– „Mezgame Lietuvą“ premjera – jau netrukus. Didelė dalis laidų nufilmuota dar vasarą. Sukurkite intrigą – kas mūsų laukia nuo spalio 17-osios net dešimt šeštadienių iš eilės?
– Labai spalvinga kelionė po Lietuvą. Susipažinsime su penkiais Lietuvos regionais, jų žmonėmis, tradicijomis, autentiškais raštais ir spalvomis. Kiekvienas regionas subūrė savo mezgėjų komandą, kuri kurs mezginius, skirtus ne muziejui, o šiuolaikiniam žmogui – kad juos galėtume dėvėti ir jais puoštis kasdien. Pirmosiose laidose susipažinsime su visais dalyviais, sužinosime, ką jie veikia gyvenime ir kaip atsidūrė projekte.
Suintriguosiu, kad net du mezgėjai bus… vyrai! Kaip juos suradome? Na, vyko didelis akylų prodiuserių ir redaktorių darbas, prie kurio prisidėjau ir aš. Visi ieškojome mezgančių žmonių per pažįstamus, įvairias juos buriančias organizacijas, būrelius.
Man pačiai labai įdomu, kiek daug gali papasakoti spalvos, raštai ir siūlai. Šioje laidoje turėsime progą patirti, kokio grožio yra mūsų tautinis kostiumas ir kiek jame yra mūsų tautos istorijos. Neabejoju, kad ši laida bus įdomi ne tik mezgimo entuziastams.
– Užkulisiuose kalbama, kad tai bus pirmasis toks mezgimo projektas televizijoje, o gal net Baltijos šalyse ar visoje Europoje. Kas Jus jame labiausiai sudomino?
– Čia yra labai daug šilumos. Iš tiesų ta laida – net ne apie mezgimą, bet apie meilę savo Tėvynei. Atrodo, kalbame apie siūlus, raštus, spalvas, akis, bet už viso to yra kai kas daugiau. Supranti, kad mezginys be siūlo – neįmanomas. Tas siūlas mus nuveda prie močiučių raštų, prie jų austų užtiesalų, siūtų delmonų ir tautinių kostiumų. Pamatai, kiek čia yra nuostabių dalykų, kurie seniai užmiršti ir dulka spintose.
Suradome žmonių, kurie tai išmano, vertina ir kalba apie senolių rankdarbius su tokia aistra, kad žiūri į juos ir svaigsti nuo viso to grožio, kurį turime.
Siūlų ritė vyniojasi ir supranti, kad tas siūlas jungia ne tik mezginio akis… Kad tas siūlas – tai ryšiai tarp žmonių, tai mūsų santykiai vienų su kitais. Vesdama šitą laidą, čiupinėdama tas megztas grožybes, kalbėdama su projekto dalyviais aš ir pati tam tikra prasme sugrįžau prie savo močiutės, kuri taip pat mėgo megzti.
Klausiate, kas mane šiame projekte labiausiai sudomino? Meilė savo praeičiai. Čia labai daug švelnumo, šilumos, o jau kiek spalvų! Nepatikėsite, kokie mes, lietuviai, esame ryškūs!
Iš tiesų ta laida net ne apie mezgimą, bet apie meilę savo Tėvynei. Atrodo, kalbame apie siūlus, raštus, spalvas, akis, bet už viso to yra kai kas daugiau.
– Suprantu, kad laida bus ne tik apie mezgimą. Penki regionai – Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Mažoji Lietuva – pristatys savo žmones, tradicijas. Su kuriuo Lietuvos kraštu pati jaučiatės labiausiai susijusi?
– Kaip ir daugumos lietuvių, mano kraujas maišytas. Mamytė – suvalkietė, tėtė – žemaitis, o pati juokiuosi, kad jei siūdinčiausi tautinį kostiumą, man gražiausias būtų Mažosios Lietuvos. Beje, diedukas buvo dzūkas... Žodžiu, visi kraštai manyje susipynę ir kartais pastebiu, kad viršų ima ne kraujo ryšiai, o širdies šauksmas. Net pati stebiuosi, kodėl taip yra ir kodėl ta Mažoji Lietuva mane taip traukia. Gal čia jūra kalta? Norėčiau dažniau prie jos nuvažiuoti. Pajūrio vėjas ne tik širdį nuramina, bet ir prapučia galvą, kai per daug tiršta nuo minčių joje pasidaro (juokiasi).
– Kaip sekasi megzti – ar močiutė, mama išmokė šio amato?
– Deja… Labiau moku įvertinti tai, kas gražu. Pavadinčiau save gerų ir blogų akių mezgėja. Dar – ilgų šalikų kūrėja. Vienu metu visi mano draugai buvo apdovanoti kilometriniais šalikais. Įsivaizduodavau, kad šitaip galiu juos visus apkabinti, kai negaliu būti šalia.
