V. Mikaitis apie olimpiadą: dėl manęs, kad ir nuogi gali varyti – svarbu, kad medalių būtų daugiau

– Dar visai neseniai su jumis kalbėjome apie pramogas TV3 laidoje „Vieni juokai“, keletą sezonų buvote žaidimo „galvOK“ kapitonas, o šiandien jau esate pačiame olimpinių įvykių centre ir sukate karjeros vairą į sporto sritį?

– Nežinau, kodėl stebitės, – sportas man irgi labai pažįstamas. Su krepšiniu draugavau beveik dvylika metų. Iki pat pandemijos pradžios dirbau sporto žurnalistu „Basketnews“ agentūroje: rengdavau reportažus, važiuodavau drauge su „Žalgiriu“ į išvykas, kalbindavau žmones apie krepšinį.

– Likimo ironija, bet apie Lietuvos krepšinio rinktinę šįkart neteks daug kalbėti: mūsiškiai olimpinės atrankos turnyre Puerto Rike neįveikė savo varžovų, kaip, beje, ir Tokijo olimpinėse žaidynėse. Tai už ką sirgsite?

– Jeigu latviai pateko, tai gal už juos? Nepateko? Na… tuomet nežinau: kad ir ką sakyčiau, vis tiek tai bus lietuvių konkurentai.

Jau apsisprendžiau – sirgsiu už Pietų Sudaną. Visada mėgstu palaikyti mažesnių šalių komandas, kurios galbūt neturi daug galimybių laimėti. Tikrai norėčiau pamatyti, kaip Pietų Sudanas, iškovojęs olimpinių žaidynių auksą, švenčia pas save (juokiasi).

V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Sakėte, kad rengdavote reportažus iš krepšinio varžybų. Gal kada ir pačiam teko prisiliesti prie oranžinio kamuolio?

– Teko, tik neilgam. Pamenu, dvyliktoje klasėje auklėtoja išdalijo lapukus, kuriuose mes, penktokai, rašėme, kuo norime būti užaugę. Maniškiame buvo parašyta: dainininku arba krepšininku. Dainininku, nes lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu, o krepšininku, nes mokykloje truputį sportavau, net buvau pakviestas į šeštokų klasės rinktinę. Tryliktuoju komandos žaidėju, kuriam neliko vietos net ant atsarginių suolelio – teko prie jo tupėti.

Taigi, lankiau krepšinį tol, kol vieną sykį girtas dėdė rėžė teisybę į akis. Sakė: jei net savo klasėje nesi pats geriausias, tai gal, Vytuk, tu geriau nevark… Tai ir nebevargau. Palikau krepšinį kitiems. Apgavysčių žaidimas. Bėgdamas su kamuoliu turi apgaudinėti priešininkus – į kurią pusę bėgsi, kam perduosi ir pan. Aš turbūt buvau per sąžiningas vaikas šiam žaidimui.

– Dabar klokite tiesą, už kokią krepšinio komandą sergate, pats būdamas kėdainietis, bet šiuo metu gyvenantis Kaune?

– Aišku, kad už Kauno „Žalgirį“. Net labai nepigų „Žalgirio“ abonementą esu nusipirkęs, bet buvau tik penkeriose rungtynėse. „Eurolygoje“ sergu už „Žalgirį“, o Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) – už Kėdanių „Nevėžį“. Gerai būtų, kad kada nors ir jis laimėtų.

Jei atvirai, šiandien nesu labai aistringas eilinių krepšinio varžybų žiūrovas. Nebent išpultų kokios svarbios. Kodėl? Nebeliko jausmo. Daug metų praleidau krepšinio reporterio kailyje – gal pabodo? Gal vieną dieną supratau, kad jų pergalės nėra mano pergalės, ir tie medaliai – taip pat ne mano...

V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Paryžiaus olimpinėse žaidynėse būsite tarsi žmogus-tiltas tarp sportui neabejingų TV3 žiūrovų ir to, kas liepos 26–rugpjūčio 11 d. vyks Paryžiuje. Ko tikėtis televizoriaus ekrane išvydus žavią V. Mikaičio šypseną?

– Tik gero laiko ir linksmų naujienų! Kartu su operatoriumi mėginsime iš pradžių patys pajausti, o paskui perduoti TV žiūrovams tą nuotaiką, emocijas, kuriomis šiandien alsuoja visos Paryžiaus gatvės – ne tik olimpinės erdvės ar stadionai. Užsuksime ir į olimpinį miestelį, kalbinsime sportininkus, jų trenerius, sporto aistruolius, praeivius. Paieškosime lietuvių, atvykusių pažiūrėti vienų ar kitų sporto varžybų, palaikyti saviškių.

