Ar Lietuva tapo šalimi, kurioje nekenčiame vienas kito?

Tyrimai atskleidžia nerimą keliančias visuomenės nuostatas: didelė dalis Lietuvos gyventojų nepasitiki kitokių vertybių žmonėmis, beveik pusė mano, kad skirtingų įsitikinimų žmonės sąmoningai siekia vieni kitiems pakenkti, o dalis pateisina net grasinimus, smurtą ar svetimo turto niokojimą, jeigu taip siekiama pokyčių.

Tačiau kur yra riba tarp stiprių emocijų, neapykantos ir realaus smurto? Kodėl vis sunkiau priimame kitokią nuomonę? Ir ar visuomenė, kurioje oponentas tampa priešu, dar gali būti emociškai sveika? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnaliste diskutavo komunikacijos agentūros „PR Service" direktorė, Komunikacijos industrijos asociacijos valdybos narė Romualda Stonkutė.

– Pristatėte tyrimą, kuris atskleidė gana niūrų Lietuvos paveikslą. Kuri išvada jums sukėlė didžiausią išgąstį?

– Dirbu komunikacijos srityje ir mes kaip komunikacijos ekspertai neretai užčiuopiame tendencijas, kurios dar nėra ryškios ar atkreipiančios dėmesį. Per paskutiniuosius kelerius metus gerokai pasikeitė mūsų bendrojo naratyvo tonas ir tai, kaip bendrauja politikai, visuomenė ir garsūs asmenys. Mes pastebėjome, kad bendrajame naratyve smarkiai daugėja agresijos, pykčio ir pakelto tono. Įžeidžiantis atsišovimas tampa kietumo ženklu.

Pradėjome svarstyti, kas gi čia vyksta ir atlikome komunikacijos specialistų apklausą. 78 proc. komunikacijos specialistų, dirbančių įvairiose srityse, pasakė, kad visuomenėje daugėja susipriešinimo, griežto tono bei nepalankaus vertinimo. Tuomet nusprendėme pasimatuoti temperatūrą ir pažiūrėti, kiek ji aukšta bei ką tai galėtų reikšti elgesio prasme. Taip mes gavome skaičius, kurie mus gerokai išgąsdino. Tai, kad 60 proc. apklaustųjų nepasitiki žmonėmis, kurie yra kitokios nuomonės, reiškia, kad netoleruojame kitokių žmonių ir negalime su jais gyventi.

Taip pat žmonės galvoja, kad kitaip galvojantys ar kitokiomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės kelia jiems grėsmę bei stengiasi pakenkti. Taip galvoja net 53 proc. žmonių. Jaunų žmonių elgesys ir nuostatos smarkiai išsiskiria iš visos mūsų visuomenės. Šiandien tai jau nebestebina, nes pamatėme, kas įvyko Prancūzijoje. Į gatves išėjo moksleiviai, jaunimas, o vėliau tai pavirto į sniego gniūžtės principu veikiantį judėjimą. Lietuvoje 53 proc. jaunų žmonių sako, kad kitoks žmogus yra grėsmė bei žiūri į jį kaip į priešą.

žmonės galvoja, kad kitaip galvojantys ar kitokiomis vertybėmis besivadovaujantys žmonės kelia jiems grėsmę.

– Ar bandėte prisikasti prie priežasčių, kodėl taip yra?

– Mes svarstėme, ką reiškia tokios nuostatos elgesio prasme bei ko mes galime tikėtis. Žmonės nevengia įžeidinėti vieni kitų socialiniuose tinkluose ir tai yra norma. Tuo mes visai nesistebime. Mes paklausėme, kiek žmonių pritaria, kad socialiniuose galima įžeidinėti kitus žmones, jei jie yra kliūtis mano tikslams bei siekiamiems pokyčiams. Net ketvirtadalis 18-24 metų amžiaus žmonių pasakė, kad galima taip daryti. Įdomu tai, kad vilniečiai yra gerokai agresyvesni bei bendras Lietuvos vidurkis.

Taip pat klausėme, kiek galima kurti melagingą arba perdėtą turinį, kad pasiekčiau savo tikslų ar įrodyčiau savo nuomonę. Penktadalis jaunų žmonių arba 13 proc. gyventojų bei 17 proc. vilniečių tam pritarė.

