A. Užkalnis: televizija visada yra truputėlį teatras

Laidos „vinis“ (o kažkam gal ir „kirvis“) – žurnalistas, rašytojas, maisto kritikas Andrius Užkalnis, žadantis ne tik vedėjauti, bet ir savo kailiu išbandyti, ar pavyks per keturis mėnesius numesti 10 kg! Kad viskas klostytųsi sklandžiai, Andriui, kaip ir kitiems projekto dalyviams, teks laikytis „Į sveikatą!“ laidos vedėjų – sporto trenerių Agnės ir Alano Dzeranovų ir sveikos gyvensenos entuziastės Živilės Povilaitytės-Buzaitės – rekomendacijų.

– Žiniasklaidos tyruose tik ir girdėti: „Užkalnis grįžta į televiziją!“ Kada iš jos išėjote ir ką pametėte, kad vėl sumanėte grįžti?

– Hmm... Turbūt paskutinįsyk savo laidą turėjau 2017-aisiais? Tai buvo bendra mudviejų su Algiu Ramanausku aktualijų laida „Info TV“. Tikrai ne apie sveikatą. Kodėl išėjau? Todėl, kad daug laiko pradėjau leisti užsienyje, žiemoti ne Lietuvoje. Kodėl grįžtu? Visų pirma, dėl smagių prisiminimų. Pirmąsyk televizijoje atsiradau 2011-aisiais, kai grįžau iš Anglijos ir BTV televizijoje vedžiau autorinę pokalbių laidą „Užkalnio 5“. Man patiko, nes televizija visada yra truputėlį teatras. Kaip ir visi mano rašymai, einantys per fantazijos, provokacijos, žaidimo prizmę. Nuo pastarojo mano buvimo TV eteryje praėjo šešeri metai. Buvau truputį to pasiilgęs. Šįmet pirmąsyk planuoju žiemoti Lietuvoje. Čia sutiksiu Kalėdas ir Naujuosius metus. Todėl, gavęs pasiūlymą prisijungti prie laidos „Į sveikatą!“ vedėjų komandos, ilgai nedvejojau. Kad neužsisėdėtum, nesugrybėtum, reikia kuo dažniau išbandyti naujus dalykus. Laida „Į sveikatą!“ – vienas jų.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Būsite ne tik laidos vedėjas, bet ir dalyvis?

– Iš tiesų tai ne… Aš būsiu vedėjas, kuris pereina per kai kuriuos panašius išbandymus, kaip ir laidos dalyviai, atėję į šį projektą dėl savo problemų. Su jais dirbs sporto treneriai, sveikos gyvensenos specialistė, o aš stengsiuosi palaikyti tuos drąsius žmones savo pavyzdžiu, užsidegimu, nes irgi mėginsiu projekto metu įveikti išsikeltą iššūkį – numesti 10 kg.

Kad neužsisėdėtum, nesugrybėtum, reikia kuo dažniau išbandyti naujus dalykus. Laida „Į sveikatą!“ – vienas jų.

Gyvenime esu sugalvojęs sau jau ne vieną iššūkį. Vaikščiojimas – vienas iš jų, kurio laikausi turbūt nuo tų pačių 2017-ųjų. Kasdien stengiuosi nueiti ne mažiau kaip 20 000 žingsnių. Ne tik vaikštau, bet dar ir rašyti įsigudrinau vaikščiodamas: juk negaliu trijų ir daugiau valandų dieną tiesiog pravaikščioti. Aišku, tai ne toks greitas rašymas kaip namuose, prie klaviatūros, bet man visai neblogai sekasi.

– Du darbai kartu? Visi žinome, kad, tarkim, valgant naršyti po socialinius tinklus ar žiūrėti televizorių yra labai negerai. O vaikštant – rašyti?

– Dėl pirmo punkto pritariu 100 proc. Visi dietologai ir sveikos gyvensenos specialistai patvirtintų, kad valgyti reikia sąmoningai – ne mechaniškai. Dėl vaikščiojimo? Manau, kad čia visai kas kita. Juk kad ir ką darytum – ar žioplinėtum į šalis, ar klausytum muzikos, ar, kaip aš dabar, rašyčiau į telefoną – vis tiek nueičiau tą patį žingsnių atstumą. Tie dalykai vienas kitam nekenkia.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Tai dar kartelį pasakykime žiūrovams, už ką, rašyti vaikščiodamas mokantis Andrius Užkalnis yra atsakingas laidoje „Į sveikatą!“?