Žiūrovų lauks ir tiesioginiai reportažai, tarkime, po kokių nors pergalingų finišų, kad visi drauge galėtume pasidžiaugti laimėtu auksu – nebūtinai lietuvių.

Tikrai nebūsiu sporto komentatorius, besigilinantis į konkrečias varžybas, kodėl ir kaip kažkas kažką laimėjo, bet liksiu savo komforto – pramoginio žanro – zonoje ir Paryžiaus olimpinių dienų nuotaiką bandysiu perduoti linksmai, kad TV3 žiūrovams būtų smagu žiūrėti.

– Ar tai pirmoji jūsų olimpiada, kurioje dalyvausite kaip reporteris?

– Taip. Dar buvo Europos ir Pasaulio krepšinio čempionatų įvairiose šalyse. Su darbu esu dalyvavęs NBA žvaigždžių dienose Hjustone, Naujajame Orleane, Čikagoje. Kelios dienos iki olimpiados pradžios lankiausi Rio de Žaneire, nes tuo metu lietuvių krepšininkai Brazilijoje žaidė draugiškas rungtynes. Ta proga truputį pavaikščiojau po miestą, pasižiūrėjau, kaip jis ruošiasi sporto žaidynėms. Gaila, kad garsiojo Marakanos stadiono nemačiau, užtai mačiau olimpinį kaimelį. Daugiaaukščių namų balkonuose sportininkai buvo išsikėlę savo šalių vėliavas. Beje, tarp jų buvo ir Šiaurės Korėjos... Įdomu, kas tų sportininkų laukė grįžus namo be medalių?

– Olimpiadai dar neprasidėjus vietiniai paryžiečiai jau skundėsi griežtais eismo ribojimais, ilgai trunkančiomis saugumo patikromis. Ar nebijote, kad reporterio V. Mikaičio laukia dideli mobilumo iššūkiai?

– Jei atvirai, truputį bijau. Dar ir dėl to, kad atstumai Paryžiuje dideli, gyventojų daug, o kur dar visi svečiai, atvykstantys stebėti olimpinių varžybų. Chaosėlio bus. Ir nuovargio. Kol kas dar nežinau, kokiu transportu (ar savomis kojomis) keliausime su operatoriumi iš taško A į tašką B. Tikriausiai metro. Nors gali būti, kad, vykstant renginiui šalia metro stotelių, jos irgi bus uždarytos.

Didelė dalis sporto varžybų vyks laikinuose objektuose. Tarkime, paplūdimio tinklinio rungtynės vyks prie Eifelio bokšto, šaudymo iš lanko varžybos bus rengiamos prie Invalidų rūmų ir t. t. Ar patekti į reikiamas vietas užeks mūsų akreditacijų – pagyvensime ir pamatysime.

– Dėl ko labiausiai nerimaujate?

– Pirmiausia pasidžiaugsiu, kad nėra adaptacinio periodo dėl laiko skirtumo. Paryžių nuo Lietuvos skiria tik viena valanda. Iššūkiai? Atpažinti lietuvių sportininkus. Kiek žinau, net 31-am Lietuvos rinktinės nariui tai bus olimpinis debiutas. Taip pat ir man, kai reikės visus juos atpažinti ir prisiminti.

– Esate aplankęs beveik 150 šalių. Įdomu, kiek kartų viešėjote Prancūzijoje? Gal net mokate prancūziškai?

– Prancūziškai? Oi, ne, nemoku. Kai tariama kitaip, negu rašoma, man per sudėtinga (juokiasi). Prancūzijoje buvau daug kartų, tik, aišku, skirtingose šalies vietose. Automobiliu išmaišėme Bretanės regioną prie Atlanto vandenyno. Labai patiko Pietų Prancūzijoje, ypač prie Nicos. Daug kas norėtų ten gyventi, bet neišgali. Taip pat ir aš.

2015 m. stebėjau Europos krepšinio čempionato finalines rungtynes Lilio mieste (Prancūzija), kur žaidė Lietuvos rinktinė. Tai buvo pirmas atvejis FIBA istorijoje, kai Europos krepšinio čempionatas vyko keturiose šalyse – Kroatijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Latvijoje. Iš tiesų jis turėjo būti surengtas Ukrainoje, tačiau dėl karo veiksmų šalies rytuose buvo perkeltas.