– Ar projekto dalyviai gali megzti, kaip nori: virbalais, nerti vąšeliu? Gal vis dėlto yra tam tikros taisyklės?
– Mes žiūrime plačiai. Jų neribojame, nevaržome. Svarbiausia, kad žmogus mėgtų tai, ką daro, kad jam mezgimas teiktų džiaugsmą. Pamatysite – tiems žmonėms tiesiog akys dega, kai išsitraukia virbalus ar vąšelį. Jiems mezgimas nėra vien hobis – tai kur kas daugiau. Tie žmonės savyje turi ne tik ypatingos ramybės, bet ir gerumo. Todėl man atrodo, kad megzdamas žmogus nusiramina ir tarsi surenka save. Mezgimas reikalauja be galo daug kantrybės. Šis darbas – man vis dar slėpinys…
Įsivaizduokite, šiais laikais, kai mes skaičiuojame kiekvieną minutę, gyvename supergreitame pasaulyje, norime visko iškart ir tobulai, jie, kai reikia išardyti, ima ir ardo. Kai reikia sugaišti laiko – atsiranda lėtumo momentas. Man atrodo, tik meilės kalba gali leisti vienas kitam sugaišti laiko.
– Medikai sako, kad mezgimas teikia ir nemažai naudos – treniruoja smegenis, mažina stresą, suteikia daugiau ramybės. Ar tai pajutote, kai mezgėte savo ilguosius šalikus?
– Be abejo. Būdavo, susikoncentruoji ir sustabdai laiką – jis nebebėga tokiu tekinu greičiu. Tikrai pajusdavau sulėtėjimą, nes mezgant turi būti tik čia ir dabar. Kitaip privelsi klaidų.
– Projekto dalyviai įkvėpimo savo mezginiams semsis iš senų rankšluosčių, staltiesių, lovatiesių, tautinių kostiumų – žodžiu, mūsų promočiučių lobynų. Gal ir pati turite išsaugojusi tokių šeimos relikvijų?
– Turiu visokiausių užtiesalų, staltiesių, mezginių ir nėrinių. Kai kuriuos iš jų pritaikiau buityje. Kai kurie tiesiog turi sentimentalią vertę, guli lentynose ir kartkartėmis aš juos išsitraukiu tiesiog apsikabinti. Tų žmonių jau nebėra, bet gera žinoti, kad vieną ar kitą mezginį lietė jų rankos.
– Socialiniuose tinkluose iki šiol verda diskusijos: galima ar ne iš močiučių lovatiesių siūti šiandienai pritaikomus daiktus, drabužius, rankines? Kaip į tai žiūrite?
– Yra tokia šv. Augustino frazė: „Mylėk ir daryk, ką nori...“ Jeigu iš močiutės lovatiesės gimsta koks nors kitas prasmingas daiktas – kodėl gi ne? Tačiau jei ta lovatiesė – vienintelis tavo močiutės palikimas, gal ją ir būtų gaila sukarpyti… Kita vertus, pasisiuvusi iš jos kokį stilingą švarkelį, dėvėdama jį juk būčiau kur kas arčiau savo močiutės. Todėl į šitą dalyką žiūriu lanksčiai. Man svarbiausia, kad būtų išlaikyta pagarba praeičiai ir žmogui. Kas iš to, jei ta lovatiesė užkišta kokiame sandėlyje gulės ir kandis maitins?
– Kai šiandien beveik visko galime nusipirkti, kodėl, Jūsų manymu, žmonės vėl grįžta prie to, kas sukurta rankomis?
– Manau, mums reikia santykio. Dar – išskirtinumo, nes tas fabrikinis darbas yra daugmaž vienodas. Su rankų darbo mezginiu iškart išsiskiri iš minios. Atsiranda unikalumo, autentiškumo momentas, kažkokia istorija. Man gera žinoti, kad tą megztinį, kurį apsirengiau, man numezgė draugė. Juk ir žiedą, gautą dovanų, kur kas maloniau nešioti nei pačios nusipirktą.
– Mezgimas – atsvara skubėjimui, ekranams, informacijos pertekliui. Ar Jūs turite tokį užsiėmimą, kuris padeda sulėtėti, pabūti su savimi?
– Turiu. Labiausiai neįtikėtiną.
– Ar kalbame apie skraidymą?
– Taaaip... Kai yra galimybė, mėgstu paskraidyti. Smagiau ne kad kitas skraidintų, o pačiai pilotuoti lėktuvą. Pakilti, jį nutupdyti. Tai darydama negali turėti septynių minčių į priekį – stebi prietaisus, ženklus, orą, aplinką. Privalai būti čia ir dabar. Klaida gali kainuoti gyvybę.
