Šamanas iš Sibiro: gyvenime, kaip ir visatoje, viskas grįžta ratu

Žmonės vis labiau niokoja gamtą, todėl ji purtosi, valosi. Ir kaip gyvatė keičia odą. Po to kai kas liks, kai ko – ne, o kai kuriems, ypač gamtą žalojantiesiems, bus labai liūdna. Tuo neabejoja mėnesį Lietuvoje lankęsis garsus šamanas Subai.

Būgnas ir ugnis

Nakties tamsą apšvietė pro debesų properšą į žemę žvelgianti mėnulio pilnatis ir liepsnojanti laužo ugnis.

Beveik 50 žmonių stovėjo ratu, kurio viduje prieš keliolika minučių virš laužo pašildytą būgną mušė medinčius ir gamtos mylėtojas Petras Dabrišius. Jo veidą slėpė tetervino plunksnomis papuošta kaukė, ant kurios akys ne iškirptos, o nupieštos. Vyras vilkėjo drabužias, kokius dėvi šamanai.

„Ugnis yra gyva, todėl, jei užpyktų ir bandytų išdeginti akis, kaukė ją suklaidintų, – vėliau paaiškino Petras, kuris Valerijų Čebočakovą, toks tikrasis Subai vardas ir pavardė, sutiko prieš keliolika metų Tuvoje. – Subai man padovanojo tetervino plunksnas. Paukščio negalima žudyti, tik radus negyvą, atlikus ritualą, galima nupešti plunksnas.“

Netrukus būgnus ėmė mušti dvi kamo, taip Subai gimtojoje Chakasijoje, esančioje Rytų Sibire, vadinami šamanai, padėjėjos, o dar po keliasdešimties sekundžių – jis pats.

„Bum, bum, bum...“ – vis greičiau ir ritmingiau skambėjo nakties tyloje, kurios klausėsi gamta ir žmonės, susirinkę Telšių rajono miškuose, Žvėrinčiuje.

Kartkartėmis šamanas kažką sukalbėdavo gimtąja kalba, o dauguma žmonių stebėjo kiekvieną jo judesį.

Ilgi tamsiai raudoni batai. Skambaliukais, kriauklelėmis, metaliniais simboliais papuošti šamaniški drabužiai, pasiūti iš odos ir paprasto audinio. Žingsnis pirmyn, antras, dar vienas laužo link, apsisukimas mušant būgną ratu, ir ritmingas šokis prieš ugnį einant pagal laikrodžio rodyklę.

Akmenys taip pat gyvi

„Alhys ot ynej ge – dėkui, Ugnies dieve“, – pasibaigus apie pusantros valandos trukusiam ritualui, nusilenkdamas Ugnies dvasiai, padėkojo šamanas.

V.Čebočakovas Žvėrinčiuje praleido beveik mėnesį. Lietuvoje jis antrą kartą: Petro pakviestas trumpam lankėsi prieš kelerius metus.

Vyrai susipažino šamanizmu garsėjančioje Tuvoje, kai Sibire gyvenęs, medžiojęs P.Dabrišius ieškojo įdomių, gamtą mylinčių, senąsias tradicijas saugančių žmonių.

Po to mirė Subai mama, todėl bendrą požiūrį į gamtą ir supantį pasaulį su P.Dabrišium turintis 58-erių chakasas, dar kartą pakviestas į Lietuvą, atvyko tik po beveik ketverių metų.

„Ši nuostabi vieta tapo dar gražesnė“, – nuoširdžiai kalbėjo šamanas, pagyręs didelių akmenų eilę, kuri tapo tarsi energinė siena.

Didelių akmenų prikrauta ir netoli laužavietės. Iš laukuose rastų žemdirbiams trukdžiusių akmenų Petras su pagalbininkais sukūrė ratą: vienas akmuo, simbolizuojantis metus, gulėjo viduryje, dvylika, simbolizuojantys mėnesius bei valandas, – ratu aplink jį. Dar 52 akmenys – savaitės – juosė pastarąjį ratą.

