Vudis prisiminė projektą „Kelias į žvaigždes“: turiu randą, kurį slepiu po barzda

„Su muzika susipažinau gana vėlai. Pas mus į klasę atėjo naujokas, kuris grojo fortepijonu. Mes susidraugavom ir tokiu būdu aš pradėjau įsimylėti muziką. Jeigu taip trumpai, tai tada sekė konservatorija, tada KTU muzikos technologijų specialybė. Dar konservatorijos laikais pradėjau ir dainuoti, ir gitara groti, prasidėjo kūrybinis kelias. O dabar esu akademinėse atostogose“, – pasakos A. Martinėnas-Vudis

Tik supratęs, kad be muzikos neįsivaizduoja savo gyvenimo A. Martinėnas-Vudis jos neapleido, o atvirkščiai, pradėjo vadovautis viena pagrindinių savo gyvenimo taisyklių. „Visada gyvenau iš muzikos. Vasaromis grojau gatvėse. Užgrodavom tų pinigų tikrai nemažai ir jų užtekdavo. Gyvenime nesu dirbęs samdomo darbo. Reikia daryti tai, kas labai patinka. O jei darai, tai kas taip stipriai patinka ir dar sugebi iš to uždirbti, tai manau, jog čia didžiausia sėkmė ir laimė. Tas ėjimas į muzikos mokslus, tai man jų reikėjo kaip oro, todėl ten ir ėjau“, – šį pirmadienio vakarą, 22 valandą, 2TV laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ atviraus Vudis

Dar 2005 metais nusprendęs dalyvauti muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“ Vudis per daug nesitikėjo, nes atlikėjas susidūrė su trikdžiais, kurie, jo manymu, galėjo sutrukdyti patekti į projektą dar jam nė neprasidėjus. „Šis projektas mano gyvenime atsirado labai įdomiai. Po nugaros traumos savaitę gulėjau lovoje ir per televizorių pamačiau reklamą, kurioje buvo kviečiama dalyvauti projekte, nelabai ką tuo metu veikiau, tai ir užpildžiau. Dėl šuns kaltės į atranką ėjau su praskeltu smakru ir dideliu pleistru ant veido. Turėjau šunį, vieną kartą važiuodamas automobiliu laikiau jį ant kelių su iškišta galva pro langą, tuo metu jis pamatė besiganančias karves ir bandė pasprukti. O aš jį stipriai laikydamas susitrenkiau smakrą į jo metalinę grandinę. Todėl dabar turiu randą, kuri slepiu po barzda“, – prisiminimais dalinsis Vudis.

Praėjus 15 metų po projekto, Vudis teigia daug dalykų jau pamiršęs, tačiau keleto mėnesių atskirtis nuo tikrojo gyvenimo ir gyvenimas su svetimais žmonėmis, anot jo, neįkainojama patirtis. „Man tai buvo tarsi stovykla. Realiai buvo surinkti faini, skirtingi žmonės, kiekvienas buvo savaip įdomus. Tai buvo fantastiškas laikas. Ir net kai iškritau, mane paliko akompanuoti kitiems, kadangi tai puikiai mokėjau. Projekte buvau iki pat pabaigos. Iš gerbėjų jautėsi, švelniai tariant, psichozė. Visi nešė gėles, žaislus, ėjo pas mamą, pas brolius. Žinoma, buvo didelis palaikymas, ir net kai iškritau viskas nesibaigė. Šis projektas buvo mano tramplinas į tai, ką aš dabar veikiu“, – pripažins atlikėjas Vudis.