S. Navickaitė: Prancūzijoje jaučiuosi lietuve, o Lietuvoje – šiek tiek prancūze

S. Navickaitės kūryba išsiskiria moteriškumu ir elegancija. Iš jos paveikslų žvelgia grakščios damos, tarsi nužengusios iš ketvirtojo dešimtmečio filmų. Kūrėja visada domėjosi kostiumo istorija, todėl jos kūryboje svarbią vietą užima veikėjų apdarai, kupini smulkių detalių. Pokalbis su S. Navickaite – apie meilę Prancūzijai, širdį pavergusį Bordo miestą, kūrybos impulsus ir prancūzus sužavėjusį meną su lietuviškai prieskoniais.

– Esate kilusi iš Kauno. Papasakokite apie savo vaikystę ir studijas šiame mieste. Ar jus nuo mažens domino menai?

– Juokiuosi, kad pirmąjį savo meno konkursą laimėjau būdama dar septynerių. Pirmoje klasėje dalyvavau vaikų konkurse, kuriame reikėjo popierinėms lėlėms sukurti sukneles, ir pelniau pirmąją vietą. Jau tada mane domino mada, mergaitiški siužetai ir personažai. Vėliau išmokau siūti, studijų metais kurdavau drabužių kolekcijas, dažnai siuvu ir dabar. Visa tai manyje nuo mažens – mano mama baigė pramoninės tekstilės studijas, siuvo ir močiutė, kuri, tremiama į Sibirą, su savimi pasiėmė siuvimo mašiną. Manau, kad būtent ji ir padėjo močiutės šeimai išgyventi tremtyje. Šeimoje į siuvimo mašiną visada buvo žiūrima pagarbiai, o mane nuo mažens labai domino, kaip ji veikia. Mamai siuvant, prilipusi žiūrėdavau, ką ji daro. Laimei, mama niekada manęs nevarė šalin, leisdavo man pačiai pabandyti, nepykdavo dėl sulaužytos adatos ar sugadintos medžiagos.

Man augant, žymų vardą turėjo tuometė Kauno aukštesnioji meno mokykla, buvęs S. Žuko taikomosios dailės technikumas. Tad nusprendžiau mokytis būtent čia ir pasirinkau stiklo specialybę. Stiklo studijų įtaka ir šiandien jaučiama mano tapybos darbuose, kuriuose gausu šviesos, jie atrodo tarsi peršviečiami, o personažai neretai primena vitražą. Nors studijavau stiklą, nepamiršau ir mados, studijų metais iš stiklo kurdavau kostiumus. Baigusi Kauno meno mokyklą, Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete studijavau stiklą ir tekstilę. Vėliau išvykau į Prancūziją, mokiausi Bordo meno mokykloje.

Personažai: S. Navickaitės kūryba išsiskiria moteriškumu ir elegancija. Iš dailininkės paveikslų žvelgia grakščios damos, pasidabinusios akį traukiančiais apdarais. Kūrėja visada domėjosi kostiumo istorija, todėl jos kūryboje svarbią vietą užima veikėjų drabužiai. / S. Navickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip susidomėjote Prancūzija? Kada pirmą kartą aplankėte šią šalį?

– Apie Prancūziją ir šios šalies kultūrą man daug pasakodavo istorijos dėstytojas tėtis, kurio, deja, jau netekau. Prancūzijai trauką jaučiau nuo pat mažens, atrodė, kad tai mano šalis. Net šeimoje mane visi vadindavo madmuazele, kadangi visada domėjausi kostiumo istorija, mada. Šis susidomėjimas niekur nedingo, tad ir dabar, kiek tik galiu, lankausi mados muziejuose. Prancūziją pirmą kartą aplankiau būdama daugmaž 20-ies, tada į šią šalį pakeliauti vykome kartu su draugais. Vėliau ilgesniems ir trumpesniems periodams čia vis sugrįždavau tai mokytis, tai dirbti. Į Prancūziją buvau atvykusi su studentų mainų programa, vėliau čia dirbau įvairius darbus. Galiausiai mano keliai mane atvedė į Bordo miestą, kur jau gyvenu daugiau nei du dešimtmečius.

– Kokia išsvajotoji Prancūzija jums pasirodė, kai ją aplankėte pirmą kartą? Ar ji atitiko galvoje jūsų nusipieštą vaizdą?