„Akmenys taip pat gyvi, kaip ir viskas, kas mus supa aplink gamtoje“, – neabejojo P.Dabrišius, o gamtą mylintys ir tuo tikintys žmonės prieidavo prie akmenų, liesdavo juos rankomis, apsikabindavo, pabūdavo tyloje.

Atsigręžti į gamtą

„Ugnimi, įvairiais ritualais, senovėje naudotais metodais jis padėjo kai kuriems žmonėms pasveikti, – Petras jau nesistebėjo, kad šamanas išgydė kelis žvyneline, sielos ir kitomis ligomis sirgusius žmones. – Savo akimis regėjau, kaip nubyrėjo ir nepasikartojo žvynelinė.“

Petras nepasakoja apie čia apsilankiusius žmones, tačiau neslepia, kad jie – skirtingų profesijų. Ir ne tik gyvenantys Lietuvoje, bet ir emigrantai: atskirti nuo artimųjų, dirbantys užsienyje, bet sunkiai išgyvenantys nostalgiją tėvynei.

Depresija, įtampa, liūdesys... Pakeitę gyvenimo būdą, pasukę technokratijos, materializmo keliu, spjovę į gamtą, žmonės vis dažniau ėmė sirgti įvairiomis ligomis.

„Ko neišgydo vaistai, išgydo peilis, ko neišgydo peilis, išgydo ugnis, ko neišgydo ugnis, išgydo mirtis, – žvelgdamas į ugnį senovės graikų posakį kartojo P.Dabrišius. – Visgi išlikęs noras mums pabūti prie ugnies, gamtoje. Tai tarsi lašinių skonis, kurio neužmiršime ir po dešimties metų. O būgnas? Itin senas garsas, vienas pirmųjų tikėjimų, kuris žiloje senovėje buvo labai panašus visoje žemėje.“

Petras kategoriškas: vis daugiau žmonių neišlaikys įtampos, jei neatsigręš į gamtą, vertybes, eis vien tik materialiu, naujausių technologijų keliu.

„Atbunka mūsų uoslė, jausmai, jutimo organai, – aiškino medinčius. – Kažkodėl žmonės mano, kad didžiausia laimė ir svajonė uždirbti labai daug pinigų, pastatyti didelius namus. Uždirba, pastato, o juose gyvena tik jų svajonės – žmogaus jau nėra.“

120 kg svorio drabužiai

„Negalima kariauti su gamta. Vanduo, medžiai, mėnulis, ugnis... Visa tai gyva, visa tai – stichijos, dvasios, – aiškino šamanas Subai. – Jos ne visada mums padeda, bet tuomet turime paklausti savęs, ką mes esame padarę blogo kitiems, gamtai? Nusilenkime ugniai, medžiams, mėnuliui...“

Visą dieną padėjęs jo pagalbos prašiusiems žmonėms, po ritualo prie laužo, šviečiant mėnulio pilnačiai, Sabai buvo pavargęs.

Per trumpą atokvėpį, apie 1.30 val., jis braukė prakaitą nuo veido, rūkė cigaretę ir gėrė karštą žolelių arbatą. Jam skirtame namuke kabojo Lietuvoje iš ožkų, elnių odų pagaminti ir apipiešti būgnai, amuletai, šamaniški drabužiai, kurie senovėje sverdavo net iki 120 kilogramų.

„Seną šamaną, vilkintį sunkiais drabužiais, pakeldavo penki žmonės, tačiau per ritualą sunku būdavo patikėti, kad jis išlaiko tokį svorį, – užtraukęs cigaretę pasakojo Subai, o chakasams būdingos mažutės ir juodos it sagutės jo akys blizgėjo. Pasisukęs į kartu atvykusią padėjėją Tatjaną tarė. – Reikės dar dvasioms padėkoti, dirbsime iki ryto...“

Nuo savęs nepabėgsi

Valerijus, kaip būdinga kai kuriems šamanams, neslepia savo amžiaus – šiemet jam sukaks 59 metai.

