Laidų vedėja R. Vasiliauskienė: jei sutikai tekėti, priimk ir to žmogaus pavardę

Visais rūpimais klausimais – nuo buitinių, socialinių iki tiesiog gyvenimiškų – ji eteryje stengiasi pagelbėti nuo pirmadienio iki ketvirtadienio. O „TV diena“ R. Vasiliauskienei pateikė nedažnai užduodamus klausimus.

– Kuo jus žavi ir „veža“ televizija?

– Aš mėgstu kalbėti žmonėms ir kiekvieną dieną – dirbu radijuje, bet matyti žmones ir būti matomai mane ypač vilioja. Devyneri metai tarp keturių sienų – norisi truputį išeiti į žmones.

– Kuo skiriasi televizijos ir radijo eterio adrenalinas?

Svarbiausias vaistas nuo depresijos – atrasti mėgstamą veiklą, tada ir pilkas dangus šviesesnis atrodo.

– Dar nesu dirbusi televizijos tiesioginiame eteryje, tai būtų labai įdomi patirtis. O radijas yra čia ir dabar – jei pasakai žodį, sakinį, suklysti, pasakai nesąmonę, tai ją visi ir išgirsta. Kelio atgal nėra. O televizija leidžia klysti ir pasitaisyti, kita vertus, kiekvienas veido raumuo, mimika matoma žiūrovui. Į radiją gali ateiti susivėlusi, nepasidažiusi, blogos nuotaikos, ir tavęs niekas nematys. Su chalatu nesu sėdėjusi, bet kartais tikrai būna rytų, kai nesinori galvoti, kuo apsirengti – imi megztinį ir mauni lauk. Radijas dėl to yra atlaidus. Tai ir yra didžiausi darbo televizijoje ir radijuje skirtumai.

– Kokiomis pasakytomis nesąmonėmis galite „pasigirti“?

– Nusikeikusi nesu, bet turėjau pašnekovą, riebiai rusiškai nusikeikusį tiesioginiame eteryje. Man nesąmonių dažniausiai nutinka penktadienį, kai jau smegenys atsipalaiduoja, pavyzdžiui, pradedu sakyti sakinį ir nežinau, kaip jį užbaigti. Dažniausiai klausytojams taip ir pasakau, kaip yra, – kad tiesiog pamiršau, ką norėjau pasakyti, kad ir man būna juodų dienų ir pasitaiko nebūti idealiai.

– Kokių keistų klausimų kyla TV laidos žiūrovams?

– Įvairiausių – praktinių iki tokio, kodėl kalbama tema, kuri internete prieš tris dienas aptarta. Žiūrovai ne visuomet supranta, kad televizijos reportažams reikia laiko, o atsakymai į laidos klausimus yra parengiami iš anksto, o ne tą pačią dieną. O informuoti greitai yra skirtos žinios.

– Ką atsakytumėte laidos žiūrovei, klausiančiai, ko nori vyrai?

– Ko nori vyrai ir ko nori moterys yra fundamentaliausi klausimai pasaulyje, į kuriuos atsakymo nebuvo ir niekad nebus. Bet žmogus, turintis antrąją pusę, per gyvenimą supranta kai kuriuos dalykus, ko ji nori. Pavyzdžiui, moterys kartais pamiršta, kad vyrai mėgsta pabūti vieni. Vyrui naudinga žinoti, kad moteriai patinka apsipirkti. Atrodo, du paprastai dalykai, kurie gali labai palengvinti gyvenimą ir išvengti konfliktų.

– O kodėl lietuviai nesišypso?

– Man atrodo, kad lietuviai šypsosi ir kuo toliau, tuo labiau. Tik toks mūsų mentalitetas, esame santūresni nei pietiečiai. Bet pažiūrėkit – vos išlenda saulė, ypač žiemą, kai dangus cepelinų spalvos, kiek žmonių šypsosi ir kaip jiems gera. Gal su klimato atšilimu daugiau lietuvių šypsenų sulauksim.

– Ko reikia, kad vyras pasipirštų?

– Vyrui reikia duoti laisvę, nes kuo labiau moteris jį spaus, tuo mažiau jis norės pirštis. Parodyti, kad tu to norėtum, yra gerai, bet versti tai daryti turbūt yra pats blogiausias žingsnis. Didesnė paskata vyrui būna, kai aplink draugai pradeda pirštis savo moterims.

Vaidinti visą gyvenimą jaunamartę ir -aitę man atrodo juokinga. Jei sutikai tekėti, tai, manau, turėtum ir to žmogaus pavardę priimti.

– Kodėl ištekėjusi pasirinkote vyro pavardę ir net nesutrumpintą?

– Visų pirma, esu tradicinių pažiūrų. Mano vyro pavardė Lietuvoje yra labai populiari. Man atrodo, būtų juokinga trumpinti tokias pavardes kaip Kazlauskas, Petrauskas, Vasiliauskas. Yra gražių, trumpinimui tinkamų pavardžių, bet man gražu, kai moteris turi vyro pavardę. Vaidinti visą gyvenimą jaunamartę ir -aitę man atrodo juokinga. Jei sutikai tekėti, tai, manau, turėtum ir to žmogaus pavardę priimti. Žinoma, būna atvejų, kai vyro pavardė labai keista ar nelabai graži, tada gal ir jis gali keisti į tavąją. Bet iš esmės pavardė – formalumas.

– Be ko negalite gyventi?

– Be muzikos. Ji visada šalia manęs, mano gyvenimo dalis. Ir be alyvuogių. Jų visada privalo būti mano šaldytuve. Jei nėra alyvuogių, vadinasi, atėjo badas.

– Kuo būtumėte, jei būtumėte paukštis?

– Žvirblis, kuris daug čirška. Arba papūga, kuri sėdi ir visą dieną gali prašnekėti, kol jos narvelio neuždengsi. Nors gal geriau būti papūga laisvėje.

– Eidama į darbą radote 100 eurų. Kam juos išleistumėte?

– Aišku, batams. Jų moteriai niekad nėra per daug. Dar vieni tikrai rastų vietos mano spintoje.