P.Venslovas Lietuvos vardą taria pagarbiai

Pokalbio su aktoriumi, skaitovu Petru Venslovu susitikome po jo 60-mečio jubiliejui skirtų "Skėrių". Šiame Kauno valstybinio dramos teatro spektaklyje jis įkūnija profesorių Simičių.

"Jaunystėje vaidinau herojus, dabar tik charakteringi vaidmenys liko", – nusišypso. Išskyrus biografines žinias, informacijos apie jį vargiai rasi internete. Pabandžius įsiprašyti į namus, mandagiai, bet galutinai atsako: kalbėtis apie kūrybą geriau tiktų teatro aplinka. Kodėl niekas nerašo apie tai, kur ir su kuo jis atostogauja? "Tai žurnalistams tegu pasakoja tie aktoriai, kurie eina į televiziją", – įsitikinęs jubiliatas.

Šiuo metu P.Venslovas serga Sausio 13-osios minėjimo Kaune organizaciniais rūpesčiais – renginį režisuoja septintus metus iš eilės. "Jei tuomet, kai žmonės žuvo, buvai su tauta, ir dabar turi su ja būti", – įsitikinęs aktorius.

– Jūsų vaikystė prabėgo Sibire. Meilę Lietuvai iš ten parsivežėte?

– Gimiau Šiaurės Lietuvoje, Manikūnų kaime. Iš ten, į tėvo švarką įsuptą, mane vienų metų su tėvais ir vyresniu broliu išvežė Rytų kryptimi. Sibire prabėgo aštuoneri šalčio, skurdo ir tėviškės ilgesio metai. Buvau mokomas, kad pieno negalima gerti, – kad ilgiau užtektų, jame mirkydavome duoną. Mamos pasakojimuose Lietuva iškildavo kaip ūkuose paskendęs kraštas, panašiai kaip Oskaro Milašiaus kūryboje.

Sovietmečiu, vaizdžiai tariant, užantyje nešiojausi granatą. Baigdamas konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija, aut. past.) dalyvavau radijo diktorių konkurse. Atranką perėjau, bet mano balsas nenuskambėjo eteryje. Saugumas dėl biografijos neleido.

– Tačiau konservatoriją vis dėlto baigėte?

– Tuomet jau beveik tik diplomą atsiimti buvo likę. Ketvirtame kurse buvau pakviestas režisieriaus Leonido Lurjė. Kauno dramos teatre jis statė Michailo Roščino pjesę "Valentinas ir Valentina", Willliamo Shakespeare'o "Romeo ir Džiuljetos" šiuolaikinę parafrazę. Šiuolaikinio Romeo vaidmeniu šioje pjesėje atėjau į Kauno teatrą. Tuo metu čia dirbo didysis avangardistas Jonas Jurašas. Per repeticijas jis užleido man savo kabinetą, skaitinėjau pjeses, kurias jis ruošėsi statyti. Apie naujus aktorius jis sakydavo: "Man nereikia katės maiše. Meskim į ugnį, tegu dega." Taip ir aš buvau įmestas.

Baigdamas konservatoriją jau žinojau, kad Kaune pas J.Jurašą turėsiu darbą. Deja, man atvykus į šį teatrą, dėl politinių priežasčių mano režisierius turėjo palikti Lietuvą. O neturėti savo režisieriaus yra nepaprastai sunku. J.Jurašas aktoriams numatydavo perspektyvą – ką tu turi skaityti, domėtis, ką galėsi vaidinti. Tuomet pradedi matyti į priekį, o kai nėra tokio režisieriaus – duobė.