Šiuo metu dar skraidau su instruktore, laikau paskutinius egzaminus ir labai tikiuosi, kad kitą vasarą jau turėsiu licenciją.
– Žemiškos problemos iš aukštai turbūt atrodo labai mažytės ir nereikšmingos?
– Visiška tiesa. Turiu susigalvojusi net terminą, kad kai po skrydžio nutupiu ant žemės, aš jau esu geresnis žmogus. Būdama ore tiesiog sugrįžtu į save. Dingsta pašalinis triukšmas. Supranti, kad problemos niekur nedingo ir jas reikės išspręsti, bet išmoksti susitelkti. Kaip ir mezgant. Tik čia žiūri į virbalo smaigalį, o lėktuve – į jo prietaisus, todėl negali mintimis būti kur nors kitur.
Viršuje išties labai gražu… Gali sukti ratus aplink tuos pačius objektus, vietoves – niekada nenusibos. Juokiuosi, kad Trakų pilies vaizdų galėčiau visą katalogą išleisti – tiek jų akyse ir telefone turiu.
– Kur dažniausiai skrendate? Ar jau galite savo mylimą Mažąją Lietuvą pasiekti ir lėktuvu?
– Tam reikėtų šiek tiek galingesnio lėktuvo, nes pritrūktų degalų. Arba tektų Kaune nusileisti ir įsipilti. Licencija (PPL) galioja visoje Europoje. Beje, ir draugus, kai ją turėsiu, galėsiu paskraidinti – bent jau tuos, kurie primezgė man gražių dalykų (juokiasi).
– Kaip Jums šovė į galvą pasirinkti tokią sudėtingą meditacijos formą – skraidymą? Juolab kad kai dabar tokios degalų kainos, dar ir nepigus malonumas...
– Nepigus. Pilotai turi tokį posakį, kad ne jie renkasi aviaciją, o aviacija juos. Viena vertus, ta mintis – graži mistifikacija, bet, kita vertus, tiesos joje irgi yra.
Esu sutikusi daug žmonių, kurie garsiai sako, kad norėtų pilotuoti lėktuvą, bet viskas lieka tik žodžiai. Čia reikia labai daug užsispyrimo. Pradžioje darai labai daug klaidų ir supranti, kad yra rizika užsimušti. Jaudulio ir galvojimo, ar sugebėsi, čia irgi labai daug.
Kodėl pasirinkau skraidymą? Sakykime, suveikė intelektinis smalsumas. Niekada nebuvau ta, kuri apie skraidymą svajojo nuo vaikystės. Žmonės mane vertina kaip puikią humanitarę, bet aš norėjau įrodyti, kad mano galva tinka ir techniniams dalykams. Mano hobis – devyni mokykliniai ir devyni valstybiniai egzaminai. Galiausiai – praktinis pilotavimo egzaminas. Patikėkite, yra ką veikti! Vis dėlto man smagu perlipti savo ribas.
Juokais sakau, kad norėčiau pilotuoti naikintuvą, bet Lietuva savo dar neturi. Man lėktuvai – kaip kokie naminiai gyvūnėliai…
– Prakalbote apie naminius gyvūnėlius, ir man prieš akis iškart iškilo vaizdelis: mielas katinėlis, bežaidžiantis su siūlų kamuoliuku...
– Nors nemezgu, bet turiu katę. Baltą, labai protingą. Daug iš jos išmokau – ir savivertės, ir neatsiprašyti už tai, ką gyvenime veiki. Ji mane moko mylėti save. Jau bus penkeri metai, kaip esu jos įkatinta. Gal reikėtų ir megzti pradėti?
– Dešimt laidų, penki regionai, daugybė žmonių ir istorijų. Ką iš šio projekto pasiimate pati: kokią nors pamoką, jausmą ar atradimą?
– Pirmas dalykas, kuris mane sužavėjo – tai komanda. Žiūrovas paprastai mato gražų operatorių, garsistų, montažo režisieriaus darbą, vedėjos, dalyvių veidus, bet niekas nemato užkulisių. Šios laidos užkulisiai – tai rūpinimasis vienas kitu, vienas kito matymas. „Dabar tu truputį pasėdėk – pavargai...“ – girdžiu, kaip man sako, ir aš einu pasėdėti.
Man atrodo, kad tas komandiškumas dabartiniame individualizuotame pasaulyje – labai didelė mokykla. Juk daugiau esame svarbūs patys sau. Per filmavimus aš pasijaučiau komandos dalimi, tikiuosi, ir dalyviai jautėsi taip pat.
