S. Jovaiša: krepšininko karjera kūno „šarnyrams“ tikrai atsiliepė

– Neseniai nugriaudėjo Lietuvos krepšinio jubiliejaus šventė. Kokius įspūdžius iš jos parsivežėte?

– Visada malonu prisiminti gražią istoriją ir susitikti su bendražygiais. Pasižiūrėti, kokia ateitis, pamąstyti apie praeitį. Ir tiesiog smagu prisiminti, kad mes kai ką bendro ir reikšmingo esame padarę. Manau, kad tokia šventė yra labai reikšminga.

– Šiuo metu esate Seimo narys. Kuri iš veiklų – krepšinis ar politika – arčiau širdies?

– Gink Dieve, Seimo nariu būti (juokiasi)... Bet aš pasirinkau tokį gyvenimo posūkį. Man patiko. Juolab sportuoti nebeįmanoma, o treneriu negaliu būti dėl tam tikrų savybių. Nemanau, kad galėčiau būti geras treneris, o blogas būti nenoriu (juokiasi).

– Šiuo metu su sportu apskritai neturite jokių ryšių?

– Visų pirma esu aktyvus sirgalius. Dar prieš metus dalyvavau tikriausiai paskutinėse savo gyvenime veteranų finalinėse rungtynėse (juokiasi). Paskutinį kartą džiaugiausi Lietuvos čempionų titulu ir jau dabar sportbačiai pakabinti.

– Didžiuliai sportiniai krūviai būnant profesionaliu krepšininku tikriausiai turėjo įtakos jūsų sveikatai?

– Pasakysiu buitiškai: mano kūno „šarnyrams“ tai tikrai atsiliepia. „Šarnyrais“, aišku, vadinu sąnarius ir kitas lankstomąsias dalis. Ne paslaptis, kad mano kartos bendražygiai yra turėję problemų ir jau daug kas pasikeitę sąnarius. Ypač klubo, po vieną ar net abu. Kankina ir nugaros skausmai. Mes tikrai jaučiame sporto pasekmes.

– Kaip supratau sportą visiškai apleidote, tad koks tuomet yra jūsų laisvalaikis?

Treneriu negaliu būti dėl tam tikrų savybių. Nemanau, kad galėčiau būti geras treneris, o blogas būti nenoriu.

– Stengiuosi būti aktyvus, bet veiklose, susijusiose su mano hobiu. Pavyzdžiui, žvejyba, medžioklė, ūkio darbai. Supjauti, suskaldyti malkas – normalus fizinis pasiruošimas. Visą miškovežį sutvarkyti trunka ne vieną mėnesį. Tuomet jaučiuosi lyg fizinio parengimo stovykloje pabuvęs ir atrodo, kad galėčiau dalyvauti sunkiosios atletikos varžybose.

– Ar galvojote kada nors, kuo būtumėte tapęs, jeigu ne krepšininko karjera?

– Ieškodamas studijų rinkausi pirmiausia ten, kur noriu įstoti ir mokytis. Nes aš tikrai svajoti nesvajojau, kad ta sportinė karjera man susiklostys taip gerai ir taip ilgai. Planavau stoti į architektūrą arba ekonomiką, kur ir įstojau. Taip pat mane domino tuomet nauji modernūs mokslai – automatika ir telemechanika. Taigi, iš tų trijų sričių ir būčiau rinkęsis specialybę. Pasirinkau ekonomiką, bet studijuodamas, aišku, didžiąją laiko dalį skyriau sportui ir iš manęs labai rimto ekonomisto neišėjo.

– Jūsų profesionalaus krepšininko karjera buvo ilga, tad ir pergalių iškovota ne viena. Kurios jų įsiminė labiausiai?

– Prisimenant kiekvienus metus pagalvoji, ką tais metais nuveikei sporte, kokį titulą ar prizą iškovojai. O kas vyko šalia sporto, buvo tarsi priedas prie gyvenimo. Žmonės taip normaliai negyvena. Atvirkščiai, turbūt jie sportą panaudoja savo malonumui, laisvalaikio leidimui.

O apie iškovotas pergales galima daug kalbėti. Aišku, 1992 metų Barselonos olimpinės žaidynės man kaip baigiamasis karjeros akordas buvo ypač reikšmingos. Iškovotas bronzos medalis pirmą kartą Lietuvai dalyvaujant olimpinėse žaidynėse po nepriklausomybės atkūrimo.

Be abejo, ta vadinamoji aukso karštligė prieš galingą Maskvos CSKA komandą, kai trejus metus iš eilės mes prieš juos laimėjome. Ir tikrai neužmirštu pirmojo laimėjimo, kai būdamas Jaunimo sporto mokyklos auklėtinis Anykščiuose kartu su komanda iškovojau trečiąją vietą Lietuvos čempionate. Tai tas pirmas mažas bronzinis medaliukas man irgi yra labai brangus.