– Ne, neatitiko. Aš maniau, kad prancūzės tebevaikšto apsirengusios kaip 1930-aisiais – su skrybėlaitėmis ir elegantiškais kostiumėliais. Prieš atvykdama į Prancūziją, visai kitaip įsivaizdavau prancūzišką eleganciją. Vis dėlto šiais laikais prancūzės kasdieniame gyvenime labiau vertina paprastumą ir patogumą. Žinoma, ypatingomis progomis išties pasipuošiama. Man labai žavu, kad 80-metė močiutė prancūzė, eidama į anūkės vestuves, būtinai užsidės skrybėlaitę, o gal net pasirinks ir pirštinaites. Vis dėlto kasdienybėje prancūzės tikrai neatrodo it nužengusios iš filmų, kaip aš įsivaizdavau. Tad, susidūrus su realybe, buvo šiek tiek liūdnoka. Norėdama tai kompensuoti, elegantiškas sukneles prancūzėms piešiau savo drobėse.

– Ketverius metus mokėtės Bordo meno mokykloje. Kas labiausiai įsiminė mokslų metu? Ar buvo sudėtinga išmokti prancūzų kalbą, kurios reikalaujama šios šalies mokyklose ir universitetuose?

– Išties prancūzai angliškai kalba nenoriai, net jei ir moka šią kalbą. Tiek mokymo įstaigose, tiek gatvėje tikimasi, kad kalbėsi prancūziškai. Vis dėlto man didelių iššūkių nekilo, nes prancūzų kalbos jau buvau pramokusi prieš tai. Besimokant Bordo meno mokykloje, grupėje, be manęs, buvo dar dvi užsienio studentės – rumunė ir japonė. Dauguma užsieniečių renkasi studijas Paryžiuje, o kur kas mažesnis Bordo nėra labai populiarus tarp užsienio studentų. Meno mokykloje mes, užsienietės, jautėmės net šiek tiek privilegijuotos, nes tiek prancūzai studentai, tiek dėstytojai mumis labai domėjosi. Jiems buvo įdomu sužinoti, kaip meno mokoma kitose šalyse, kokius pagrindus mes įgijome gimtinėje.

Kai kuriems mano paveikslai, vaizduojantys gėlėmis plaukus padabinusias moteris, atrodo labai lietuviški. Kartais, man dar nė nespėjus prasižioti, parodos lankytojai jau konstatuoja: čia turbūt ne prancūzės darbai.

Šios studijos man buvo išties įdomios, nes tuo metu Lietuvoje dėstydavo tik lietuviai dėstytojai, baigę tuos pačius mokslus. Bordo meno mokykloje mes bendravome su dėstytojais iš įvairių pasaulio šalių – ne tik Prancūzijos, bet ir JAV, Libano. Būtent per šias studijas  daugiau išgirdau ir apie šiuolaikinio meno instaliacijas, kas tuo metu Lietuvoje buvo gana nauja sritis.

Vis dėlto mokymo metodai gimtinėje man buvo labiau prie širdies. Kaune buvo daug akademinio piešimo, ateidavo pozuoti gyvi modeliai, nemažai praktikavomės. Bordo meno mokykloje mokomasi daug disciplinų, bet nė į vieną jų pernelyg neįsigilinama. Mokslas čia labiau teorinis, tad neretai, baigę mokyklą, buvę studentai nebūna nė pieštuko paėmę į rankas. Džiaugiuosi, kad pagrindus įgijau Lietuvoje ir į Prancūziją atvykau su susiformavusiu savo piešimo stiliumi. Kaip Bordo sakė vienas mano dėstytojas: Sniege, jau turi savo personažus, tad peizažistės iš tavęs nebepadarysi.

S. Navickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip sekėsi prasimušti Prancūzijos meno rinkoje? Ar prancūzai šiltai reaguoja į menininkus iš užsienio?

– Iš pradžių siųsdavau savo kūrinius Lietuvos galerijoms. Tuo metu tapydavau ant šilko, kurdavau atvirukus, tad tokius mažo formato darbus buvo paprasta siųsti paštu. Besimokydama Bordo meno mokykloje natūraliai pamažu įsiliejau į Prancūzijos meno sceną, susipažinau su kitais šios šalies dailininkais ir tapau bendro menininkų rato dalimi. Gavau vienos galerijos pasiūlymą, vėliau – kitos. Galiausiai pamačiau, kad man nebereikia ieškoti galimybių, nes galerijų atstovai mane patys susiranda. Mano darbai buvo eksponuojami ir Paryžiuje, kur anksčiau du kartus per metus vykdavo didelės meno mugės. Į jas susirinkdavo menininkai ir galerijų atstovai iš visos Prancūzijos. Taip natūraliai užsimezgė ryšiai su kitais dailininkais ir galerijų savininkais, o parodos ėmė vyti viena kitą.

