V. Novopolskis: keista vaidinti seriale apie karą, kuriame žmonės iš tikrųjų kariauja

Apie karą reikia kalbėti

Ar meno kalba pasakoti apie karą, kuris tebevyksta Ukrainoje, yra moralu, etiška? Šis klausimas kankino ne tik serialo kūrėjų komandą, bet ir jame vaidinančius aktorius.

Anot ukrainietės Irinos Mak, kalbėti apie karą yra būtina. Tai daryti reikia visais įmanomais būdais, o kinas tiesiog yra vienas iš jų. Panašios nuomonės ir lietuvių aktorius Valentinas Novopolskis, seriale vaidinantis vaikiną Petrą, kurio mylima moteris (aktorė Viktorija Litvinenko), prasidėjus karui, yra Mariupolyje, o jo personažas Petras – Lietuvoje.

V. Novopolskio asmeninio archyvo nuotr. 

Kaip jiedu susipažino? „Iš anksčiau. Kadaise ji mane išgelbėjo nuo mirties: per operaciją davė savo kraujo. Taip įvyko mudviejų pažintis, o vėliau įsiplieskė ir meilė...“ – pasakoja seriale vaidinantis aktorius. Visi jo personažo likimo vingiai lydimi pastangų: Petras bando iš pradžių surasti, o paskui išvežti savo mylimąją iš Putino karių siaubiamos Ukrainos.

Žmonos tėvai – Kyjive

„Kai dalyvavau aktorių (Petro vaidmens) atrankoje, nelabai ką žinojau apie serialą. Gal tik tiek, kad tai bendras lietuvių ir ukrainiečių projektas. To užteko, – atvirauja kino ir teatro aktorius, kurio žmona – ukrainiečių kilmės aktorė Jevgenija Gladij. – Mano žmona yra kilusi iš Kyjivo. Susipažinome, kai ji prieš gerą dešimtmetį režisieriaus Jono Vaitkaus kvietimu atvyko į Lietuvą vaidinti mūsų teatre.“ (Abu aktoriai priklauso buvusio Lietuvos rusų dramos teatro, šiuo metu pervadinto į Vilniaus senąjį teatrą, aktorių komandai – aut. pastaba.)

Anot Valentino, serialo įvykius jo žmona Jevgenija išgyvena tiesiogiai. Kyjive yra likusi jos mama, patėvis. Ne kartą kvietė uošvius atvykti pagyventi į Vilnių, pas save, bet sulaukė neigiamo atsakymo. „Išvažiavimas iš kraujuojančios savo šalies jiems dabar tolygus išdavystei. Supratau, kad nors uošvis ir senyvo amžiaus, neina kariauti, bet drauge su Ženios mama gali prisidėti prie kovos kitais būdais – savanoryste, paliktų gyvūnų priežiūra ir pan.“, – kalbėjo jis.

Antros kartos vilnietis

Save V. Novopolskis vadina antros kartos vilniečiu. Jo tėvai gimė Lietuvoje. Vieni seneliai atvyko į mūsų šalį iš Ukrainos, kiti – iš Rusijos ir Lenkijos.

„Todėl esu toks labai maišytas vilnietis“, – juokiasi ir prisipažįsta, kad aktorių iki jo nė vienoje kartoje nebuvo. Tiesa, dabar jau yra. Valentino pusbrolis Konstantinas Novopolskis dirba „Domino“ teatre, tad kartais, kalbantis su žiniasklaida, įvyksta linksmų nesusipratimų.

„Šiuo metu mes visi dėl karo Ukrainoje ir visų iš to išplaukiančių aplinkybių esame tarsi įsielektrinę. Vilniaus senajame teatre spektaklių nedaug, atsakingi žmonės aiškinasi, kuriuos rusų autorių kūrinius repertuare palikti, kuriuos uždrausti. Karas ir tai, kas dabar vyksta, yra nežmoniška. Tai yra tragedija. Šalia tiesiogiai dalyvaujančių ir išgyvenančių, yra ir spekuliuojančių, kurie naudojasi esama situacija. Belieka stengtis pačiam išlikti žmogumi“, – sunkiai rinkdamas žodžius kalba V. Novopolskis.

M. Gudzinevičiaus nuotr. 

Dauguma seriale dirbusių ukrainiečių savo telefonų galerijose turėjo daugybę kraupią šiandienos realybę Ukrainoje liudijančių nuotraukų.