Vėliau Jonas Vaitkus pakvietė jaunuolio vaidmeniui "Svajonių piligrime" – apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Spektaklis sulaukė didelės sėkmės. Tuo metu pasirodė Eimuntas Nekrošius. Paklausė, kaip gyvenu, sakau: "Nieko ypatingo." Jis sako: "Nenusimink, dar pora metų, ir turėsi formą." Joks kitas režisierius nėra taip pasakęs. Kiti sakydavo: "Gausi vaidmenį" ar panašiai. Nekrošius man buvo ir draugas, ir mokytojas. Nepatyriau sunkesnio kūrybinio išbandymo ir didesnės satisfakcijos, kaip dirbdamas su Nekrošiumi. Buvo talentingų, gerų režisierių, bet tokio kalno nebuvo. Kiti aktoriai klausdavo: kaip jūs repetuojate, taigi jis nieko nekalba? Bet jis išprovokuodavo. Eidavome į repeticiją nežinia, kiek kavos puodelių išgėrę. Būdavo daug ieškojimų ir kankinimosi.

"Duokiškio baladėse", pastatytose aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, buvo ryškus politinis atspalvis. Iš Nekrošiaus reikalavo daug dalykų nuimti, bet jis išlaviravo. Visi politiniai momentai liko spektaklyje. Vėliau Nekrošius pasakė: "Perskaityk Čechovo "Ivanovą". Jei patiks, statysime." "Ivanovas" – tai rusiškasis Hamletas. Aš tiesiog prarijau tą pjesę, pastatyme vaidinau Ivanovą. Dar repetuojant "Ivanovą", Nekrošius pasakė: "Tau reikia suvaidinti Kunigaikštį Myškiną iš Fiodoro Dostojevskio "Idioto". Jis jau tada planavo statyti "Idiotą", o pastatė dabar – praėjus beveik trisdešimčiai metų.

Kai Nekrošius buvo pakviestas į Vilniaus jaunimo teatrą, kvietė ir mane į savo buriamą trupę. Mikčiojau, mikčiojau. Sakau: "Sunku." Nutrenkė ragelį, ir viskas. Antro karto nebebuvo. Jis – maksimalistas. Arba eini paskui jį, arba ne. Aš – ne čigoniškos natūros žmogus, man buvo sunku apsispręsti eiti paskui režisierių.

– Vėliau gailėjotės dėl tokio neryžtingumo?

– Visko buvo. Pas Nekrošių puse kojos nepavaidinsi. Vaidmeniui turi atsiduoti maksimaliai. Konstantinas Stanislavskis sakydavo: teatras prasideda nuo drabužinės. Nekrošius tai neigė, sakė: "Teatras prasideda nuo scenos." Būdavo: repeticija vyksta, o aplinkui darbininkai vaikšto, kažkas kažką atneša, išneša, šurmuliuoja. Sakydavo: "Pamatysi Petrai, jei scenoje kažkas tikro vyks, visi pritils." Scenoje turi būti tikra gyvybė – negali vien nudavinėti teatro. Tai įėjo man į kraują – neduok Dieve daryti iš savęs artistą. Mes, aktoriai, – jokie išskirtieji. Aktorius turi būti paprastas, eiti su kitais žmonėmis. Paprastumas – tai, ką turėjo Panevėžio teatras. Turi būti dialogas su žiūrovu. Jo nebus, jei iš scenos bus tarsi pamokslaujama.

Turime daug klausimų. Scenoje mes, aktoriai, galime juos kelti. O atsakymų dažnai neturime ir neturėsime. Nekrošius man, kaip aktoriui, skaitovui, davė labai daug. Man jis duodavo pastabų – sakydavo, kaip tu čia skaitai, ne taip reikia. O man dar konservatorijoje buvo sudėliota: turi būti pradžia, vystymasis, finalas. Bet šie dalykai duoda dirbtinumo. O pas Nekrošių mintis, jausmas turi šokinėti – turi eiti jausminės minties kaskados.

– Jūsų įkurta viešoji įstaiga "Teatro projektai" prieš septynerius metus sėkmingai pastatė "Idioto Mišias". Jūs kūrėte Kunigaikščio Myškino vaidmenį. E.Nekrošius jus tarsi užkodavo šiam vaidmeniui?