„Gimiau Chakasijoje 1953 m. spalį ar lapkritį, bet užrašė 1954 m. sausį“, – lėtai kalba šamanas.

Tai buvo laikas, kai senoji religija, tikėjimas, šamanizmas buvo naikinama, o žmonės tremiami, gaudomi. O jei seneliai – šamanai, tai tokie bus ir jų vaikai arba anūkai.

„Močiutė, sena šamanė, mane slėpė nuo tremties, keitėme gyvenamąsias vietas: Chabarovskas, Komsomolskas. Ji tikėjosi, kad būgnas manęs neužkabins, – pamena V.Čebočakovas, kuris tapo dailininku ir mokėsi Krasnojarske, Frunzėje, Tuvoje. – Bet tapau tuo, ką prognozavo vienas iš senelių. Nuo savęs, nuo likimo nepabėgsi.“

Subai lėtai išpučia dūmus. Susimąsto. Už durų nakties tamsoje žmonės nekantriai laukia patarimų.

„Trūksta man močiutės. Labai. Vėliau iš jos sužinojau daug, ko nežinojau iki tapdamas šamanu, – atsidūsta Valerijus. – Ji mirė 94 metų. Mirė ir mano tėvas, todėl negalėjau anksčiau atvažiuoti. Prie mirties ir mama, todėl neaišku, ar dar atvažiuosiu į Lietuvą.“

Jokiu būdu nesižudyk

Valerijus nesigyrė, kad yra pirmasis chakasas, kuris po pertvarkos laikų praktikuoja šamanystę. Jis baigė magijos, aiškiaregystės praktikas ir, anot vienos garsiausių tų vietovių šamanės senolės žiniuonės Sargo Mainogaševos, vienintelis vertas tikro šamano vardo. Jis vengia šiuolaikinių šamanų organizacijų, kurios kartais primena verslo struktūras.

Kaip chakasas tapo kamu? Šiuo tiurkų kalbos žodžiu nuo seno buvo vadinami šamanai. Kaip jis pradėjo bendrauti su dvasiomis, tapęs tarpininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių?

Tuomet besirengiantis parodai ir išvakarėse iki vėlumos dar suvenyrus iš medžio gaminęs dailininkas V.Čebočakovas nusprendė trumpam, 30–40 minučių, pagerbti nusižudžiusią 18 metų žmonos dukterėčią.

„Jokiu būdu negalima atimti ne tik svetimos, bet ir savo gyvybės, – pakelta balso intonacija perspėja Subai. – Tai – prieš gamtą, prieš dievus. Tai pats baisiausias dalykas. Gyvybę davė aukštesnė jėga, ir neturi teisės jos atimti. Kai ateis laikas, mes visi ten nueisime. Net jei labai sunku, reikia iškęsti, nes tai – išbandymas. Kaip ir nuoskaudos. Nekerštauk, bet geriau įrodyk, kad kažkas buvo neteisus. Padarei gėdą – nuplauk ją geru poelgiu.“

Sunkus pirmasis ritualas

„Sėdėjau prie karsto, – Subai tęsė pasakojimą apie tai, kaip pirmą kartą susidūrė su sunkiai paaiškinamais dalykais. – Ir staiga išgirdau jos balsą. Ji paprašė atnešti batelius, žiedą, skarelę...“

Iš pradžių tėvai ramiai reagavo, kad kažko neva reikia dukrai, bet kai Valerijus pradėjo sakyti detales, kurias galėjo žinoti tik tėvai ir jų mirusi dukra, buvo šokiruoti.

„Pradėjo skaudėti galvą, atrodė, ji sprogs. Smilkiniuose pulsavo ir niekaip negalėjau išeiti iš tos teritorijos, – pasakojo šamanas. – Pabandžius išeiti, buvo dar sunkiau, todėl grįžau ir ten praleidau... keturias dienas.“

Po to kažkas mintyse paliepė atsinešti būgną ir atlikti ritualą septintą merginos savižudybės dieną. Valerijų tarsi kažkas valdė: jis nuvažiavo pas penkis būgnus turintį muzikantą, jau žinojo, kokį jam paskolins.

