Postroko mėgėjams šių metų lapkritis bus bene laukiamiausias mėnuo metuose: Vilniuje apsilankys ne tik airių postroko atstovai "God Is an Astronaut".

Visai neseniai paaiškėjo, kad lapkričio 14-ąją menų fabriko "Loftas" scenoje koncertuos subtilieji japonai "Mono", dažnai tituluojami kaip viena išskirtiniausių XXI a. grupių.

Daugiau nei dešimt metų gyvuojantis kolektyvas iš Tokijo yra išleidęs šešis vadinamuosius pilnametražius albumus, itin palankiai vertinamus ir postroko mėgėjų, ir kritikų. Tiesa, pastarųjų nuomonė, atrodo, "Mono" nariams rūpi ne per labiausiai, nes muzikantai yra įsitikinę, kad jų muziką reikia jausti, o ne mąstyti apie ją.

"Mono" kūryba – gana vientisa ir nuosekli. Tai grupė, turinti savitą stilistiką ir sunkiai supainiojama su kitomis. "Mono" darbuose jungiasi instrumentinis postrokas, eksperimentinis rokas, shoegaze, noise, minimalizmas ir neoklasika. Pasak muzikantų, "Mono" siekia sukurti garsą, perteikiantį džiaugsmo siekį braunantis per triukšmingą tamsą. "Mūsų muzika visuomet turi dvi puses, tamsiąją ir šviesiąją, kaip moneta", – teigia "Mono" gitaristas Takaakira Goto.

Jau nuo 2001-ųjų grupės albumuose buvo girdėti vis daugiau styginių instrumentų garsų. Galiausiai 2010-aisiais dešimtmetį brandintas klasikinės muzikos grūdas išaugo į "Holy Ground: NYC Live With the Wordless Music Orchestra". Tai koncertų albumas, kuriame, be pagrindinių "Mono" kuriamos muzikos komponentų (šviesių melodijų, peraugančių į dramatiškas kulminacijas, švelnaus Tolimųjų Rytų prieskonio, epiškų mušamųjų partijų, dinamiškumo ir kt.), atsiranda dvidešimties asmenų orkestro kuriama gelmė ir svoris.

Keletą kartų vykę į koncertų turus po visą pasaulį, "Mono" puikiai jaučiasi ir prestižinėse koncertų salėse, ir nedideliuose muzikos klubuose. Lietuvoje kvartetas pasirodys antrą kartą. Rugsėjo pradžioje bus išleistas naujausias "Mono" albumas "For My Parents", taigi galima tikėtis ir pačių naujausių grupės kūrinių.