Kaip prancūzai priima menininkus iš užsienio? Dailininkai gal ir yra truputėlį nepatenkinti, kad kažkas, atvažiavęs iš užsienio, užima jų vietą. Tačiau galerijų savininkai ir parodų organizatoriai mielai priima užsieniečių kūrybą, nes lankytojams visada įdomu pamatyti ką nors kitokio. Kai kuriems mano paveikslai, vaizduojantys gėlėmis plaukus padabinusias moteris, atrodo labai lietuviški. Kartais, man dar nė nespėjus prasižioti, parodos lankytojai jau konstatuoja: čia turbūt ne prancūzės darbai. Tikriausiai esate iš Šiaurės ar Rytų Europos. Vadinasi, jie mano darbuose mato kažką kitokio, ne prancūziško. Galiu pasidžiaugti, kad Prancūzijoje sulaukiu tikrai daug dėmesio ir pripažinimo, vietiniams mano paveikslai atrodo kitokie, nematyti. Apskritai, prancūzai labai domisi menu, yra jam atviri ir jautrūs. Net jei jie nesupranta tam tikro kūrinio, vis tiek juo domisi ir bando suprasti.

– Jūsų kūryba yra labai elegantiška, moteriška. Iš paveikslų į žiūrovą žvelgia paslaptingos madmuazelės puošniais kostiumais. Kaip gimsta jūsų kūrinių veikėjos?

– Pirmiausia, mano drobėse svarbus moterų žvilgsnis. Man labai patinka ieškoti skirtingų kūrinių veikėjų veido išraiškų, bandant teptuku jų veidams suteikti gyvybės. Tapant moterų grupes, man labai įdomu rasti ryšį tarp jų ir parodyti, kaip jos komunikuoja viena su kita. Bandau moteris sujungti tam tikrais judesiais – galvos pasukimu ar kūno palinkimu, kad būtų galima įsivaizduoti, apie ką jos kalbasi tarpusavyje, kokias istorijas pasakoja. Man patinka mąstyti, ką konkretus personažas galėtų galvoti, ir tas mintis perteikti jo veido ir kūno kalboje. Savo darbuose daug dėmesio skiriu moterų kostiumams, kuriuose daug detalių, mezginių, raukinių. Man labai patinka praėjusio amžiaus pradžios estetika, bet savo darbuose kartais maišau ir skirtingas epochas. Į savo personažus sudedu ir išgirstas istorijas. Kadangi tapant man patinka klausytis įvairių pasakojimų, jie neretai atsispindi mano nutapytose moteryse.

Aistra: su vyru Steeve’u dailininkė susipažino internete, kelionių forume. Keliones dievinanti pora kartu jau aplankė 29 šalis, tarp jų – ir Indiją. / S. Navickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Prancūzijoje jau gyvenate daugiau nei 20 metų. Kaip atrodo jūsų kasdienybė Bordo mieste? Ar jau pripratote prie prancūziško gyvenimo būdo? Kas čia jus žavi, kas vis dar stebina?

– Nežinau, ar labai įsiliejau į prancūzišką gyvenimo būdą. Visada sakau, kad Prancūzijoje jaučiuosi lietuve, o Lietuvoje – šiek tiek prancūze. Mano kūrybos kasdienybė yra išties labai įdomi, nes Bordo mieste ir apskritai Prancūzijoje vyksta daug meno renginių ir yra nemažai galimybių eksponuoti savo darbus, dalyvauti parodose. Tad gyvenu nuo vienos parodos iki kitos. Man patinka, kad Prancūzijoje vyksta labai daug gražių meno švenčių, į kurias galima nuvykti vos ne kas savaitgalį. Šie renginiai vyksta ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose, skirtinguose regionuose. Atrodo, kad prancūzai apskritai turi daugiau pasitikėjimo savimi ir noro savo kūrybą parodyti kitiems. Neretai į pensiją išėję prancūzai ima piešti ir iškart dalyvauti parodose. Lietuviai, net ir turėdami dėmesio vertų kūrinių, dažnai prisibijo juos pristatyti platesnei publikai.