„Kur beržynėlis pas jus?“ – atvažiavęs su būgnu paklausė merginos giminių, o šie jau nesistebėdami nuvedė į vietą prie šaltinėlio ir beržų, kur labai mėgdavo žaisti mergina.

„Ten ir atlikau ritualą, kurio pats nesuvokiau, – ramiai kalbėjo išvargęs Subai, kurio vardas reiškia sąsają su vandeniu. – Ir tik daug vėliau sužinojau, kad tose vietose senovės šamanai mirusiųjų sielas palydėdavo į kitą pasaulį septintąją mirties dieną.“

Nestokoja humoro jausmo

Ne, jis visų ligų neišgydo ir gerbia gydytojus bei mediciną. Juokiasi ironizuodamas, kad kai kurie šiuolaikiniai šamanai yra aktoriai.

Per ritualus Valerijus nenaudoja jokių haliucinogeninių grybų ar narkotikų, alkoholio. Tai dažniausiai naudoja tie, kuriems neužtenka savo energijos, arba aktoriai.

Šamanas nepraradęs ir humoro jausmo, todėl juokiasi iš kai kurių visažinių: „Pamenu, kai vienas tokių pasigyrė, kad mato 36 galaktikas, o aš – 19. Tuomet jam sakau: tu tik 19?! Su šiuo būgnu aš sukūriau visatą.“

Valerijus juokdamasis prieš kelerius metus atšaukė ir pasaulio pabaigą 2012 m., pastebėjęs, kad niokojama gamta kaip gyvatė keičia odą.

„Galima išgydyti daug ligų. Ypač sielos ar atsiradusias nuo depresijos, nervų. Galima išgydyti, tiksliau, apraminti ir vėžį. Ir žmogus gyvena su juo net 50 metų, – jau rimtai sakė Subai. – Aš tik tarpininkas tarp žmonių ir dvasių. Padėti galima beveik visiems. Vis dėlto žmogus turi labai labai norėti gyventi ir labai labai tikėti žeme, gamta. Mes galime ir turime gyventi neapgaudinėdami, nežudydami, gerbdami vyresnius žmones ir mylėdami.“

Jis labai griežtai perspėja savo mokinius, kai Sajanų kalnuose, kur dažnai būna ne tik vasarą, bet ir žiemą, jie prisiekia niekada būgno nenaudoti blogiui.

„Po to gali kaltinti tik save, nes anksčiau ar vėliau sulauksi atsako“, – sako šamanas.

Būgnas – širdies plakimas

Ant namelio sienų kabo piešiniai. Juose vaizduojami požeminį, vidurinį ir aukštesnįjį pasaulį simbolizuojantys būgnai, kurių atvykęs pas Petrą šamanas pagamino net 11.

Beje, žemesnio rango šamanai pulgos, kurie atlikdavo paprastus ritualus, turėjo po vieną, o didieji šamanai pudgur, kurie atlikdavo itin sunkius ritualus, gydydavo net ir nevaisingumą, sunkias ligas, iki devynių būgnų.

O kas yra būgnas šamanui Subai?

„Ooo, – atrodo, šamano nuovargis dingo. – Tai širdies plakimas, visatos garsas, žemė, mėnulis, ratas. Tai labai daug kas ir viskas kartu.“

Viskas grįžta ratu? Mažutės daug ką matančios Valerijaus akys pritariamai šypsosi: „Taip. Visada.“ Ir neverta net klausti, ar jis tiki kitu gyvenimu?

„Netikiu. Aš žinau... – šamanas Subai pažvelgia tiesiai į akis ir po akimirkos mostelėja ranka į patalpą, kurioje kalbame. Čia yra namelis? Tikite? O kam tikėti, kad jis yra, jei tai ir žinote.“