– Prieš dešimt metų viešėjau Amerikoje, pas dramaturgą Algirdą Landsbergį – jo pjesėje "Penki stulpai turgaus aikštėje" Atgimimo laikais vaidinau partizanų vadą Antaną. Jis davė man paskaityti scenai parengtą savąją Michailo Dostojevskio "Idioto" versiją. Lietuvoje sutikau kitus žmones, kuriems tai rūpėjo. Su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu surinkome aktorius iš Kauno, Klaipėdos ir pastatėme "Idioto Mišias". Mums visiems tas pastatymas buvo šventė. Vaidinome Šv.Jurgio bažnyčioje. R.Atkočiūnas statė ne verbalinį, o vizualinį spektaklį. Vytautas Anužis iš Klaipėdos teatro ten nuostabiai Ragožiną suvaidino. Su šiuo aktoriumi neseniai visuomenei pristatėme bendrą projektą "Marmuras". Pjesėje susilieja daug temų – ir gyvenimas, ir senatvė, ir mirtis. Svarbiausia – laisvės problema.

Šis projektas dar neužbaigtas. Šią Josifo Brodskio pjesę pradėjome repetuoti su R.Atkočiūnu, bet jis gavo pasiūlymų iš Rygos dailės teatro – dabar daug laiko praleidžia tenai. Ir mes likome be režisieriaus. Kol kas vyko tik šios pjesės skaitymai, bet norime pasiekti finišą. Darbas neužbaigtas, bet jis nepaleidžia nei Vyto, nei manęs. Norisi pagerbti J.Brodskį, kuris, jei būtų gyvas, gegužę švęstų 70-metį. Juk tai Lietuvos bičiulis, su Česlavu Milošu ir Tomu Venclova per Sausio 13-osios įvykius kreipęsis į pasaulio bendruomenę, kad būtų baigtas Rusijos teroras Lietuvos atžvilgiu.

– F.Dostojevskis, J.Brodskis – jūsų mylimiausi autoriai?

– Kiti rusų klasikai – taip pat. Rusų literatūra – ypatinga. Tiek Antonas Čechovas, tiek F.Dostojevskis, tiek J.Brodskis. Yra daug gerų rusų autorių, bet šie – ypatingi.

– Vydūnas, partizanų vadas Antanas – patriotiškų herojų vaidmenys. Sakoma, geras aktorius viską įtikinamai suvaidina, bet jums turbūt šie vaidmenys buvo iš tiesų artimi?

– Draugai sakydavo: tu kažkaip kitaip žodį "Lietuva" tari. Tie vaidmenys buvo labai svarbūs. "Amžinąjį keleivį", kuriame vaidinau Vydūną, pusę metų repetavome. Tiek laiko aš, mėsėdis, neėmiau į burną nė kąsnio mėsos. Vydūnas juk buvo vegetaras. Man atrodė, kad pavalgęs mėsos aš sugadinsiu vaidmenį.

– Publikai esate žinomas ir kaip poezijos skaitovas.

– Literatūriniai skaitymai man labai daug duoda. Su literatūrinėm programom keliaudamas per Lietuvą aš pasikraunu. Užsukame į bibliotekas, kurios dabar yra tikrieji kultūros židiniai. Susirenka mokytojai, buvę mokytojai, atveda besidominčius literatūra jaunus žmones.

– Kiek eilėraščių šiuo metu guli jūsų atminties stalčiuose?