Dar pamačiau, kokia graži Lietuva! Kokie mes toje Lietuvoje vieni kitiems esame savi. Lietuviai – geri žmonės, su didele ir plačia širdimi. Kai vasarą filmavome laidas, lankėmės pas žmones, kurių nepažįstame. Kai ateidavo metas atsisveikinti, apsikabindavome kaip 100 metų pažįstami. Lietuviai gal tik atrodo drovūs, bet užtai, kai tave įsileidžia į širdį, tuomet viskas, gauni draugystę amžių amžiams.
Lietuviai gal tik atrodo drovūs, bet kai tave įsileidžia į širdį – tuomet viskas, gauni draugystę amžių amžiams.
– Technologijos šiandien sparčiai žengia į priekį ir jauni žmonės su jomis susikalba vis lengviau. Kaip bus su senaisiais amatais? Ar domins jie jaunąją kartą?
– Jei atvirai, močiučių paveldo perėmimu ir aistra tuo domėtis – dainomis, pasakomis, tarmėmis – mane užkrėtė būtent jaunimas. Pažįstu jaunų žmonių iš Vilniaus universiteto folklorinio ansamblio „Ratilio“ ir matau, kaip jiems patinka tarmės, kaip ragina žmones jomis kalbėti. Kai aš išsidaviau, kad norėčiau turėti Mažosios Lietuvos tautinį kostiumą, jie sakė: „Ar tu negirdi, kad tavo balse skamba Suvalkija?“
– Esate sakiusi, kad gražiausi Jums drabužiai yra tautinis kostiumas, vienuolių abitas ir Lietuvos kariuomenės uniforma. Kuo sužavėjo būtent šie drabužiai?
– Jie visi rodo apsisprendimą. Kariuomenė – ištikimybė. Turi mylėti savo kraštą, kad prireikus galėtum eiti jo ginti ir net paaukoti savo gyvybę.
Vienuolių abitai man irgi labai gražu, nes jų gyvenime – taip pat daug pasiaukojimo, apsisprendimo aukoti savo gyvenimą dėl tam tikros misijos.
Tautinis kostiumas – tai mūsų šaknys. Kiekvienos šalies kostiumai vienas už kitą gražesni, spalvingesni, bet aš nenorėčiau jokio kito – tik lietuviško. Man jis pats gražiausias, brangiausias, ir tikrai pastebiu, kad žmonės per tautines šventes vis dažniau jais puošiasi, net turi pasisiuvę nuosavus.
Deja... pati tokio dar neturiu. Sakau, kad renku jį dalimis: jau įsigijau batukus, karolius. Svajonę žadu įgyvendinti, bet ne rytoj, nes dabar mano pinigai nuteka į orą, tiksliau – į aviacinius degalus (juokiasi).
– Projekte penki skirtingi Lietuvos regionai susipina tarsi penki skirtingi siūlai. Koks, Jūsų manymu, yra tas siūlas, kuris juos ir mus visus jungia?
– Santykiai. Mes visi esame vieni su kitais susieti. Su tais, kurie dabar gyvena šalia mūsų: šeima, artimieji, draugai, darbo kolegos. Lygiai taip pat mes esame susieti ir su tais žmonėmis, kurie jau išėję anapilin. Tai mūsų seneliai, proseneliai, proproseneliai... Esame susieti ir su tais, kurie dar tik ateis, ir tada mes jiems būsime protėviai.
Todėl mes turime labai stengtis, kad Lietuva išliktų ir kad tie mūsų santykiai vieno su kitu būtų gražūs!
Šiame troškime-palinkėjime daug švelnumo. Siūlas taip pat jį turi. Kartu ir trapumą. Jį galima lengvai nutraukti. Todėl svarbiausia, manau, – saugoti tą siūlą, kad jis, keliaudamas iš kartos į kartą, nenutrūktų.
– Kodėl nuo spalio 17-osios kiekvieną šeštadienį 17.30 val. verta įsijungti LRT ir kartu leistis į „Mezgame Lietuvą“ kelionę?
– Manau, tas laikas, kurį praleisite su mūsų mezgėjais ir jų istorijomis, bus didžiulė dovana sau ir šeimai – tarsi šilto vėjo gūsis žvarbų spalio vakarą. Įsijungsite LRT ir išsyk padvelks... pavasariu – širdyje pasidarys šilta ir gera.
O žmonės šioje laidoje kokio gražumo! Jų mezginiai – spalvos, raštai! Net ir tie, kurie visiškai nesidomi mezgimu, po šio projekto, manau, į jį pažvelgs visai kitomis akimis.
Aš ir pati, kiekvieną kartą grįžusi iš filmavimų, jausdavausi tarsi apsvaigusi nuo spalvų, raštų, kvapų ir žmonių gerumo. Kaskart užeidavo noras padaryti ką nors gero, gražaus: apkabinti draugą, iškepti pyragą, sukurti eilėraštį… Ta laida man – tarsi didžiulis prožektorius į širdį!
Naujausi komentarai