V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Gal kas nors įdomaus įstrigo į atmintį iš buvusių kelionių po Prancūziją?

– Hmm… Iš sportinės pusės įdomu buvo tai, kad Europos krepšinio čempionato finalinės rungtynės vyko futbolo stadione. Kiek žinau, ir dabar Paryžiuje bus tas pats – iš futbolo stadiono jie padarė krepšinio aikštelę. Keistoka, ar ne?

– Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovaus 50 sportininkų, kurie varžysis trylikoje sporto šakų. Kokias varžybas norėtumėte pasižiūrėti gyvai?

– Net nežinau… Kai kurias sporto šakas patogiau žiūrėti per televizorių. Kad ir irklavimą. Tuomet gali iš įvairiausių pozicijų matyti, kas ką lenkia ir pan. Iki šiol pamenu įspūdingus vaizdus, kai žiūrėjau irklavimo varžybas per televizorių Rio olimpinėse žaidynėse.

Kuo mažesnė valstybė, pavyzdžiui, iš salų, tuo didesnė mano pagarba.

Gyvai? Gal kokį krepšinį ar futbolą. Olimpiada tuo ir smagi, kad vienoje vietoje vienu metu sutelpa daug labai skirtingų rungčių. Buvo laikas, kai mėgau žaisti kompiuterinius žaidimus, taip pat ir „Olimpiadą“, nes galėdavau pasirinkti įvairiausias rungtis. Kuo daugiau spaudinėji mygtuką, tuo greičiau lengvaatlečiai bėga. Šiandien išaušo diena, kai olimpiadą galėsiu žaisti gyvai.

Man iki šiol sunku suvokti, kaip žmogus visą savo gyvenimą paskiria vienam sportui – tarkime, Airinė Palšytė šoka į aukštį. Visą laiką ji treniruojasi vieną ir tą patį – šoka per kartį, o kai patenka tarp pasaulio geriausių sportininkų, mums vis dar mažai – norime medalio! Todėl, manau, kad ir kokios mūsų lietuvių sportininkų vietos būtų, visus juos reikia palaikyti, už visus sirgti!

– Ar pats sirgsite už visą pusšimtį lietuvių?

– Būtinai, bet dar, kaip sakiau, sirgsiu ir už kitas mažas valstybes. Kuo mažesnė valstybė, pavyzdžiui, iš salų, tuo didesnė mano pagarba. Keliaudamas visada paklausiu, ar yra toje šalyje sportininkų, dalyvavusių olimpiadoje. Tarkime, laimi kokia nors Okeanijos sala, turinti apie 50 tūkst. gyventojų… Ar galite įsivaizduoti, kas ten darosi? Koks tūsas vyksta?!

– Nors šeštoje klasėje ir netapote geriausiu mokyklos krepšininku, bet įsivaizduokite, kad jūsų žvaigždė suspindo kitoje sporto šakoje ir išliejęs vandenynus prakaito jūs netgi patekote į olimpiadą. Įdomu, koks sportas labiausiai derėtų prie V. Mikaičio natūros?

– Gal plaukimas? Lankiau jį trejus ar ketverius metus. Deja, orą sulaikyti galiu tik labai trumpam. Todėl renkuosi… graikų-romėnų rungtynes. Dėl įspūdingų savo kūno formų ir nuolat skaudančios nugaros. Žmonėms turbūt įdomu būtų į mane pasižiūrėti. Dar labai norėčiau apsitempti tą Borato kostiumą! Būčiau vienas iš tų, kuris sulauktų, na, jei ne rezultatų, tai bent socialinių tinklų dėmesio. Tapčiau pirmuoju čempionu be medalio!

– 2021 m. Tokijuje Lietuva gavo tik vienintelį medalį – sidabrą iškovojo penkiakovininkė L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Kiek medalių Lietuvai prognozuojate šiais metais?

– Sunku pasakyti. Noras būtų bent jau aplenkti kaimynus – latvius ir estus. Man visada nuostabu matyti iškeltą mūsų šalies vėliavą, o dar nuostabiau – girdėti savo šalies himną. Jeigu būtų bent trys medaliai – gal užtektų? Kas juos laimėtų? Tarkime, Mykolas Alekna, Martynas Alekna ir Andrius Gudžius – visi trys disko metikai!