– Labai daug. Galiu nesikartodamas skaityti iš atminties šešias septynias valandas. Kartą vienas amerikietis pripirko man juostelių, sako: "Įrašyk man poezijos." Visas jas ir įrašiau. Sako, kur tos knygos, iš kurių skaitei? Sakau: "Galvoj ir širdy." Negalėjau neišmokti O.Milašiaus, Pauliaus Širvio, Justino Marcinkevičiaus, kitų. Artistas neturi užsidaryti vien teatre. Ten pasitaiko prastovų. Prasideda dvasiniai išgyvenimai – kiti pradeda gerti. Negali vien nuo režisierių priklausyti. Aš kažkada supykau – buvęs teatro vyriausiasis režisierius Jonas Vaitkus neduodavo man vaidmenų. Nuvažiavau pas Veroniką Povilionienę, sakau: "Darom spektaklį." Ji dainavo, aš buvau pasakotojas. Dviese parengėme spektaklį "Yra šalis". Tai buvo 1986 m., Michailas Gorbačiovas dar nebuvo atėjęs. Pristačius šią programą, kiti aktoriai stebėjosi, kaip mūsų nepastebėjo saugumas. Nes ten buvo tekstų ir apie raudonus slibinus – žiūrovai suprato, kad kalbama apie ideologinį Maskvos spaudimą. O paskui buvo periodas, kai žiūrovai į teatrą nėjo.

– Iš teatro išėjote savo noru?

– Apsispręsti padėjo Kunigaikštis Myškinas. Šis vaidmuo – ypatingas. Vieniems nuvažiuoja stogas, kitiems tas vaidmuo kažką atveria. Tu negali jo vaidinti – turi išjausti. Savo režisieriaus teatre neturėjau – nebuvo ir rimtų vaidmenų. Pastovėti septintam iš kairės ar dešimtam iš dešinės nesinorėjo. Viskas atrodė taip beprasmiška, menka – išsisukinėti nuo darbo, nešti biuletenius į teatrą tam, kad galėtum daryti ir kitus darbus. Ir taip jau tas gyvenimas toks, kad eini iš dulkės į dulkę. Pagalvojau, kiek man to gyvenimo kelio liko? Negauni teatre vaidmenų – eik, skaityk poeziją, kurk vieno aktoriaus teatrą. O idėjų turėjau. Žinoma, teatre dirbant pastovesnis duonos kąsnis. A.Čechovo Ivanovas sakė: "Užsimečiau ant savęs naštą, o kupra ir neatlaikė." Ačiū Dievui, mano kupra dar atlaiko.

– Kai kas kritikuoja aktorių susibėgimus scenoje ne teatro trupės pagrindu. Tačiau matyti, kad tai duoda ir tikrų perliukų. Štai Arvydo Lebeliūno spektaklyje "Prie barjero" pagal Antoną Čechovą suspindėjote ir jūs, ir šviesaus atminimo aktorius Vilhelmas Vaičekauskas.

– Čia atsiskleidžia teiginio "Teatras prasideda nuo scenos" tiesa. Teatro pastatas gali būti tvarkingas, bet jei scenoje nežaižaruos – nieko nebus.

– "Teatro projektuose" prisiimate ir organizatoriaus vaidmenį – festivalis "Pilies akordai", kiti renginiai. Ne kiekvienas aktorius sugeba organizuoti, būti geras administratorius.

– Rūpestis, iš kur gauti pinigų renginiams, yra didelė našta. Tačiau administracine-organizacine veikla užsiėmiau ir dirbdamas "Ainių" ansamblyje.

– Dažnai pastebime, kad patriotiškumo tautoje trūksta, didelis nusivylimas valstybe. O jūs Lietuvos vardą vis dar tariate pagarbiai.

– Nusivylimo yra labai daug. Kai pasižiūri į Seimelį, kas ten vyksta, – apmaudu. Mūsų šaliai tai garbės nedaro. Dėl žemiškų gėrybių draskomasi, o tautos, kultūros ar valstybės vizijos nėra. Bet yra ir kita Lietuva. Kai važiuoju per ją su literatūrinėmis programomis, tikrų žmonių sutinku. Bernardui Brazdžioniui draugai Amerikoje sakydavo: "Ko tu į tą Lietuvą vis važiuoji, matai, kiek negerų dalykų ten dedasi." O jis atsakydavo: "Aš važiuoju į tą Lietuvą, kur pavasarį sėjama, tvarkomi darželiai." Aš taip pat tokią Lietuvą matau.