Tuomet žiūrėjome, į kokius veiksmus tai gali virsti. Klausėme, ar žmonės toleruotų, jei kažkas grasintų ar naudotų fizinį smurtą prieš institucijas bei kitas grupes, kurios trukdo man įgyvendinti norimus pokyčius. 12 proc. Lietuvos gyventojų sakė, kad taip, o 18-24 metų amžiaus grupėje tam pritarė penktadalis žmonių. Dar paklausėme, ar pritartumėte veiksmams, kurie gadintų viešąjį ar privatų turtą, kai norima atkreipti dėmesį į problemas bei norimus pokyčius. 10 proc. žmonių tam pritarė. Tai nebūtinai reiškia, kad jie patys eitų daužyti, bet jei tai darytų kažkas kitas, tai nebūtų blogai. Tarp jaunų žmonių Lietuvoje tai yra 26 proc. Tai yra daugiau nei ketvirtadalis jaunų žmonių, kurie galvoja, kad eitų atstovauti savo interesus tokiu būdu.

Dar pavojinga ir įdomu buvo tai, kad tokiems veiksmams pritartų net 10 žmonių, kurie užima vadovaujančias pareigas. Tarp žmonių, kurie turi didesnes pajamas, irgi yra didesnis procentas pritariančių tokiems veiksmams.

Žmonės nevengia įžeidinėti vieni kitų socialiniuose tinkluose ir tai yra norma. 

– Kodėl taip vyksta? Ar įmanoma atkapstyti atsakymą?

– Yra du svarbūs aspektai, kuriuos reikia turėti omenyje. Įvardinti priežastis nėra taip paprasta. Šiandien galime fiksuoti, kad gyvename ant parako statinės. Žmonės yra įsijautrinę ir jie toleruotų, jei kažkas atsitiktų. Turime sukrautą laužą, turime pasistatę degujį skystį ir reikia nedidelės žiežirbos, kad tai užsidegtų.

Kultūros protestas prasidėjo nuo kultūros ministro klausimo ir išjudėjo į tūkstantinius mitingus. Prie jų vėliau prisijungė gydytojai, žemdirbiai ir visi žmonės, kurie yra kažkuo nepatenkinti, tapo vieno didelio judėjimo dalimi. Lietuvoje tas judėjimas užgeso. Buvo svarstymų apie tai, į ką tai galėtų pavirsti. Lietuvoje tai nepavirto į nieką, bet jei kažkas būtų kurenęs tą laužą, galėjome turėti labai įvairių baigties variantų.

Dar yra svarbu tai, kokioje geopolitinėje situacijoje mes gyvename. Kai mes dirbame su Lietuvai svarbiais projektais, matome, kaip veikia priešiškos jėgos, kiek pagalių yra kaišiojama į ratus ir kaip keliamas visuomenės nerimas. Šią jėgą irgi reikia turėti galvoje. Pas mus gali būti ir tikriausiai yra tokių kiršintojų, kurie naudojasi šia situacija. Neskubu atsakyti į klausimą, ką daryti. Esu linkusi žiūrėti į tai, kokios yra priežastys, kuo mūsų gyventojai yra nepatenkinti ir kas atsitiko su jaunimu, kurį įvardinome kaip laimingiausią. Reikia atidžiai išanalizuoti tai, kas vyksta jaunų žmonių galvose, elgesyje ir kas gali išprovokuoti vienus ar kitus pokyčius.

– Ar viskas prasideda nuo mūsų politinio elito?

– Esu linkusi žiūrėti dar plačiau. Politikų bendravimas yra labai matomas, nes jie užima daug eterio žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir kitur. Jų bendravimo normos jau nebestebina taip, kaip anksčiau. Mums pasidarė juokinga. Tačiau svarbus ir bendresnis kontekstas, tai, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje ir su kitomis visuomenės grupėmis.

Kolegė parodė man, kas vyksta mokyklos tėvų pokalbių programėlėje. Mamos vienos kitas koneveikia, mokytojos yra kritikuojamos ir vyksta kiti dalykai. Visos mūsų gyvenimo sritys, kuriose susiduriame su kitais žmonėmis, yra labai svarbios. Skaičiai atspindi bendrą tendenciją, kaip mes bandome įrodyti savo tiesą ir apginti savo požiūrį. Mes nekalbame apie langų daužymą ar automobilių padeginėjimą, bet matome, kaip šeimos pykstasi, kaimynai vieni su kitais bylinėjasi dėl kokios nors tvoros ir vyksta smurtas prieš mokytojus. Kyla klausimas, ar mes dar galime kalbėtis ir ar mes mokame tą daryti. Čia yra didžiausia problema.

Jaunimas yra ne iš dangaus nukritęs, tai yra mūsų užauginti vaikai, kurie iš šeimų, namų ir mokyklų nešasi šias tendencijas į savo gyvenimą. Tai yra žmonės, kurie netrukus ateis vadovauti įmonėms, valdyti valstybės ir kurti Lietuvos. Su kokiomis nuostatomis jie ateis?

Jaunimas yra ne iš dangaus nukritęs, tai yra mūsų užauginti vaikai.

Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže: