išsilavinę, o išsilavinimas didina aktyvumą rinkimuose. Antra, kauniečiai mato vykstančius pokyčius, mėgsta savo merą. Yra ir kitų ryškių kandidatų, kurie jam meta iššūkį. „Žmonės mato prasmę eiti į rinkimus, kai turi iš ko rinktis, jaučia, kad turi už ką balsuoti ir kad jų balsas svarbus“, – pabrėžia A. Narbutas.
Jis atkreipia dėmesį, kad aktyvumą padidino ir įvesti tiesioginiai merų rinkimai. Nors bendroje šalies statistikoje pokytis ne toks įspūdingas, Kaune jis iš tiesų ryškus: 2011-aisiais, kai vyko paskutiniai rinkimai, kur merų tiesiogiai dar nerinkome, Kaune balsavo 40 proc. rinkėjų, o 2015-aisiais jau beveik 46 proc., po ketverių metų – 50,9 proc., o 2023-aisiais – beveik 53,8 proc.
„Tai vis dar nėra tas skaičius, kurio norėtume, tačiau tiesioginių merų rinkimų įtaka tikrai matoma. Asmenybes rinkti rinkėjams įdomiau, nei balsuoti tik už partijų arba politinių komitetų sąrašus. Be to, taip galime turėti daugiau kandidatų į merus, nes politikas gali išsikelti pats save, o tai taip pat didina aktyvumą, nes žmonės turi savo favoritus ir eina jų palaikyti. Pvz., Jurbarko rajono meras neina su jokiu sąrašu, bet laimi rinkimus“, – sako A. Narbutas.
Pasak jo, žmonės nori eiti į rinkimus, kai mato, kad politikas gerai dirba, o tiesioginiai merų rinkimai sustiprino mero instituciją, padidino merų darbo efektyvumą. Dabar gerokai didesnė rinkėjų įtaka ir valdančiosios koalicijos formavimui. Kai nebuvo tiesioginių merų rinkimų, partijos galėdavo susiderėti dėl koalicijos, o šiandien mažai kas norėtų ją formuoti be mero, nes tai labai svarbus postas.
Apklausoje daugiausia rinkėjų sakė neinantys į rinkimus dėl užimtumo ir neapsisprendimo, už ką balsuoti. Kiti – kad nesidomi politika, nusivylė išrinktais politikais arba mano, kad jų balsas nieko nelemia.
Tačiau jei žmogus nemato, už ką norėtų balsuoti, net neina prie balsadėžių. Tai, pasak politologo, rodo smarkiai mažėjantis aktyvumas antrajame rinkimų ture: dalis rinkėjų nebalsuoja, nes jų kandidatas į jį nepateko. 2023-aisiais pakartotiniame balsavime dalyvavo vos 27,6 proc. Panevėžio rajono, 27,9 proc. Šiaulių rajono, kiek daugiau nei trečdalis Kelmės (33,3 proc.) ir Klaipėdos (33,4 proc.) rajonų gyventojų.
Klaipėdiečiai pasyvūs
Daugiau nei pusei kauniečių rūpėjo patiems išsirinkti miesto tarybą, o beveik 60 proc. klaipėdiečių leido tai nuspręsti kitiems. „Nuo pat 1995-ųjų visuose savivaldos rinkimuose klaipėdiečiai stabiliai neina balsuoti“, – konstatuoja Klaipėdos universiteto politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili.
Didžiulė skirtis ir tarp rinkimų apylinkių pačioje Klaipėdoje – pastaruosiuose rinkimuose aktyvumas svyravo nuo 33,7 iki 58,5 proc. Šie skirtumai priklauso nuo gyventojų socialinės ir ekonominės padėties: aktyvesnė šiaurinė miesto dalis, kur daugiau privačių namų kvartalų, o pietinėje, kur gyvena mažiau didesnes pajamas gaunančių žmonių, nuo seno įsikūrę ir daug rusakalbių, balsuojama vangiau.