Iš biografijos:

Gimė 1949 m. gruodžio 28 d. Pasvalio rajone.

1972 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją.

1973–2003 m. – Kauno valstybinio dramos teatro aktorius. Sukūrė per 30 teatro, tris – kino vaidmenis.

Nuo 1988 m. – Sąjūdžio Kauno skyriaus iniciatyvinės grupės narys.

1991 m. įkūrė muzikos ansamblį "Ainiai" ir jam vadovavo iki 1999 m.

1996 m. pelnė "Fortūnos" apdovanojimą už Armando vaidmenį Williamo Shakespeare'o "Tuščiose meilės pastangose" (rež. Gytis Padegimas).

2002 m. įkūrė viešąją įstaigą "Teatro projektai", kuriai vadovauja iki šiol.

2003 m. "Teatro projektai" su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu pastatė "Idioto Mišias" pagal F.Dostojevskį. P.Venslovas atliko Kunigaikščio Myškino vaidmenį.

2009 m. pelnė "Fortūnos" diplomą už Tardytojo vaidmenį spektaklyje pagal A.Čechovo kūrinius "Prie barjero" (rež. Arvydas Lebeliūnas).

Yra daugelio teatrinių-literatūrinių programų autorius.

Žmona Audronė – anglistė, sūnus Lukas – architektas, Jurgis – teisininkas, duktė Agnė – vadybos studentė.

Komentarai

Virginija Kochanskytė

Aktorė

Petras – geras, draugiškas, kolegiškas, patikimas, nepaprastai kūrybingas, intelektualus. Džiaugiuosi, kad mus sieja bendra kūrybinė veikla – ne vienus metus kartu keliaujame per Lietuvą su bendrais kūrybiniais projektais. Jis visada pilnas įvairių sumanymų, režisūrinių sprendimų.

Dažnai pastebime, kad visuomenėje nebėra pilietiškumo. O Petras yra labai pilietiškas, bendruomeniškas žmogus. Jam Lietuva, tėvynė nėra tušti žodžiai. Savo veikla, kūryba jis liudija atsidavimą savam kraštui, jo žmonėms. Atgimimo laikotarpiu mes visi buvome pilietiški, sirgome už Lietuvą. Tačiau Petrui šie dalykai buvo svarbūs ir iki Atgimimo, ir dabar. Kaip jis keliavo Lietuvos keliu, taip ir keliauja. O tai šiais laikais reta. Esame suindividualėję, visi traukiame kiekvienas į savo pusę, kaip toje Ivano Krylovo pasakėčioje gulbė, vėžys ir lydeka. Jei daugiau tokių žmonių, kaip Petras, atsirastų, mūsų visų gyvenimas būtų kitoks. Jis ir negalvodamas apie atlygį įvairiuose renginiuose dalyvauja.

Edmundas Gumuliauskas

Muzikos ansamblio "Ainiai" senbuvis

Ansamblis "Ainiai" įsikūrė jo dėka. Anksčiau kolektyvas veikė prie filharmonijos, paskui buvome išsivaikščioję. Petras Venslovas ir Jonas Urbonas suteikė kolektyvui juridinį statusą. P.Venslovas buvo kolektyvo siela, vienas tų žmonių, aplink kurį būrėsi kiti. Jis daug nuveikė propaguojant senuosius lietuvių instrumentus – tokius, kuriais mes ir dabar grojame: birbynes, kankles, lumzdelius, daudytes, skrabalus, ožragius, ragus. Su P.Venslovo sudarytomis programomis aplankydavome ir mokyklas. Petras, žinoma, negrojo – jis buvo atsakingas už meninę dalį, intarpuose tarp mūsų atliekamos muzikos skambėdavo jo atliekamos eilės. Pateikdavome teatro ir muzikos sintezę, kuri patiko žmonėms.