Paklaustas, ar palaiko prodiuserių idėją kurti filmą tada, kai karo veiksmai Ukrainoje dar tokie karšti, Valentinas ir vėl ilgam nutyla. „Man rodos, visi raminame savo sąžines, kaip išmanome. Bandome visokiais būdais padėti Ukrainos žmonėms. Kas pinigais, kas būstu, kas savanoryste. Vienas iš serialo prodiuserių Andrius Paulavičius, ieškodamas, kaip galėtų pagelbėti likusiems be darbo ukrainiečių kolegoms režisieriams, aktoriams, scenaristams, grimuotojams, ėmėsi prodiusuoti serialą „Savo akimis“ ir įdarbino visą jų komandą“, – galiausiai randa atsakymą jis.

Filmavimas nebuvo lengvas

Anot Valentino, serialo filmavimo atmosfera, nors filmuota Lietuvoje, nebuvo lengva.

„Visą laiką neapleido keistas jausmas, kad vaidiname seriale apie karą, tačiau žmonės iš tikrųjų kariauja. Todėl net paklausiau vieno apšvietėjo, atvykusio iš Ukrainos, ar gerai, kad mes tai darome. Jis atsakė, kad Ukrainai kol kas šio serialo rodyti nereikėtų, bet tai, kad mes jį filmuojame čia, Lietuvoje, ukrainiečiams yra be galo didelė pagalba. Tada viskas manyje kažkaip atsileido, nurimo...“ – prisipažįsta V. Novopolskis.

Dauguma seriale dirbusių ukrainiečių savo telefonų galerijose turėjo daugybę kraupią šiandienos realybę Ukrainoje liudijančių nuotraukų. Tiek iš Bučos, tiek ir iš kitų miestų, kuriuos siaubė užėję okupantai.

Lietuvių aktoriui teko regėti, kaip ukrainiečių grimuotoja, vieną rytą atėjusi į darbą, sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo į telefono ekraną ir vietoj pasisveikinimo teištarė vieną vienintelį žodį: „Šiandien.“ Kiek vėliau sekė paaiškinimas: „Jį atpažino... Mano brolį.“ Po tokių skausmingų kolegų išpažinčių sunku dirbti, rasti tinkamų paguodos žodžių.

„Gelbėjo tik vidinis žinojimas, kad filmuodami šį serialą mes bent taip padedame šiems žmonėms, kurie dar prieš metus turėjo savo namus, darbus, įprastus gyvenimus Ukrainoje“, – kalbėjo seriale „Savo akimis“ vaidinantis aktorius.

Norėtų patylėti

Paklaustas, kokiu metu buvo filmuojamas serialas (šiuo metu visos serijos jau nufilmuotos), Valentinas sako, kad dažnai gyvena tik šia diena ir laike nelabai orientuojasi.

„Nugyvenu dieną ir einu toliau. Dienų ar metų nefiksuoju. Kartais tai padeda... Jei įvykiai ne tokie malonūs, kitą dieną jų tiesiog nebeprisimeni“, – atvirauja jis.

Apie sunkumus filmuojantis šiame seriale V. Novopolskis nenorėtų plačiau kalbėti. „Viskas buvo daroma gana greitai. Didelė problema buvo rasti aktorių, kurie sutiktų vaidinti žiaurius Putino pakalikus“, – aiškina jis. Į klausimą, ar pats pasiryžtų blogojo personažo vaidmeniui, Valentinas atsako ilga tylos pauze. „Žinote, blogas blogam nelygu. Vaidinti antžmogį, kuris spardo į pilvą nėščiai moteriai... Nežinau... Viskas priklauso nuo scenarijaus. Nuo motyvacijos – kam ir kodėl atlieki vieną ar kitą vaidmenį. Gyvenimas turi ir tamsiąją pusę – nuo šito nepabėgsi“, – kalbėjo jis.

Viena šeima – du aktoriai

Kad pokalbis nevirstų nejaukia tylos pauze, keičiame temą ir kalbamės apie tai, kokių iššūkių patiria du aktoriai vienoje šeimoje. Juk vis tiek griežimas pirmu smuiku atitenka vienam, o kitas turi pasirūpinti šeima, namais, vaikais? – provokuoju aš.

V. Novopolskio asmeninio archyvo nuotr. 

Tokį mąstymą V. Novopolskis vadina stereotipiniu ir bando suskaičiuoti ant pirštų, kiek jų teatre dirba aktorių šeimų. „Tikrai nemažai. Visos kažkaip neblogai sutaria. Pavyzdžiui, mes su Ženia buitį dalijamės perpus. Jei darbų, projektų pasitaiko daugiau ir matome, kad nespėjame, kviečiame į pagalbą močiutes. Atvažiuoja padėti mano mama, gyvenanti Vilniuje, o kartais – ir Ženios iš Kyjivo“, – atvirauja aktorius ir nusikvatoja, kad ateitis arba psichoterapeutai parodys, ko toks vaiko auklėjimas buvo vertas.