G. Burbulytė-Tsiskarishvili daro prielaidą, kad menkam klaipėdiečių aktyvumui įtakos gali turėti ir tai, kad Klaipėda – uostamiestis, nemažai žmonių dirba jūrų sektoriuje, naftos platformose, dažnai būna ilgam išvykę, nors jų gyvenamoji vieta deklaruota Klaipėdoje. Jei per rinkimus būna užsienyje, daug kas pripažįsta nesivarginantys eiti balsuoti į Lietuvos ambasadą toje šalyje.
Kuo mažiau ateina balsuoti, tuo mažiau pastangų reikia įdėti rinkiminės kampanijos metu, nes gali iš anksto apskaičiuoti, kiek reikia atsivesti lojalių, ištikimų rinkėjų, nebereikia tiek daug darbo įdėti.
Dar vienas Klaipėdos ypatumas – čia nėra seniūnijų, tad, svarsto politologė, gal kitose savivaldybėse per jas pavyksta labiau paskatinti domėtis rinkimais.
Ji pabrėžia dar vieną svarbų pasyvumo veiksnį, kurį žino ir iš savo asmeninės patirties. Ji pati nuo 1995 m. gyvena pietinės miesto dalies rajone, kurio gyventojai retai eina balsuoti, tačiau jai nėra tekę viduryje kadencijos pamatyti atvykusio vietos politiko, kuris pasidomėtų, kaip čia gyvena žmonės, surengtų susitikimą. „Tai ko tada norime, kad žmonės eitų balsuoti? Tik prieš rinkimus užplūsta ir lankstinukai, ir laikraštukai, ir patys politikai“, – pasakoja klaipėdietė.
Be kita ko, pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, nuo pastarųjų Seimo rinkimų nacionaliniai politikai jau pradeda suprasti, kad Klaipėdai skyrė per mažai dėmesio, todėl dažniau į ją atvažiuoja. 2024-aisiais Seimo rinkimuose balsavo 10 tūkst. daugiau klaipėdiečių nei renkant savivaldybių tarybą 2023-aisiais. Politologė svarsto, kad gal prie to prisideda didesnė informacinė sklaida, daugiau diskusijų ir debatų televizijoje, interneto portaluose ir platformoje „YouTube“. O gal tiesiog vietos klausimai žmonėms neatrodo tokie aktualūs, neskatina aktyvumo.
Jaunimui dar dzin
Po 2023-iųjų rinkimų Vyriausiosios rinkimų komisijos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktoje apklausoje rinkėjai nurodė įvairias priežastis, kodėl maždaug kas antras Lietuvos gyventojas nebalsuoja. Respondentai galėjo nurodyti kelias priežastis. Pagrindinė – gana netikėta: užimtumas (33 proc.). Beveik tiek pat respondentų (32 proc.) tai aiškina tuo, kad neapsisprendžia, už ką balsuoti.
22 proc. nurodė, kad nesidomi politika. Penktadalis apklaustųjų pažymėjo, kad balsuoti nustojo, nes nusivylė išrinktais politikais, tiek pat – kad jų balsas nieko nelemia, 4 proc. respondentų sakė, kad nebalsavo ir nebalsuos.
O visada balsuojantieji sakė tai darantys iš pilietinės pareigos (72 proc.), taip pat todėl, kad jiems patinka rinkti valdžią ir jaustis demokratinio proceso dalyviais (33 proc.). Kiek daugiau nei ketvirtadalis tiki, kad jų balsas yra svarbus, o 15 proc. respondentų nurodė balsuoti einantys iš įpročio.
Rinkimų aktyvumo tendencija akivaizdi: kuo žmonės vyresni, tuo aktyvesni. Jauniausioje 18–24 metų amžiaus grupėje balsuoja kas trečias (33,4 proc.), o 65–74 metų amžiaus grupėje prie balsadėžių ateina beveik šeši iš dešimties (59,1 proc.).
Jaunimo organizacijos inicijuoja įvairias kampanijas – „Man ne dzin“, „Žinau, ką renku“, „Vote16“, kuria siekiama suteikti teisę vietos rinkimuose balsuoti nuo šešiolikos metų. Tačiau akcijos pokyčių neatneša, o Lietuvos Seimas šiemet nepritarė siūlymui sumažinti balsavimo amžiaus ribą.