– Cha... Čia geras klausimas. Man atrodo, esu atsakingas už tai, kad laidos dalyviams būtų gana linksma ir nebaugu. Kad žmonės, atėję filmuotis į laidą, pasijustų geriau. Juk, sutikite, nemalonu kalbėti apie savo problemas prieš kameras visai Lietuvai. Kad ir kas tai būtų – antsvoris, emocinis valgymas ar dar kažkas.

Kadangi Dzeranovai yra sporto treneriai, o Živilė – mitybos ir sveikos gyvensenos specialistė, aš norėčiau laidos dalyviams būti jų geriausias draugas. Tas, su kuriuo jiems būtų truputį linksmiau ir drąsiau.

– Jei jau tapote vienu iš sveikatos laidos vedėjų, paatviraukite, kiek svarbi jums pačiam šiandien yra sveikata ir visi sudedamieji jos punktai – sveikas maistas, fizinis aktyvumas, dienos režimas, emocinis stabilumas?

– Žinokite... gal pirmoje? Nors gal ne – pirmoje vietoje bus mano jau suaugusių dukrų gerovė. Paskui – mano šuniukės Arizonos sveikata. Ji paimta iš prieglaudos prieš ketverius metus. Serga inkstų nepakankamumu ir šiuo metu sveika tik todėl, kad skiriu jai gana daug laiko ir dėmesio. Antroje vietoje būtų mano paties sveikata. Šį lapkritį man sueis 53-eji ir, patikėkite, jausmas nėra toks pats, kai tau, tarkim, 23-eji. Sulig kiekvienais metais organizmas reikalauja vis didesnės pagarbos. Kartais sutinku savo seniai matytus bendraklasius ar bendrakursius, su kuriais visi esame visiškai vienodo amžiaus. Ką aš suprantu? Kad labai skirtingai atrodo ir jaučiasi žmonės, priklausomai nuo to, kaip jie elgiasi su savimi. Į tą elgesį įeina visi dalykai, kuriuos jūs anksčiau išvardijote: ir mityba, ir judresnis gyvenimo būdas, ir rūpinimasis savo emocine sveikata – viskas. Tokio amžiaus nieko nebegauni dovanai, viskuo tenka pasirūpinti pačiam. Geri genai arba gera medžiagų apykaita čia mažai kuo padeda – tiktai darbas su savimi.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnas lietuvis galbūt ironiškai paklaustų: „O kodėl tas Užkalnis negalėjo savo kilogramų mesti tyliai, be televizijos reklamos?“ Tikrai, kodėl reikėjo viešo pareiškimo?

– Kad kurčiau geresnį laidos turinį! Aš esu šou versle, o kas šiais laikais šou versle ką nors daro tyliai?! Tuomet ir Vaido Baumilos galėtume klausti, kodėl jis negali išsijungti mikrofono ir tyliai dainuoti sau duše. Mes, laidos vedėjai, esame žiūrovų linksmintojai. Man labai patiko, kai anksčiau į Didžiosios Britanijos piliečių pasus įrašydavo jų profesiją. Todėl visi aktoriai, dainininkai, televizijos ir šou pasaulio žmonės turėjo įrašą entertainer – linksmintojas. Su manimi tai labai rezonuoja, nes mano darbas būtent ir yra kurti turinį. Kad žmogaus akiai būtų už ko užsikabinti – tam skirta reklama. Kaip antai – „Užkalnis grįžta į televiziją!“ Televizijoje, kaip ir teatre, turi būti siužetinė linija, dramatinių lūžių, kad žmonėms būtų, ko laukti, ką aptarinėti.

– Taigi  –10 kg nuo Andriaus kūno – tiesiog gardus masalas TV žiūrovams? Reklaminis triukas?

– Kaip pasakė mano treneris Andrius Pauliukevičius ir mano gydytojas plastikos chirurgas Darius Radzevičius, jei numesčiau dar 10 kg – mano kūno svoris būtų idealus ir puikiai jausčiausi. O kas gi nenori puikiai jaustis?

Jei žmonės prisimintų, kaip aš atrodžiau prieš dešimtmetį, mano kukliu vertinimu, dabar aš atrodau kur kas geriau! Svorį pradėjau mažinti jau labai seniai. Jei gerai pamenu, svarstyklės patį pirmą kartą rodė 137 kg. Kai dabar svėrėmės laidai, buvo gal 113 kg, iš jų šiuo metu liko 111 kg. Svoris, kurio aš siekiu laidoje, yra 103 kg.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Cituoju: „Žmonės įvardija mane kaip turintį daug kaukių. Kodėl negaliu tiesiog atsistoti toks, koks esu? Nes visada atsiranda daug tokių, kurie pradeda lipti ir trypti mano sielą purvinais batais.“ Tai šiame projekte irgi užsidėsite vieną iš savo kaukių?