Namuose esu įsirengusi ateljė, kur ateinu ramiai tapyti. Tam, kad galėčiau kurti, man reikia ramybės, tylos, susikaupimo. Tad darbo dienomis, atlikusi visus buities darbus, užsidarau savo studijoje, kur galiu atsitraukti nuo visko ir kurti. Savaitgaliais stengiuosi išvažiuoti į meno renginius, dalyvauti parodose ir parodyti savo kūrybą. Štai toks  mano prancūziškas gyvenimas.

Prancūzijoje man patinka, kad čia labai svarbūs šeimos ritualai. Kiekvieną vakarą visa šeima sėda prie bendro vakarienės stalo, nepriklausomai nuo to, kada kas grįžo iš darbo ar mokslų. Man tai atrodo labai žavu. Žinoma, Bordo žavi ir puikus klimatas. Esu gyvenusi keliose Prancūzijos vietose, bet šis miestas man gražiausias ir mieliausias širdžiai. Bordo puikus tuo, kad viskas čia arti. Jis yra visai netoli Atlanto vandenyno, gana arti ir Pirėnų kalnai, kaimyninė Ispanija. Tad, užsinorėjus į pajūrį, užtenka pusvalandžio kelionės, o į Pirėnų kalnus nuvykstame per porą valandų.

– Prancūzijoje pasilikote dėl meilės. Šiek tiek papasakokite apie savo šeimą. Jūsų vyras yra prancūzų ir japonų kilmės. Ar šeimoje puoselėjate visų trijų šalių kultūrą?

– Mano vyras Steeve’as yra telekomunikacijų inžinierius. Susipažinome internete, kelionių forume. Abu labai mėgstame keliauti ir kartu aplankėme jau 29 šalis. Dailininkų pasaulis Steeve’ui labai įdomus, tad jis dažnai su manimi kartu vyksta į parodas. Labai daug padeda mano veiklos administraciniais klausimais, už tai esu labai dėkinga. Skirtingų šalių kultūras namuose mes dažniausiai deriname virtuvėje. Vyras labai pamėgo šaltibarščius, o jis man pagamina japoniškų patiekalų. Tad kartais rengiame lietuviško ar japoniško maisto vakarus. Tiesa, šių vakarų negalime rengti vienu metu, nes japoniški patiekalai su lietuviškais nelabai dera.

Japoniškas šaknis vyras paveldėjo iš savo mamos, mano anytos. Kartą ji sako: Sniege, kodėl tu pieši tiek daug moterų, tačiau tarp tavo paveikslų veikėjų nėra nė vienos japonės? Tad kartkartėmis vis nutapau kokią japonę. Žinoma, savu stiliumi – ilgu kaklu, puošniais rūbais.

S. Navickaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar dažnai apsilankose Lietuvoje? Ko labiausiai pasiilgstate gimtinėje?

– Grįžusi į Lietuvą stengiuosi aplankyti kuo daugiau muziejų ir galerijų. Man visada labai įdomu pamatyti gimtinėje vykstančias parodas, eksponuojamus kūrinius. Į Lietuvą grįžtu daugmaž du tris kartus per metus, kartais ir keturis. Čia liko mano lietuviai draugai, tad norisi bent kartais juos aplankyti.

Lietuvoje savo kūrinių parodą rengiau jau senokai, tačiau prieš porą metų mano darbai buvo eksponuojami Čikagoje, Lietuvos dailės muziejaus galerijoje „Siela“. Labai apsidžiaugiau gavusi pasiūlymą parodyti savo darbus Amerikos lietuviams. Džiaugiuosi ir tuo, kad šiais metais kartu su kitais dvylika menininkų iš viso pasaulio, buvau atrinkta dalyvauti tarptautinio konkurso I.A.G.P.C parodoje Taipėjuje, Taivane. Man daug reiškia tai, kad šiame konkurse atstovavau ne Prancūzijai, o Lietuvai ir buvau vienintelė dailininkė iš šios šalies.

Mano darbai keliauja po visą pasaulį, naujus šeimininkus jie jau yra suradę daugiau nei 30-yje šalių. Įdomu, kad jie labai patinka užsienio lietuviams. Pažįstami man atsiuntė nuotraukas iš Norvegijos, kai užsukę į svečius pas šioje šalyje gyvenančius lietuvius draugus, netikėtai išvydo mano paveikslą.