„Baiminamasi, kad tokiu atveju gali būti didesnė rinkėjų papirkimo rizika. Tačiau kai kurios kitos šalys leidžia balsuoti jaunesniems ir nieko blogo nenutiko. Kaip tik jie anksčiau įpranta prie visuomeninio ir politinio gyvenimo, ima domėtis politika. Man atrodo, čia būtų naudos“, – tokios nuomonės Europos Tarybos Europos vietos savivaldos chartijos ekspertė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Aistė Lazauskienė.
Tačiau ji pripažįsta, kad šalyse, kur balsavimo teisė suteikta nuo šešiolikos metų (Austrijoje, Estijoje, Škotijoje, Velse, daugumoje Vokietijos žemių) arba septyniolikos metų (Graikijoje), gal iš to džiaugsmo, kad gali balsuoti, šios amžiaus grupės rinkėjai gana aktyvūs, tačiau kitoje amžiaus grupėje entuziazmas blėsta. Vis dėlto pirmą kartą balsuojantys rinkėjai didina bendrą rinkėjų aktyvumą.
Beje, pasak A. Lazauskienės, 18–24 metų amžiaus grupės mažas aktyvumas gali būti susijęs dar ir su tuo, kad dalis jaunimo gyvena Vilniuje ar Kaune, o gyvenamąją vietą yra deklaravę gimtinėje. Nuvažiuoti ten rinkimų dieną ar balsuoti iš anksto reikia papildomų pastangų. Tačiau ir 25–34 metų amžiaus grupėje aktyvumas tik šiek tiek didesnis – 37,6 proc.
Tikėtasi jaunimą suaktyvinti suteikus teisę į savivaldybių tarybas ir merus kandidatuoti nuo aštuoniolikos metų. Tačiau, kaip rodo A. Narbuto atliktas tyrimas, kuriame jis lygino rinkimų aktyvumą ir jaunimo dalyvavimą kandidatų sąrašuose iki rinkimų taisyklių pakeitimo ir po jo (2015 ir 2019 m. rinkimuose), tai neturėjo jokio ryškesnio teigiamo poveikio rinkėjų aktyvumui. „Didesnį poveikį turėdavo politikų pastangos įtraukti jaunimą į sąrašus, nemažai jo ateidavo su politiniais komitetais“, – sako A. Narbutas.
Pasak jo, nors dažnai girdime, kad valdžioje norime daugiau jaunų žmonių, rinkimų rezultatai rodo, kad jiems nelabai sekasi. Daugiau galimybių būti išrinktiems turi jauni žmonės, kurie į tarybas kandidatuoja jau eidami tam tikras politines pareigas, pvz., mero patarėjo.
Svarstomoji demokratija
O kiek aktyvumas priklauso nuo rinkimų sistemos, nuo jų formos? „Šiek tiek. Įvedant tiesioginius merų rinkimus, tikėtasi aktyvumo šuolio, tačiau jis padidėjo nedaug. Vis dėlto užsienio šalyse stebima, kad ten, kur mero rinkimai tiesioginiai, rinkėjai dažnai šiek tiek aktyvesni“, – sako A. Lazauskienė.
2011-aisiais, iki tiesioginių merų rinkimų, Lietuvoje balsavo 44,1 proc., 2015-aisiais – 47,2 proc., o 2023-aisiais – 48,9 proc., gausiausiai per pastaruosius du dešimtmečius.
Nuo 2015-ųjų atsirado galimybė į vietos valdžią kandidatuoti ir komitetams. Tačiau požymių, kad tai būtų prie balsadėžių atvedę daugiau rinkėjų, nematyti.
Pasak A. Lazauskienės, aktyvumo procentą didina galimybė balsuoti iš anksto – taip pastaruosiuose vietos valdžios rinkimuose balsavo apie 9 proc. rinkėjų.
Ekspertė sako, kad šalys įvairiomis priemonėmis bando suaktyvinti rinkėjus. Kai kur, pvz., Švedijoje, nacionaliniai, vietos ir regioniniai rinkimai rengiami tą pačią dieną. Taip ir sutaupoma lėšų, ir žmonėms patogiau. Tačiau tokių šalių nėra daug.