– Man visai negėda pripažinti, kad esu gana pažeidžiamas ir gana jautrus žmogus. Tad kaukę naudoju kaip vieną iš gynybos mechanizmų. Dirbant televizijoje man teko pažinti daug scenos žmonių, iš kurių nė vienas neišgyventų be kaukės. Tai per daug jautru ir per daug rizikinga. Jei tik pradedi labai tikrai save ir savo išgyvenimus pateikti viešai, tuojau pas tave priguža masė žmonių purvinais batais ir ima trypti tavo sielą. Aš tuo nesiskundžiu, nes suprantu, kad esu viešas asmuo. Tačiau kažkokie savisaugos, gynybos mechanizmai, sutikite, juk turi būti? Tad kaukė man yra kaip vienas iš rūpinimosi savimi ir meilės sau būdų. Jei patys savęs nepasaugosime, kiti to už mus tikrai nepadarys.

– Trauksite save per dantį dėl antsvorio, kad kitiems tai jau nebeatrodytų labai įdomu?

– Jūs visiškai teisi. Esu rašęs apie tai savo knygoje „Anglija. Apie tuos žmones ir jų šalį“. Apskritai anglai yra gana drovūs ir kompleksuoti, tačiau puikiai moka valdyti šią situaciją. Jie visada patys pirmieji pasišaipys iš savęs ir kitiems tai daryti paskui jau nebebus taip įdomu.

Aš irgi dažnai gyvenime naudojuosi šiuo principu – kai pats į save nukreipiu tą ugnį, ji pasidaro visiškai nebepavojinga.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Savo rašymo stilių jūs įvardijate kaip besikabinėjantį, konfrontacinį. Ar toks bus ir jūsų kalbėjimo stilius TV3 laidoje „Į sveikatą!“?

– Nemanau, nes... kas tinka rašymui, nebūtinai tiks ekranui. Negana to, tie keturi žmonės, kurie kas mėnesį dalyvaus laidoje, bus ir taip gana pažeidūs. Ir gana atviri. Aišku, jei imčiau ironizuoti ir kažkaip prie jų kabinėtis, gal laidos dalyviai irgi suprastų, kad tai televizija, teatras, bet nežinau, ar aš pats, tai darydamas, gerai jausčiausi. TV kadre nesinori matyti sutrikusio ar dėl streso mikčiojančio žmogaus. Man paprasčiausiai nepatinka tokia stilistika. Nenoriu nieko panašaus į BBC formatą „Silpnoji grandis“, kažkada rodytą ir Lietuvoje. Tai klausimų ir atsakymų šou, kur laidos vedėja (bent jau BBC formate) buvo reto bjaurumo žmogus, naudojęs prieš dalyvius emocinį smurtą. Nenoriu būti nė iš tolo į ją panašus.

Man visai negėda pripažinti, kad esu gana pažeidžiamas ir gana jautrus žmogus. Tad kaukę naudoju kaip vieną iš gynybos mechanizmų.

– Viena iš jūsų veiklų – maisto degustavimas ir vertinimas. Ar šis užsiėmimas iš dalies lėmė, kad šiuo metu reikia mesti svorį?

– Tai tikrai nesusiję su mano antsvoriu. Nežinau, kodėl, bet žmonėms dažnai atrodo, kad aš nuolatos maitinuosi restoranuose. Tai netiesa, nes paprastai išbandau vieną, kartais du restoranus per savaitę.

Antsvoris, kurį turiu, visai iš kitur – ne iš sąmoningo maisto ragavimo, bet veikiau iš anksčiau mane lydėjusio emocinio valgymo, vienatvės jausmo ar liūdesio. Tokie dalykai vyksta ne restoranuose, bet namuose. Todėl nesiruošiu mesti šios įdomios veiklos, nes ji tikrai nekelia pavojaus nei mano svoriui, nei mano gyvenimo būdui. Gal žmonės kartais painioja mano maisto degustacijas su sportinio valgymo čempionatais, kuriuos mato per Vakarų televizijas? Tačiau jie klysta. Tikrai po kiekvieno straipsnio sulaukiu daug komentarų, o dažniausias iš jų – na, kiek, Andriau, tu gali valgyti? Atsakau: lygiai tiek, kiek ir jūs. Skirtumas tik tas, kad ši mano veikla, kuria užsiimu daugiau nei penkiolika metų, perša įvaizdį žmogaus, kuris, vos nubudęs, tik ir galvoja, kur čia greičiau prisilapnojus gardaus maisto.