Dėl breiko ir Dominikos Banevič nesu tikras, nes ta sporto šaka, kaip ir ledo šokiai, man nesuprantami. Ta prasme, kad vertinimas labai subjektyvus. Man labiau patinka tos sporto šakos, kur aiškiai matyti, ar žmogus laimėjo, ar ne.

Kas dar pretenduotų į medalius? Gal Rūta Meilutytė, jei būtų motyvuota. Arba 3x3 krepšinis, jei iš vakaro nevakarotų. Esu nusiteikęs optimistiškai. Medalius Lietuvai laimėti tikrai yra kam, bet sportas – toks dalykas, kai nežinai, kas tą dieną gali nutikti.

– Gražiausios olimpinės aprangos titulą socialinių tinklų vartotojai paskyrė Mongolijos atstovams. Ką manote apie lietuvių sportininkų įvaizdį, kuriam dizaineris Aleksandras Pogrebnojus negailėjo aštrios kritikos?

– Na, ką aš galiu pasakyti? „Nike“ kolekcija – griežtų formų drabužiai, primena 1970-uosius… Nesu dizaineris, nemėgstu madų vaikytis. Dėl manęs, kad ir nuogi gali varyti – svarbu, kad medalių būtų daugiau (juokiasi).

Mano organizuojamuose festivaliuose visada skamba tik lietuviška muzika, o į juos kviečiami ne šių dienų populiariausi atlikėjai, bet tie, kurių dainos buvo ant bangos prieš dešimt ar 20 metų.

– Sulig olimpinių žaidynių pabaiga vasara dar nesibaigia – kur keliausite po jų?

– Tiesiu taikymu į „Giminės balių“. Jei dar negirdėjote, tai čia toks naujas mano „Pravalfesto“ pavadinimas. Kviečiu visus į Prienų rajoną, „Guostos“ sodybą, prie ežero. Bilietų dar yra. Dainuos Rytis Cicinas, Žilvinas Žvagulis, Mia, Vytautas Šiškauskas ir kiti. Mano organizuojamuose festivaliuose visada skamba tik lietuviška muzika, o į juos kviečiami ne šių dienų populiariausi atlikėjai, bet tie, kurių dainos buvo ant bangos prieš dešimt ar 20 metų. Juk jei esi jaunesnis ir klausai 60-mečio atlikėjo, dar nereiškia, kad iš jo šaipaisi. Gal tau paprasčiausiai patinka tūsintis pagal jo dainas? Tokia yra „Giminės baliaus“ koncepcija.

– Po „Giminės baliaus“ tradiciškai vyksite į kokią nors tolimą kelionę?

– Yra keletas mane dominančių krypčių. Viena iš jų – Libija. Norisi nuvykti į tas šalis, kurios dar liko neaplankytos, o liko nedaug – 43.

V. Mikaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jūsų skaudanti nugara, apie kurią jau sklinda legendos? Gal pradėjote lankyti jogą ar sveiko stuburo mokyklą?

– Buvo, kad mėnesį neskaudėjo. Gal padėjo malda? Tačiau kai ji išsigaravo, tai ir vėl ėmė skaudėti. Tikrai gal reikės pradėti sportuoti? Pažiūrėsiu, kaip Paryžiaus olimpiadoje daro apšilimą sportininkai ir namuose kartosiu jų pratimus (juokiasi).

– Esate ne tik TV laidų, bet ir pramoginių renginių vedėjas. Ar dėl savo naujojo amplua – žmogaus-tilto tarp Paryžiaus ir TV žiūrovų – neteko atšaukti nė vienų vestuvių? Supykę jaunikiai ir jų nuotakos netykos už kampo?

– Vieno žmogaus, kuriam turėjau vesti gimtadienį, labai atsiprašiau ir dar paklausiau, ką jis pats, gavęs tokį gerą pasiūlymą, darytų. Tikiuosi, išsiskyrėme geruoju.

Vienas vestuves olimpiados dienomis vesiu pats. Teks pabėgti trumpam iš Paryžiaus, pravesti šventę ir grįžti atgal.

– Prasidėjus olimpinių TV transliacijų maratonui, ko palinkėtumėte sau ir TV3 žiūrovams?

– Sau – kad kuo įdomiau atlikčiau reporterio darbą ir kad žiūrovams būtų kuo smagiau žiūrėti. Lietuvos sportininkams palinkėsiu brolių Lavrinovičių žodžiais: „Daug piergalių ir midaliukų!“