Valentino ir Jevgenijos dukrelei Ievai – šešeri. Tėvai labai norėtų, kad netektų mokinukės vestis į spektaklių repeticijas, bet ne visada pavyksta to išvengti. Pati į teatro sceną pirmokė dar nesiveržia. Tėčiui atrodo, kad Ievai šiuo metu patinka viskas: ir teatras, ir šokinėjimas ant batuto, ir žaidimai kieme. „Tiesiog vaikystė – smagus metas“, – giliai atsidūsta jis.

Kitoks dienos režimas

Paklaustas, ar tiesa, kad aktoriai turi tik vieną poilsio dieną – pirmadienį, Valentinas linkteli galvą.

„Ir tai dar ne visada. Repetuoti prieš premjeras dažnai tenka ir pirmadieniais. Kai dirbi teatre visą savaitę, į tą vieną laisvą pirmadienį sukiši tiek susikaupusių kitų darbų, kad galiausiai jis sprogsta nuo veiksmo!“ – sako pašnekovas.

Jo žodžiais tariant, įtampą nuo darbų geriausiai nuima kelis kartus per savaitę vykstančios futbolo treniruotės. Kad į jas suspėtų po repeticijų, spektaklių, tenka rinktis vėlyvą laiką – 21.30 val. Ar paskui pasiseka užmigti? Pasirodo, iki antros valandos nakties Valentinas ir taip nemiega. Gerai, kad aktoriai turi galimybę ilgiau pasilepinti lovoje rytais. „Pirma repeticija – tik 11 val. Kai buvome studentai, taip pat neturėdavome pirmos paskaitos“, – aiškina V. Novopolskis, po kelerių metų minėsiantis darbo Vilniaus senajame teatre dvidešimtmetį.

Anot jo, kai visi normalūs žmonės grįžta po darbo apie apie šeštą, aktoriams tik prasideda pats darbymetis. Štai kodėl dauguma kūrybininkų savo miego ir poilsio režimą dėlioja visiškai kitaip.

Netroško būti aktoriumi

Skaitydama šio aktoriaus dosjė, randu intriguojantį sakinį, kad į aktorystę Valentiną pastūmėjo dramos būrelio mokytojos skambutis.

V. Novopolskio asmeninio archyvo nuotr. 

„Mokykloje lankiau dramą, bet aktoriumi būti tikrai neketinau. Sekėsi kalbos, tad iš pradžių stojau į čekų filologiją, bet paskui įsimylėjau, patekau į meilės trikampį ir visai susipainiojau. Mokslus mečiau. Tada sulaukiau to išganingo dramos mokytojos skambučio. Ji sakė, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) renkamas rusų aktorių kursas, tai vykdavo labai retai – maždaug kas septynerius ar aštuonerius metus. Priėmiau šią žinią kaip likimo ženklą, nes visi kursiokai, kurie su manimi baigė studijas, gavo po užtikrintą darbo vietą tuomečiame Lietuvos rusų dramos teatre“, – kalbėjo aktorius, laimingas, kad puikūs dėstytojai sugebėjo jį sudominti aktoryste, už kurią per pastarąjį dešimtmetį pelnė ne vieną garbingą apdovanojimą – keletą „Sidabrinių gervių“ ir Auksinį scenos kryžių už geriausią vyro vaidmenį 2013-aisiais.

Mėgsta plaukti pasroviui

„Anksčiau labiau plaukiau pasroviui. Dabar turbūt metai daro savo: esu gerokai maištingesnis nei jaunystėje. Dažniau pasakau savo nuomonę, bet jei reikėtų rinktis gyvenimo kryžkelėje vieną iš dviejų kelių – imtis iniciatyvos pačiam ar atsiduoti likimui – turbūt pasirinkčiau pastarąjį“, – juokiasi Valentinas, nesiskundžiantis populiarumu tiek tarp teatro, tiek ir tarp kino režisierių.

Ar studijų metais buvo mokoma kino aktorystės? V. Novopolskis atsako neigiamai. „Galbūt turiu tam tikrų charakterio savybių kompleksą, kuris man padeda ir kine. Spėju, kad šiuolaikiniam jaunimui vaidinti kino ekranuose gerokai lengviau. Prie kamerų jie pripratę. Filmuoja save telefonais, kelia asmenukes į socialinius tinklus. Pagaliau, kine gali filmuotis ir visiškai su tuo nesusiję žmonės“, – svarsto jis. Vis dėlto sutinka, kad teatro studijos LMTA davė jam daug naudingų žinių, kuriomis pasinaudoja filmuodamasis kine. Ten išmoko nuodugniai išsianalizuoti vaidmenį, susikurti personažą. „Skirtumas tas, kad kine galbūt reikia kitokios vaidybos manieros“, – priduria jis.