– Ar pats mėgstate gaminti?

– Nelabai. Kai ką. Galėčiau pagaminti gerą itališką pastą su padažais. Moku išsikepti mėsos, net išsivirti sriubos, bet tai darau labai retai, nes maisto gaminimas nėra mano mėgstamiausias dalykas. Gaila tam laiko.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip maitinsitės projekto metu, kai mesite svorį? Ar klausysitės laidos mentorių Alano ir Agnės patarimų?

– Ne, mentoriai manęs nekonsultuos. Manau, kartais mes kalbėsime apie laidų dalyvius ir jų mitybą. Tuomet ir aš galėsiu pareflektuoti, kaip maitinuosi. Pagrindines taisykles, kaip sveikai maitintis, aš ir pats žinau – nevalgyti prieš naktį, susilaikyti nuo baltos duonos, bulvių ir pan.

– Informacijos šia tema šiandien nors vežimu vežk, bet kaip priversti save tą žinojimą įgyvendinti praktiškai? Gal turite unikalų receptą?

– Mano receptas, jei reikėtų įvardyti jį vienu sakiniu, būtų sąmoningas valgymas. Jo aš kažkada išmokau iš Paulo McKennos, vieno britų psichologo ir dietologo, parašiusio knygą „Lieknėkime kartu“. Tos knygos pagrindinis akcentas buvo apgalvotas, o ne mechaninis valgymas. Žmogus turi galvoti, ką ir kiek valgo, o kai pajus sotumą – išsyk nustoti tai daryti. Kitas dalykas, kurio lietuviai niekaip neišmoksta – nereikia visko, kas yra lėkštėje, suvalgyti. Badaujantiems Afrikos vaikams šitaip tikrai nepadėsite ir maisto, kuris liks, neišgelbėsite. Pritariu, kad jo švaistyti nevalia, bet tai nereiškia, kad žmogus turi tapti šiukšliadėže. Jei jau liko – galite pasidalyti su kitais. Drąsiai skelbkite socialiniuose tinkluose, kad štai truputį neapskaičiavome, liko maisto, jei norite – privažiuokite, pasidalysime. Tiesą pasakius, esu taip daręs. Mano buvusi draugė yra taip dariusi. Žmonės tikrai atvažiuoja ir mielai pasiima.

– Esate žurnalistas, rašytojas. Sakote, kad visų kūrėjų variklis yra nerimas. Taip pat ir jūsų?

– Man teko klausyti vieno psichologo paskaitų, kuris sakė, kad būna atvejų, kai žmonės, kurie yra puikūs rašytojai ar puikūs kompozitoriai, yra neurotikai. Kai kuriems jų pavyksta išsigydyti, bet toliau kurti jie nebegali. Man asmeniškai kiek padėjo terapija, bet tikriausiai to nerimo vis dar turiu tiek, kad galėčiau kurti ir kurti. Kūryba neateina iš laimės būsenos – veikiau iš vidinių konfliktų, vidinio alkio ir nerimo.

I. Krupavičiaus, A. Užkalnio asmeninio archyvo nuotr.

– Nerimas, baimė – žema vibracija, žemas dažnis, o žemų dažnių žmogus negali iki galo atsiskleisti nei kūryboje, nei kur kitur...

– Nesutikčiau. Juk kiek daug gražių pjesių yra apie meilę. Paskaičiuokime, kiek iš jų – apie laimingą meilę, o kiek – apie nelaimingą. Kas šiandien žinotų istoriją apie Romeo ir Džuljetą, jei jiems būtų baigęsi gerai? Ar būtų Maironis kūręs poemą apie mūsų Jūratę ir Kastytį, jei Perkūnas nebūtų griovęs Jūratės namų, o palaiminęs juos ir nupirkęs jiems automobilį?

– Jūsų šuniukė Arizona gal irgi žada dalyvauti laidoje?

– Tikriausiai ne, bet į filmavimus ateina dažnai. Ir į kavines mane lydi, bet ne į visas. Mėgstamiausia Arizonos vieta Vilniuje – „Stiklių“ aludė. Arizona dietininkė, jai negalima ėsti mėsos, žuvies – žodžiu, jokių baltymų. Užtai Arizona noriai ėda daržoves ir „Stiklių“ šefas jai visuomet pagamina salotų su agurkais ir pomidorais be jokio užpilo. Kai į feisbuką įdedu jos nuotrauką, kur Arizona triauškia salotas, visiems būna be galo smagu, sulaukiu daug gražių komentarų. Svorio mesti? Ne, jai tikrai nereikia. Priešingai – galėtų jo daugiau priaugti.