Estijoje aktyvumas didesnis nei pas mus – 2025-ųjų savivaldos rinkimuose jis buvo 59,2 proc. Beveik 46 proc. rinkėjų balsavo internetu. 2005 m. suteikta galimybė balsuoti internetu prisideda prie rinkėjų aktyvumo didėjimo.
Tačiau A. Lazauskienė siūlymus pasekti estų pavyzdžiu vertina kritiškai dėl didesnės rinkėjų papirkimo rizikos, galimo laisvos valios iškraipymo ir kibernetinio saugumo problemų. Kai kurios šalys, kurios buvo įvedusios tokią galimybę, pvz., Nyderlandai, vėliau jos atsisakė.
Kai kur, pvz., Belgijoje (išskyrus Flandrijos regioną, kuriame tokia prievolė neseniai atšaukta), Kipre, Liuksemburge, Graikijoje, balsavimas privalomas. A. Lazauskienė pasakoja, kad Belgijoje tokia prievolė įvesta dar XIX a. pabaigoje. Čia net yra numatytos piniginės baudos už neatvykimą balsuoti, kitose šalyse, kur balsavimas privalomas, yra kitokių sankcijų, pvz., draudimas dirbti valstybės tarnyboje ar viešajame sektoriuje. Tačiau tokios nuobaudos taikomos retai.
Vis dėlto, pasak A. Lazauskienės, privalomas balsavimas kritikuojamas kaip nelabai demokratiškas, nes nedalyvavimas rinkimuose taip pat yra pozicija. Dabar populiarėja kitokios visuomenės aktyvinimo ir įtraukimo į savivaldą formos – svarstomoji demokratija, piliečių asamblėjos. Jos ypač paplitusios Airijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Piliečių asamblėjos ir dalyvaujamojo biudžeto iniciatyvos įgyvendinamos ir Vilniuje, Kauno rajone.
„Jos tam tikra prasme yra tarsi alternatyva: išrenkame tarybos narius, bet dar renkame ir tokių darinių narius, kurie sudaro gal ne paralelinę valdžią, bet papildo tarybos narių, turinčių dirbti šį darbą, veiklą. Nėra tyrimų, kiek tai koreliuoja su rinkimų aktyvumu, tačiau logiškai mąstant, jei žmonės įsitraukia į vietos reikalų sprendimą, jiems rūpi savivaldybių biudžetas, kiti klausimai, gal jie aktyviau dalyvaus ir rinkimuose. Aktyvios bendruomenės dažnai susiburia ir į politinius komitetus“, – pasakoja A. Lazauskienė.
A. Narbutas taip pat labai palankiai vertina naujas įsitraukimo į savivaldos gyvenimą iniciatyvas. Geras pavyzdys – Pravieniškės Kaišiadorių rajone, kur bendruomenė susitelkia svarstyti dalyvaujamojo biudžeto, teikia pasiūlymus, kaip gerinti vietos viešąją infrastruktūrą, ir ją tvarko.
„Žmonės net azartą pajunta. Tai labai gerai, nes atsiranda ne tik ryšys su savo savivalda, bet ir formuojasi stiprus laisvo žmogaus, gyvenančio laisvoje valstybėje, bet kartu turinčio jai įsipareigojimus, mentalitetas, kuris yra labai reikalingas tam, kad mūsų demokratija veiksmingai veiktų“, – įsitikinęs A. Narbutas.
Ar ateis mitinguotojai?
Pernai pilietinei visuomenei išėjus į gatves ginti kultūrą nuo idiozinių personų, o vėliau – ir laisvo žodžio, kilo retorinių klausimų, ar šios minios ateis ir į rinkimus.
„Jei jiems rūpi valstybės reikalai, teoriškai jų į rinkimus turėtų ateiti daugiau. Tačiau vietos rinkimuose to gali ir nenutikti, nes savivaldos politika truputį nuvertinama, gal ji žmonėms ne tokia įdomi kaip nacionalinė politika“, – mano A. Lazauskienė.
Ji primena, kad nacionaliniai rinkimai – parlamento, prezidento – ne tik pas mus, bet ir užsienio šalyse pasižymi didesniu rinkėjų aktyvumu nei savivaldos rinkimai. Senosiose Europos demokratijose nėra didelio atotrūkio, o Rytų Europos, vadinamosiose posovietinėse, šalyse kai kur jis siekia beveik 10 proc. punktų.