Stengiasi gyventi kukliai

Ar tiesa, kad aktorių šeima stengiasi gyventi labai kukliai – nuomojamame bute, be paskolų, be automobilio?

„Aš tikrai nebūčiau prieš gyventi kiek plačiau, jei uždirbčiau daugiau pinigų. Kai uždirbi tiek, kiek uždirbi, ir nenori plėšytis, turi tilpti į konkrečią pinigų sąmatą“, – linksmai kalbėjo pašnekovas.

M. Gudzinevičiaus nuotr. 

Kaip šeima išsiverčia be automobilio? Pasirodo, Novopolskių butas yra visai šalia Vilniaus senojo teatro. Tad į darbą aktoriai eina pėsčiomis, o kitais atvejais naudojasi viešuoju transportu. Valentinas atvirauja, kad nei jo tėvas, nei senelis neturėjo automobilio. Todėl, kai buvo mokinys, iš Pilaitės į centrą važinėjo autobusu. „Tai, apie ką mes čia dabar šnekame, mano galva, tėra žmogaus išlepimo ir įpročių klausimas“, – šypteli jis.

Gyvenimas turi ir tamsiąją pusę – nuo šito nepabėgsi.

Jei Valentiną išvežtų į tokią vietą, kur nebūtų jokių šiuolaikinių technologijų, jam jų ir nereikėtų. „Žmogus greitai adaptuojasi prie visko“, – įsitikinęs jis.

Oskarų nesivaiko

Ne kartą stovėjęs ant raudonojo kilimo V. Novopolskis sutinka duoti ir keletą patarimų jauniems aktoriams, turintiems didelių ambicijų, bet nežinantiems, kaip ant jo patekti.

„Visų pirma, nereikia vaikytis statulėlių, – juokiasi jis. – Kartais žmonės nori apdovanojimų, bet juk akcentas turėtų būti ne ten. Aktorius privalo koncentruotis į tai, ką ir kaip daro. Tuomet, jei susiklostys palankios aplinkybės, galbūt kažko pasieks, jį pastebės, įvertins. Nors… ką aš žinau. Tai tik mano receptas. Gal kitam reikia užsibrėžto konkretaus tikslo – gauti Oskarą ar Kanų liūtą. Gal konkreti motyvacija jį veda svajonės link?“ – svarstė Valentinas, kiekvieną išėjimą į sceną vadinantis dideliu ir sunkiu darbu.

V. Novopolskio asmeninio archyvo nuotr. 

Kur kas labiau nei dirbti scenoje jam patinka repetuoti, analizuoti kūrinį, vaidmenį. Žinomumas jam nesvarbus. Aktorius stengiasi nesireklamuoti, nelįsti žmonėms į akis. „Esu pasirinkęs tylų, ramų darbininko kelią. Kai sąžiningai, pasiaukodamas dirbi ir dar būni pastebėtas, – išties labai malonu“, – prisipažįsta jis ir dar sykį primena faktą, kad aktoriumi būti niekada nenorėjo: juo tapo visai atsitiktinai. „Sutikite, kad tas pasirodymas scenoje prieš daugybę žmonių ne visiems gali būti malonus. Man iki šiol ėjimas į sceną kelia stresą. Turiu save kažkaip apgauti, kitur sudėti akcentus. Tarkime, jau išmokau scenoje galvoti apie tai, ką mano personažas turi ištransliuoti žiūrovams. Vis dėlto, jei būtų galimybė dirbti už kadro – užsienyje (girdėjau, yra aktorių trenerių), mielai ja pasinaudočiau“, – sako pašnekovas.

Aktoriaus gerbėjams

V. Novopolskio gerbėjai savo mylimą aktorių gali matyti kiekvieną vakarą – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio TV3 rodomame seriale „Savo akimis“.

Dar vienas Valentino vaidmuo – netrukus pasirodysiančioje Tito Lauciaus ironiškoje komedijoje „Paradas“.

Rudeniop žada startuoti kino juosta „Devintas žingsnis“, kurią režisavo debiutuojanti kino kūrėja Irma Pužauskaitė. Čia Valentinas vaidina priklausomybę nuo alkoholio turintį vyrą. „Teko ir į anoniminių alkoholikų susirinkimus pavaikščioti, kad geriau įsijausčiau į vaidmenį“, – prisipažįsta nerūkantis ir alkoholio nevartojantis aktorius. „Devintas žingsnis“ trijuose užsienio festivaliuose jau pelnė tris svarbius apdovanojimus. Vienas iš jų – žiūrovų simpatijų prizas. V. Novopolskis tikisi, kad filmas patiks ir Lietuvos žiūrovams.