Ekspertė atkreipia dėmesį į naujas tendencijas Lietuvoje: pastaruoju metu tas skirtumas nyksta, aktyvumas net susilygina. Savivaldybių tarybas 2019-aisiais, o Seimą 2020-aisiais rinko po 47,8 proc. rinkėjų (tiesa, Seimo rinkimai vyko COVID-19 pandemijos laikotarpiu, gal kai kas bijojo eiti balsuoti, kad neužsikrėstų). 2023-aisiais vietos valdžią rinko beveik 49 proc., Seimą 2024-aisiais – 52,2 proc. Palyginimui: 1995-aisiais vietos rinkimuose dalyvavo beveik 45 proc., o 1992-aisiais parlamento rinkimuose – 75 proc.
Pagal rinkėjų aktyvumą vietos valdžios rinkimuose Lietuva ES yra maždaug per vidurį. Europoje aktyvumas vietos rinkimuose šiek tiek auga, bet laikosi daugmaž stabilus. Vadinamosiose senosios demokratijos šalyse jis pastaruoju metu šiek tiek mažėja, o posovietinėse – gana smarkiai svyruoja. Tačiau aktyvumo rodikliai skirtingose šalyse gerokai skiriasi.
Kiek balsuotojų bus kitąmet kovo 7-ąją vyksiančiuose savivaldybių tarybų ir merų rinkimuose? A. Narbuto prognozėmis, nacionaliniu mastu rinkėjų aktyvumas sieks apie 50 proc. Augimas nebus revoliucinis, bet jo bus.
Tačiau G. Burbulytė-Tsiskarishvili sako turinti negerą įtarimą, tiesa, nepagrįstą moksliniais tyrimais, kad politikams mažas aktyvumas yra naudingas: „Kuo mažiau ateina balsuoti, tuo mažiau pastangų reikia įdėti rinkiminės kampanijos metu, nes gali iš anksto apskaičiuoti, kiek reikia atsivesti lojalių, ištikimų rinkėjų, nebereikia tiek daug darbo įdėti. Vilniuje, kur konkurencija didžiulė, norint laimėti, reikia daugiau pastangų, o Klaipėdoje žinai, kad norint tapti tarybos nariu užteks ir kelių tūkstančių balsų, didžiąją dalį gali iš giminių ir pažįstamų susirinkti.“ 2023-aisiais Klaipėdoje tam užteko mažiau nei 4 tūkst. balsų.
Politologė sako, kad, nors tikimybė nedidelė, esant tokiam mažam aktyvumui įmanomas ir toks scenarijus: „Aštuoniolikmetis abiturientas iškeliamas kandidatu į merus ir įtikina visą miesto jaunimą už jį balsuoti, o matant, kaip greitai jaunimas Prancūzijoje susitelkė protestams, tai visai realu. Kuo mažiau žmonių eina į rinkimus, tuo didėja hipotetiniai šansai, kad galime turėti dvyliktoką merą. Vilniuje gal būtų sudėtinga, o Klaipėdoje visai įmanoma.“
Aštuoniolikmetis meras gal ir nebūtų taip blogai. Tačiau lygiai taip pat valdžią perimti galėtų ir radikalios ar piktavališkos jėgos.
„Jei žmogus balsuoja, jis šiek tiek labiau jaučiasi savo valstybės, savo savivaldybės šeimininku, kūrėju, jaučia didesnį įsipareigojimą valstybei, savo miestui ar rajonui, didesnę atsakomybę. Tada ir mūsų gyvenimo kokybė geresnė, ir šalis, ir savivalda veikia gerokai geriau. Toks ryšys tarp savo savivaldybės, valstybės ir žmogaus labai svarbus, kad demokratija veiktų kokybiškai, kad norėtume ją ginti. Jei susvetimėjame su savo valstybe, taip pat ir su savivalda, kuri yra arčiausiai žmogaus esanti valdžia, noras ją ginti menksta. Tai žalinga ir pavojinga, ypač dabartinėmis sąlygomis“, – pabrėžia A. Narbutas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)